Pirmieji penkeri metai žmogaus gyvenime psichologų ir pedagogų dažnai vertinami kaip žmogaus raidos pusiaukelė, nors po to žmogus gyvena dar keliolika penkmečių. Šiuo laikotarpiu susiformuoja ir vaiko kalba. Sklandžiai kalbantis vaikas ne tik lengvai bendrauja, bet ir  aiškiai mąsto, lengvai įsimena informaciją, taigi lengvai mokosi.  Išlavinta kalba yra raktas į sėkmingą socializaciją: mokymąsi, įsiliejimą į bendraamžių kolektyvą, kultūrinių ir etinių vertybių perėmimą, mėgstamos veiklos pasirinkimą, profesinę karjerą. Suaugusiesiems labai svarbu žinoti vaiko kalbos raidos ypatumus ir būdus, kaip jie patys gali padėti vaiko kalbos plėtotei.

Dr. Ieva Kuginytė-Arlauskienė

Mykolo Romerio universitetas

 

Laiko tekmėje vaikų dvasinis pasaulis kinta, jam daro įtaką mūsų visuomenė, jos puoselėjamos vertybės, ypač aplinkos poveikį pabrėžia ir daugelis tyrėjų (R. Berns, U. Bronfenbrenner ir kt.). Anksčiau buvo manyta, kad vaikas yra toks pat kaip ir suaugęs žmogus, tik mažiau išprusęs ir ne toks stiprus. Dėl tokio požiūrio atsirado netinkami ugdymo metodai, žalojantys vaiką, jo asmenybę. Niekas nekreipė dėmesio į trimečio ir šešiamečio gebėjimų, pojūčių bei norų skirtumus. Anuomet daug vaikų kentėjo dėl griežtų reikalavimų ir besąlygiško paklusnumo (visa tai akivaizdžiai atsispindi ir ano meto grožinėje literatūroje, pvz., Ch. Dickenson romanai – „Deividas Koperfildas“ ir kt.). Klaidingas buvo įsitikinimas, kad vaiko siela yra tarsi švaraus popieriaus lapas – tabula rasa, – į kurį galima rašyti ką nori. Tarsi kiekvieną vaiką galima išauklėti taip, kaip nori. Elementarūs vaiko poreikiai buvo ignoruojami. Nors, kita vertus, egzistuoja socialinio išmokimo teorijos (A. Bandura, M. Smith ir kt.), kaip tik nurodančios, kad daugeliu atvejų asmenybės charakterio bruožai yra stiprinami arba užgožiami vienaip ar kitaip sąlygojant socialinei aplinkai.