Emokykla.lt
Populiarios temos:
IPUP projektas Psichologija Specialieji poreikiai Kompleksinė pagalba Ugdymo įstaigos Vaiko kalba Vaiko raida Vaiko sveikata Vaiko ugdymas Teisinė informacija  

Verkimas ramina. Ašaros nuplauna liūdesį

2013-08-09
Susijusios temos: Psichologija Vaiko ugdymas
Verkimas ramina. Ašaros nuplauna liūdesį
Joana Grygutis, psichologė
Kartais net ir nedideliam vaikui reikia ramiai ir suaugusiųjų suprastam išsiverkti.
Kaip sunku klausyti vaiko verkimo, žino kiekviena mama. Kiekvienas žmogus sunerimsta, išgirdęs verkiantį vaiką. Naujagimis ar kūdikis verksmu praneša, kad jis yra alkanas arba jam šalta ar karšta, arba jis yra šlapias, arba ką nors skauda, arba šiaip trūksta bendravimo. Ką tik susilaukusi kūdikio mamytė mokosi atskirti savo vaikelio verkimo „atspalvius“ ir suprasti, kuris ką reiškia. Laikui bėgant ji beveik neklysdama gali nuspėti, kas vaikui trukdo jaustis gerai.
 
Intensyvaus pažinimo, emocinio ir socialinio vystymosi metu vaiko ryšys su tėvais, kitais aplinkiniais darosi vis įvairesnis. Vaikas išmoksta pirmuosius žodžius ir gestus, kuriais gali pranešti aplinkiniams, kas tuo metu jam rūpi. Pradėjęs vaikščioti jis gali savarankiškai pasiekti norimą objektą ar asmenį, kuris vaiką sudomino. Mažylis gali nuropoti iki spalvingo žaisliuko arba iki tėčio ir ištiesęs rankytes parodyti, kad nori būti paimtas. Tada ašarojimo priežastis, be nepatenkintų fiziologinių poreikių, gali tapti nepakankamas psichologinių poreikių tenkinimas. Mes užjaučiame vaiką, kuris užsigavo, susižeidė ar kenčia skausmą. Tokiu atveju galime priglausti, pabučiuoti, patrinti skaudamą vietą ar užklijuoti žaizdelę. Galime stebėti, kaip vaikas rimsta nuo tokių mūsų pastangų.
 
Pasitaiko, kad vaikas verkia, nes jam liūdna ar dėl to, jog buvo įskaudintas. Gal jį atstūmė darželio draugai, gal kas nors nepelnytai sukritikavo, gal jis ilgisi tėčio, kuris užtruko darbe. Jei suprantame vaiko liūdesio priežastį, stengiamės jį paguosti, žodžiu ar veiksmu nuraminti.
 
Daugelis tėvų yra įsitikinę, kad verksmas – tai dvasios ir kūno būsena, kurią nedelsiant reikia nutraukti. Vieni dažniausiai stengiasi nuraminti, nukreipti dėmesį, kiti imasi mažiau konstruktyvių metodų: bara, baudžia ar net šaiposi iš vaiko ašarų. Dar kiti žada žaisliuką mainais už greitą nusiraminimą. Ne visada reikia užgniaužti vaiko ašaras. Kartais net ir nedideliam vaikui reikia ramiai ir suaugusiųjų suprastam išsiverkti.
 
Sunkiau tėvams suprasti ir užjausti, kai jie nesupranta tokio vaiko elgesio (ašarojimo) priežasties. Atsitinka, kad vaikas ramiai žaidė ir staiga, sugriuvus kaladėlių bokštui ar nepavykus piešiniui, ima verkti. Atrodo, priežastis nerimta, o ašarų – gausybė.
 
Vaikas, dar nemokėdamas gerai kalbėti, pristigęs žodžių, nesugeba prideramai paaiškinti, kas jį taip sugraudino. Galime tik numanyti, kad smulki nesėkmė išprovokavo grandininę reakciją. Susikaupusios emocijos, kurios anksčiau nebuvo išaiškintos, prasiveržė. Taip dažniau nutinka vaikams, grįžusiems iš darželio, kur jie elgėsi nepriekaištingai, tvardėsi ir nesureikšmino ištikusių s nesėkmių. Namuose jie tampa irzlūs ir kas žingsnis pravirksta. Būdami grupėje tarp vaikų, kur nuolat vyksta daug įdomių dalykų, vaikai tiesiog neturi laiko gilintis į kiekvieną nuoskaudą.
 
Esant šalia mamytės ar tėčio, saugioje aplinkoje, galima laisvai liūdėti dėl to, kad darželio draugas nenorėjo kartu žaisti įprasto žaidimo arba mankštos metu atsidūrė poroje ne su tuo vaiku, su kuriuo norėjo būti. Nėra lengva klausyti sriūbaujančio, drebančio, besiblaškančio vaiko.
 
Norėtųsi iš karto jį priglausti, nuraminti ir sustabdyti ašarų upelį. Instinktyvūs ir nekantrūs raminimai „nurimk“, „gana verkti“, „jau viskas gerai“, „nieko nenutiko“ gali tik sustabdyti išsilaisvinimo nuo skausmo, pykčio, liūdesio, nuoskaudų ir panašių dalykų procesą. Tokia tėvų pozicija nėra gera ir teisinga vaiko, kuris nori nusimesti sunkią naštą, atžvilgiu. Šiuo atveju vaikui reikia ramaus suaugusiojo, kuris priims vaiko emocijas tokias, kokios jos yra, ir pamažu jas bandys nuslopinti.
 
Vaikui nereikalingi nesuprantami žodžiai, aiškinimai, moralizavimas, dėmesio nukreipimas. Išsiverkus vaikui galima pasikalbėti apie priežastis, lėmusias liūdesio prasiveržimą, ir galimybes įveikti tokius sunkumus. Atsitinka taip, kad tada ašarojimo priežastis pasirodo ir vaikui nelabai rimta ir buvusi neverta tiek daug ašarų.
 
Pasitaiko ir ašarų „pagal užsakymą“ – ką tokiu atveju daryti? Taip paprastai nutinka atsisakius patenkinti vaiko užgaidą, draudžiant ką nors daryti ar bandant nubrėžti elementariausias ribas. Formuojasi ydingas uždaras ratas. Vaikas greitai įgunda, kad verkdamas gauna tai, ko nori. Tėvai greitai nusileidžia, turėdami „žemą tolerancijos nelaimingam vaikui“ slenkstį, o gal tiesiog neturi laiko laukti, kol vaikas liausis priešintis, ar nerimauja dėl aplinkinių reakcijos. Priežastys gali būti įvairios, o sūnelis ar dukrelė puikiai išmoksta nujausti tėvų silpnybes ir pasinaudoti jomis savo įnoriams pasiekti. Ilgainiui vaikas ima spręsti, kur, su kuo ir kada miegos, valgys, eis ar neis pasivaikščioti ir pan. Kuo daugiau vaikas gauna laisvės, tuo labiau ir dažniau yra nepatenkintas. Tokiu atveju atsakingi tėvai privalo nustatyti protingas ribas.
 
Gebėjimas susitvarkyti su „mažu tironu“ priverčia pajusti nemažai emocijų, kaip antai:  pyktį, priešinimąsi, agresiją. Reikia išlaukti, kol vaikas nurims, ar sulaikyti, jei nori agresyviai elgtis arba gadinti daiktus. Pasipriešinimas įtūžusiam vaikui iš tikrųjų yra abipusiai naudingas: tėvai patiria tėviškos galios jausmą, o vaikas mokosi suvokti pageidaujamą santykį su mama ar tėčiu. Ne prievarta, o tėviška galia ima viršų. Šitaip užkertamas kelias tėvų bejėgiškumui, kai augantis vaikas reikalaus vis daugiau ir daugiau.
 
Savaime suprantama, kad sunku imtis tokių priemonių, jei vaikui pravirkus pribėga pernelyg rūpestinga močiutė ir užstoja vaikaitį ar atsitiktiniai praeiviai kišasi į jau ir taip nemalonią situaciją. Tuomet verta užduoti sau klausimą: kas man rūpi – aplinkinių reakcija ar mano, kaip tėvo / mamos, atsakomybė už vaiko auklėjimą? Draudimai ar ribų nustatymas namuose padės vaikui susitvarkyti su frustracija, kuri yra neatsiejama gyvenimo dalis. Bet kokia nauja veikla, bendravimas grupėje leidžia patirti įvairių išgyvenimų paletę. Vaikas, kuris neužsigrūdins namuose, neišmoks susidoroti su savo jausmais, palaukti, gerbti save ir kitus, nebus pasirengęs būti grupėje. Jo reikalavimai ir manipuliacijos neužtikrins gyvenimo džiaugsmo malonumo.
 
Leiskime vaikams paverkti, jei norime, kad išaugtų emociškai stabilūs žmonės. Nekontroliuojamas verkimas be priekaištų ir vertinimų sugrąžina pusiausvyrą, gydo esamas ir praėjusias nuoskaudas ir leidžia matyti gražesnių spalvų gyvenimą.
 
Papildo temą:
Daugiau psichologės Joanos Grygutis straipsnių:
Jei Jums kyla klausimų, susijusių su ikimokyklinio ar priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdymu, parašykite mums: info@ikimokyklinis.lt. Ugdymo specialistai, teisininkai ir kiti specialistai mielai Jums atsakys. Daugiau klausimų ir atsakymų ieškokite skiltyje D.U.K.
 
Draudžiama bet kuriuo būdu ar pavidalu kitur naudoti ir platinti portale esančią tekstinę, grafinę informaciją be raštiško www.ikimokyklinis.lt sutikimo. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.ikimokyklinis.lt su nuoroda kaip šaltinį.