Emokykla.lt
Populiarios temos:
Edukacija Projektai Kompleksinė pagalba Specialieji poreikiai Skaitymas Vaiko kalba Vaiko raida Vaiko sveikata Vaiko ugdymas  

„Mindfulness“ metodikos taikymas ankstyvajame amžiuje

2020-07-21
„Mindfulness“ metodikos taikymas ankstyvajame amžiuje
Šiuolaikiniame pasaulyje vaikams sunku susikaupti, jų dėmesį trikdo daugybė dirgiklių – nuo spalvų ir garsų iki technologijų, tad jau nuo mažų dienų ypatingai svarbu mokytis susikaupti, sutelkti dėmesį į mažą dalyką ar reiškinį, bent vienai minutei.
Kauno centre veikiančios, nuo rugsėjo Vilniuje ir Kauno Žaliakalnyje duris atveriančios ankstyvojo ugdymo mokyklos „Eureka“ vadovė Kristina Gadliauskienė antrus metus diegia „Mindfulness“ metodiką mokykloje ir pastebi teigiamų rezultatų. Ankstyvojo ugdymo pedagogams specialistė pasakoja kaip galima kasdien lavinti 2–5 metų vaikų dėmesio koncentraciją ir tokiu būdu ugdyti sąmoningą mažųjų įprotį būti „čia ir dabar“, bei tinkamai reaguoti į stresines situacijas. Ši metodika itin tinkama taikyti ir namuose, nes nereikia ypatingų priemonių.
 
„Mindfulness“, arba dėmesingo įsisąmoninimo ir streso valdymo metodika, sukurta 1979 m. amerikiečio Džonas Kabat-Zinas (Jon Kabat-Zinn). Metodo esmė – ugdyti įgūdį sutelkti dėmesį, įsisąmoninti informaciją, neskubėti spręsti, o tiesiog išgyventi patirtį.
 
Trys svarbiausi „Mindfulness“ principai, kuriuos turėtume taikyti mokykloje ar namuose su 2–5 metų vaikais: žaismingumas, trumpumas, nuoseklumas.
„Paprastai, suformavus įprotį, užsiėmimas trunka iki 4–5 minučių. Tačiau pradedant klasėje ar namuose taikyti šią metodiką, veikla gali trukti ir trumpiau nei pusę minutės – tai yra visiškai normalu. Pradžioje vaikai sunkiai sutelkia dėmesį – jiems tai nauja ir neįprasta. Be to, ankstyvajame amžiuje (2–5 metai) tai normalu ir pagal vaiko amžiaus tarpsnio raidos ypatumus“, – pastebi K. Gadliauskienė.
 
Štai keletas Mindfulness metodikos pavyzdžių:
Razinos metodas. Kviečiame vaikus susėsti ratu. Mokytoja rato viduryje padeda lėkštutę su razinomis. Razinų turėtų būti tiek, kad užtektų visiems klasės vaikams. Mokytoja paima vieną raziną ir pasiūlo tai padaryti vaikams (rekomenduojama, jog fone skambėtų rami, atpalaiduojanti muzika). Raziną laikome prieš save ištiestos rankos delne ir tylėdami apžiūrime. Mintyse vaikams siūlome apsvarstyti – į ką ji panaši?
Paprastai ankstyvojo amžiaus vaikai nori išsakyti mintis balsu, todėl mokytoja paprašo kalbėti kuo tyliau ir primena vieną iš klasės taisyklių: kai vienas vaikas kalba – kiti klausosi. Tuomet raziną pauostome – kuo ji kvepia? Pagalvojame arba savo mintis išsakome pašnibždomis, tyliai. Vaikams vėl ramiai primenama, kad kol vienas vaikas kalba – kiti klausosi. Tuomet raziną pridedame prie ausytės, įsiklausome – gal ji ką nors kalba? Vėliau įsidedame į burnytę – bet nekramtome. Mokytoja kviečia pajausti razinos skonį, palaikyti ją po liežuviu, ant liežuvio. Pasiūlo įsivaizduoti, kad tai – nuostabiausias skanumynas pasaulyje. Dabar jau galime atsargiai ir iš lėto ją perkąsti. Palengva, neskubant pajausti skonį. Pasiūlome vaikams raziną sukramtyti iš lėto ir pajausti, kaip ji keliauja į pilvuką.
Veiklą atliekant pirmą kartą, tikėtina, kad vaikas raziną iš karto sukramtys ir nuris – tai normalu. Gali būti, kad taip pasielgs 4–5 vaikai iš 15. Taip nutikus, vaikai, suvalgę raziną, raginami sėdėti ramiai ir stebėti draugus. Galima jiems pasiūlyti kitą raziną. Razinos metodas naudojamas bet kuriuo dienos metu,  įvairiose situacijose. Kad būtų įdomiau, raziną galima keisti kitu, nedideliu valgomu produktu, pavyzdžiui, persiku, obuoliu, džiovinta spanguole ar pan.
 
5 pojūčių žaidimas. Mokytoja paprašo vaikų surasti ir įvardyti 5 daiktus, kuriuos jie mato, 4 daiktus, kuriuos girdi, 3 daiktus, kuriuos užuodžia, 2 daiktus, kuriuos gali paliesti ir 1 valgomą daiktą arba produktą. Įvardijimo principas tinka lavinant jaunesniuosius, 2–3 metų vaikus. Su mažyliais susėdama ratu, kiekvienas įvardija po daiktą. Vyresniesiems (4–5 metų) užduotis šiek tiek sudėtingesnė – ji atliekama tyloje, naudojant lipnius spalvotus lapelius. Mokiniai daiktus įvardija mintyse, tuomet, prie jų nubėgę, pažymi lipniu lapeliu. Rekomenduojama, kad fone skambėtų rami, tyli muzika.
 
Istorijos vizualizavimas. Mokytoja kviečia vaikus atsigulti, užsimerkti, o skambant ramiai muzikai, galvoti apie malonius dalykus. Kita veikla – gulint ramiai atsipalaidavus ir užsimerkus, klausytis trumpos mokytojos skaitomos istorijos. Vaikų paprašoma įsivaizduoti šią istoriją ir vaizduotėje „žiūrėti“ ją kaip filmą.
 
Gėlė ir žvakė. Sėdėdami ratu (drugelio poza) tiesiomis nugarytėmis, atpalaiduojame pečius. Mokytoja paprašo vaikų įsivaizduoti, kad kairėje rankoje jie laiko labai kvapnią gėlę, o dešinėje rankoje laiko žvakę. Mokytoja pasilenkia pauostyti gėlę ir paprašo tą patį atlikti vaikus. Visi įkvepia nuostabaus savo gėlės aromato, tuomet, sulaikę orą, pasilenkia prie žvakės ir, ramiai iškvėpdami, ją užpučia. Pratimą vėl prašoma pakartoti (lenkiamės prie gėlytės, įkvepiame, o tada užpučiame žvakę). Pratimas moko vaikus taisyklingai ir giliai įkvėpti bei iškvėpti, skatina atsipalaiduoti, sutelkti dėmesį. Po šių pratimų vaikai jaučiasi pailsėję, nurimę, susitelkę.
 
Arbata. Mokytoja kviečia vaikus susėsti ratu (drugelio poza), ištiesti rankas į priekį, o delniukus laikyti taip, tarsi tai dubenėlis su arbata. Mokytoja atkreipia dėmesį, jog šiame puodelyje – labai karšta, žolelėmis kvepianti arbata ir pasiūlo pūsti arbatą taip, kad ji atvėstų. Primena, kad įkvepiame per nosį, orą iškvėpdami, arbatą pučiame per burnytę. Kartojame pratimą ne daugiau kaip 5 kartus, kad vaikams nepradėtų svaigti galvytės. Tuomet patikriname – ar arbata atvėso. Metodą galima taikyti elgesio reguliavimui ir koregavimui, kai vaikas jaučia pyktį, liūdesį, baimę, sumišimą – metodas padeda nukreipti dėmesį ir susitelkti į kitą veiklą.
 
„Kneipo takelis“. Rekomenduojama savitą taką kuri drauge su vaikais. Jis gali būti megztas, siūtas, pagamintas iš kartoninių dėžučių, pripildytų gamtinių medžiagų.
Kartą per savaitę rekomenduojama pereiti šiuo taku basomis kojomis ar mūvint kojinaites (atsižvelgiame į tai, ką naudojate takelyje – vanduo, ledukai ar pan.).
Atliekant veiklą itin lavinamas vienas iš svarbiausių pojūčių – lytėjimas. Vaikui einant takeliu, šis sutelkia dėmesį, susikaupia. Skirtingos takelio dalys (akmenukas, švelnus kailiukas, žirnis, vanduo, smėlis ar pan.) skatina pajausti kiekvieną pėdutės receptorių. 
 
Birutė Mačiulienė