Emokykla.lt

Rašytoja Gintarė Adomaitytė: „Kiekvienas vaikas yra nusipelnęs ne tik savo žaidimų kampelio, bet ir knygų lentynos“

2013-08-02
Susijusios temos: Skaitymas Vaiko ugdymas
Rašytoja Gintarė Adomaitytė: „Kiekvienas vaikas yra nusipelnęs ne tik savo žaidimų kampelio, bet ir knygų lentynos“
Agnė Patackaitė
agnepatackaite@gmail.com
Suaugusiems verta lankytis vaikų bibliotekose, bent jau pavartyti, o dar geriau paskaityti tą leidinį, kurį rengiasi pirkti. Pirkti knygas būtina. Kiekvienas vaikas yra nusipelnęs ne tik savo žaidimų kampelio, bet ir knygų lentynos.
Rašytoja Gintarė Adomaitytė, kurianti tiek vaikams, tiek suaugusiems, yra žurnalistė, literatūros tyrinėtoja, Lietuvos rašytojų sąjungos bei tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyriaus (IBBY) narė, triskart apdovanota IBBY premija už geriausią knygą jauniausiems skaitytojams, taip pat pelniusi Švietimo ir mokslo ministerijos premiją už nuopelnus, populiarinant vaikų literatūrą, sako, kad už vaikų sudominimą skaitymu atsakinga ne vien šeima, auginanti vaikus, bet ir žmonės, kurių profesija yra tiesiogiai susijusi su skaitymu vaikams.
 
Kuo skiriasi vaikų ir suaugusiųjų lieratūra?
 
Gintarė Adomaitytė: „Labai norėčiau atsakyti – niekuo, bet... skiriasi. Bent jau aš, rašydama vaikams, stengiuosi vengti tarptautinių žodžių, trumpinu sakinius, šukuote šukuoju tekstą – kad tik būčiau suprasta. Rašydama suaugusiesiems esu panašesnė į save. Vienaip ar kitaip svarbu, kad literatūra – ar vaikams, ar suaugusiems – būtų iš tiesų literatūra, meno kūrinys.“
 
Kas paskatino, įkvėpė, o gal net privertė pradėti kurti būtent vaikams?
 
Gintarė Adomaitytė: „Įkvėpė! Kad ir kaip keista labiausiai – niūrūs sovietiniai laikai. Man atrodė, kad, rašydama pasakas, galėsiu pasakyti kur kas daugiau negu kurdama romaną, kuriame vis tiek tektų ,,apdainuoti“ valdžią, klastoti istoriją ir kt.  Įkvėpė vaikystėje skaitytos knygos, o labiausiai – studijų metais atrasta Maria Gripe ir jos ,,Elvis Karlsonas“.  Matyt, būta dar kažko, ko nemoku – nenoriu – negaliu įvardinti.“
 
Kalbant apie knygas, skirtas ikimokyklinio amžiaus vaikams, dažnai akcentuojama, kad šios knygos turi ugdyti tam tikras vertybes ir būtinai mokyti, o kokia Jūsų nuomonė?
 
Gintarė Adomaitytė: „Manau, kad visos knygos (ir ne tik jos) šio bei to mus pamoko. Ir ikimokyklinukus, ir vyresnius. Vienos tiesiogiai, kitos – slapčiau ar visai slaptai. Visa bėda ir tuo pačiu įdomumas, kad vertybes suvokiame skirtingai. Kas yra nuolankumas – yda ar privalumas? O teisybės sakymas? Gal tai – tik įžūlumas, džiaugsmas rėžti nemalonius dalykus tiesiai į akis, o gal...“
 
Kaip manote, kokią vietą turėtų užimti didaktika vaikų literatūroje?
 
Gintarė Adomaitytė: „Sudėtinga pasverti tą didaktiką... Ar gramais. Ar procentais ją matuotume– vis tiek neišmatuotume. Nežinau, kokia jos vieta ir kur. Numanau, kad kas per daug, tai labai, net labai nesveika.“
 
Kaip manote, ar Lietuvoje pakankamai dėmesio skiriama vaikų skaitymui ir skaitymui vaikams?  Kas turėtų už tai prisiimti atsakomybę?
 
Gintarė Adomaitytė: „Labai mielai į Jūsų klausimą atsakyčiau trumpai: atsakingi yra tėvai, šeima. Bet... Ką daryti vaikams, likusiems be šeimos? Arba gyvenantiems šeimoje, kurioje skaitymas niekada niekam nerūpėjo? Ar galime į juos numoti ranka? Tad atsakingi yra ir tie žmonės, kurie pasirinko su skaitymu susietas specialybes: mokytojai, bibliotekininkai, knygynų darbuotojai, leidėjai, žurnalistai.“
 
Neretai vaikus linkstama savotiškai nuvertinti, sakant, kad jie neva nieko nesupranta ir yra nereiklūs, o kaip tai pakomentuotų žmogus, rašantis vaikams? 
 
Gintarė Adomaitytė: „Vaikas vaikui nelygu, jie tokie skirtingi – kaip ir mes, suaugę. Man visada sudėtinga samprotauti apie vaikus bendrai, kas kita – atskiras vaikas.  Esu sutikusi supratingų, jautrių vaikų – neapsiverstų liežuvis sakyti, kad jie nieko nesupranta. O kad nereiklūs... Jeigu jau mes, suaugę žmonės, nesame atsparūs reklamai, tad ką kalbėti apie vaikus, turinčius menką patirtį? Taip, tai tiesa – vaikus nesunku įtikinti, kad ta ar kita knyga (ir žaislas, filmas, žaidimas...) – nuostabi, būtina, geidžiama, nors įgudęs, suaugęs skaitytojas regi: knyga netobula, gal net ydinga.“
 
Koks yra Jūsų tobulasis skaitytojas ar, tiksliau, šiuo atveju klausytojas?
 
Gintarė Adomaitytė: „Svajojantis,fantazuojantis vaikas, gebantis žaisti savo sumanytus žaidimus, slepiantis savyje sudėtingą prigimtinį pasaulį – toks yra tobulas klausytojas, beaugantis į skaitytoją.“
 
Viena vertus, vėliau nuogąstaujama, kad suaugusieji per mažai skaito, nors, sakykime, Knygų mugė kiekvienais metais būna sausakimša, bet, antra vertus, koncentruojantis vien skaitymą kaip į savaiminį gėrį, literatūros kokybė tarsi atsitraukia į tolimesnį planą. O kaip manote Jūs? Ar vien skaitymas jau yra gerai, nes padeda ugdytis įvairiems formaliems gebėjimams?
 
Gintarė Adomaitytė:  „Vien skaitymas tikrai nėra absoliutus gėris. Kai kurie žmonės tampa meilės romanų, detektyvų, mokslinės ar maginės fantastikos aukomis. Gėriu vadinčiau įdomų gyvenimą – tai tas beribis išmonės okeanas, tie meno ir kultūros lobiai, kuriuos žmonija kuria nuo seniausių laikų – koks džiaugsmas tuo naudotis, o jei dar gali ir prisidėti...  Gėriu vadinčiau ne vien kultūros palikimą, ne menkiau – ir buvimą gamtoje bei su gamta, pačiam į ją įsiliejant.“
 
Kaip įvardytumėte, kas yra gera knyga vaikams ir kaip jas atpažinti?
 
Gintarė Adomaitytė: „Jau buvau berengianti ilgoką geros knygos vaikams atpažinimo sąrašą, tačiau pajutau, kad meluoju pati sau, tuo pačiu – ir Jums. Esu perskaičiusi begalę knygų, namuose sukaupusi nemenką biblioteką, tačiau... apsirinku, ir dar kaip. Ne tik iš bibliotekų, bet ir iš knygynų kartais parsinešu pusknygę – jei leisite taip vadinti. Galiu tik tvirtinti, kad suaugusiems verta lankytis vaikų bibliotekose, bent jau pavartyti, o dar geriau paskaityti tą leidinį, kurį rengiasi pirkti. Pirkti knygas būtina. Kiekvienas vaikas yra nusipelnęs ne tik savo žaidimų kampelio, bet ir knygų lentynos.“   
 
Kokie yra Jūsų mylimiausi vaikų rašytojai?
 
Gintarė Adomaitytė: „Hansas Christianas Andersenas, Selma Lagerlof, Januszas Korczakas, Maria Gripe. Pirmieji trys – nuo mažens. Maria Gripe į mano gyvenimą, kaip jau minėjau, atėjo vėliau.“
 
 
Daugiau Agnės Patackaitės straipsnių:
Draudžiama bet kuriuo būdu ar pavidalu kitur naudoti ir platinti portale esančią tekstinę, grafinę informaciją be raštiško www.ikimokyklinis.lt sutikimo. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.ikimokyklinis.lt su nuoroda kaip šaltinį.