Emokykla.lt
Populiarios temos:
Edukacija Projektai Kompleksinė pagalba Specialieji poreikiai Skaitymas Vaiko kalba Vaiko raida Vaiko sveikata Vaiko ugdymas  
Vartotojų straipsniai Vaikų ir šeimos adaptacijos strategija Palangos lopšelyje-darželyje „Žilvinas“
 

Vaikų ir šeimos adaptacijos strategija Palangos lopšelyje-darželyje „Žilvinas“

2013-05-06
Susijusios temos: Šeima Vaiko ugdymas
Vaikų ir šeimos adaptacijos strategija Palangos lopšelyje-darželyje „Žilvinas“
Angelė Tranizienė,
Palangos lopšelio-darželio „Žilvinas“ vyresnioji auklėtoja
Kurdama savo 1,5–3 metų vaikučių grupę, daugiausia dėmesio sutelkiau į tai, kaip galėčiau mažyliams ir šeimai padėti lengviau išgyventi išsiskyrimo periodą. Supratau, kad tėveliai tikisi, jog bus tenkinami visi vaiko poreikiai, o ir jie patys sulauks svarbios informacijos apie vaiką, patarimų, reikiamos pagalbos.
Pirmieji treji gyvenimo metai daugelio asmenybės raidos tyrinėtojų laikomi svarbiausiais, nes šiuo laikotarpiu formuojasi pasitikėjimo savimi ir kitais, prieraišumo, savarankiškumo ir daugelio kitų savybių pagrindai.
 
Kurdama savo 1,5–3 metų vaikučių grupę, daugiausia dėmesio sutelkiau į tai, kaip galėčiau mažyliams ir šeimai padėti lengviau išgyventi išsiskyrimo periodą. Supratau, kad tėveliai tikisi, jog bus tenkinami visi vaiko poreikiai, o ir jie patys sulauks svarbios informacijos apie vaiką, patarimų, reikiamos pagalbos.
 
Dar iki grupės atidarymo susitikome ir bendravome su kai kuriais tėvais. Tai padėjo užsimegzti artimesniems ryšiams, atsirasti abipusiam pasitikėjimui, o svarbiausia – gauti informacijos apie vaiko poreikius ir įpročius šeimoje.
 
Naujai besikuriančios bendruomenės narių laukė tam tikri prisitaikymo sunkumai. Reikėjo sukurti šeimos ir vaiko adaptacijos strategiją grupėje. Suvokėme, kad svarbiausias uždavinys – vaiko poreikių tenkinimas. Siekdami įgyvendinti šį tikslą parengėme projektą „Išgirsk ir atsiliepk į mano poreikius“.
 
Stengiamės, kad grupės aplinka  primintų vaikams namų aplinką. Raginome tėvus atnešti „namų dalelę“ į grupę: mėgstamą žaislą, daiktą, šeimos nuotrauką. Suprasdamos, kad maži vaikai gali pavargti pernelyg stimuliuojančioje aplinkoje, išskyrėme ramesnes erdves įvairiose grupės patalpose.
 
Pirmąją savaitę džiugino ypatingas vaikų domėjimasis daiktine aplinka. Pastebėjau, kad labiausiai vaikus domino žaidimai, lavinantys viso kūno judesius: sūpynės, laipynės, arkliukai, kamuoliukų palapinė, tunelis, traukiami žaislai.
 
Norėdama įgyti vaikų pasitikėjimą, užmegzti draugišką ryšį, grupėje stengiausi kurti lengvą, žaismingą nuotaiką. Tam ypač pravertė muzikiniai žaislai, barškučiai, išbandomi kartu su mamomis, pačiai dainuojant, judant pagal muzikos ritmą. Tekdavo tiesiog pačiai tapti vaiku, sumanyti įvairesnių žaidimų, kad rytas būtų džiugus ir įdomus. Malonu buvo stebėti, kaip vaikai atsipalaiduodavo, nudžiūdavo jų ašaros, trumpam pamiršdavo ir netoliese esančią mamą.
 
Prie naujo vaikų gyvenimo ritmo pratinome labai pamažu, vengdamos pernelyg daug draudimų, apribojimų. Tėvus skatinome namų režimo momentus pamažu artinti prie grupės gyvenimo ritmo. Daugelis supratingai ir lanksčiai reagavo.
 
Su šeimos nariais šnekučiavomės, keitėmės informacija SMS žinutėmis, „užrašų“ knygelėse, paliekamose vaiko spintelėje. Neretai mamai tekdavo priminti, kad jos nerimą labai lengvai perima vaikas, todėl ji pati turėtų atsikratyti įtampos, nusiteikti palankiam bendravimui.
 
Kad neigiamos vaikų emocijos nedominuotų ir nepakenktų jų sveikatai, itin daug dėmesio skyriau vaikų individualiems norams, įpročiams. Ašarojantis vaikas valgymo metu nebūtinai turėjo sėdėti prie bendro stalo. Parinkdavome jam patinkančią vietą žaidimų su lėle kampelyje. Jautresnieji ten ir užsnūsdavo pogulio.
 
Labai svarbu kiekvieną vaiką stebėti, kad galėčiau jį pažindama lanksčiai reaguoti į poreikius, išsyk suteikti jam pagalbą. Vaikų savijautos pokyčius kasdien fiksuodavau individualiuose adaptacijos lapuose. Anketuodama išsiaiškinau ir tėvų vertinimus. Auklėtojų gebėjimas sudaryti sąlygas vaikui prisitaikyti, pagalba šeimai visų buvo įvertinta teigiamai. Dauguma tėvelių pripažino, kad šis periodas praėjo gana lengvai. Tam tikrų sunkumų neišvengta – tai suaktyvėjusi emocinė būsena, dažnesni kvėpavimo takų susirgimai.
 
Metams įpusėjus, džiugu matyti, kad grupėje vyrauja gera vaikų savijauta, jie saugiai jaučiasi su auklėtojomis. Išsiskyrimo sunkumų tarsi ir nebūta, nes rytais mamai ar tėčiui tenka net priminti, kad su jais reikia atsisveikinti. Mažieji skuba į grupę, nes čia randa užsiėmimų, atitinkančių jų poreikius ir galimybes, nevaržančių pasirinkimo laisvės.
 
Manau, kad nežinomybės ir nerimo dėl vaiko savijautos ir ugdymo tėvai atsikratė. Pamažu tampame ugdymo partneriais – sulaukiame pagalbos turtinant grupės aplinką, idėjų plėtojant kasdienę veiklą.