Vaiko baimės

Emocijos ir jausmai – tai išgyvenimai, atsirandantys iš kiekvieno žmogaus santykio su savimi ir aplinka bei patiriami tuomet, kai daiktai ar reiškiniai tenkina arba netenkina jo poreikių. Naujagimis nesugeba sąmoningai reguliuoti savo emocinės būklės. Kol mažylis nemoka kalbėti, jis visas emocijas išreiškia kūno kalba: verkia arba juokiasi, juda, spardosi, rangosi, taip pat pagreitėja jo širdutės plakimas, kvėpavimas. Tik augdamas vaikas pamažu išmoksta derinti kylančias emocijas ir sparčiai besivystančius mąstymą bei kalbą.

 

Nerimauti ir mažiems, ir dideliems yra normalu, tik reikia žinoti, kad kiekviename amžiaus tarpsnyje nerimas pasireiškia pagal tam tikrus dėsningumus. Todėl tėveliams svarbu suprasti, dėl ko nerimauja mažyliai įvairiais savo raidos laikotarpiais.

Kiekvienam amžiaus tarpsniui būdingos tam tikros baimės (Diomšina, 2009):

2 metų vaiką bauginatam tikri garsai, pavyzdžiui, važiuojančių traukinių ar sunkvežimių bildesys, griaustinio dundėjimas, nuleidžiamas tualete vanduo, dulkių siurblio ūžimas. Jam baimę kelia kai kurie regimieji vaizdai: tamsios spalvos, dideli daiktai, traukiniai, skrybėlės ir pan. Šiam amžiaus tarpsniui būdingos ir baimės, susijusios su pakitimais jį supančioje erdvėje, pvz., pasikeičia žaislo vieta, perstatoma jo lovytė, persikraustoma į kitus namus, vaikas bijo įkristi į jam grėsmingai atrodančią klozeto skylę. Tokio amžiaus vaikas jaučiasi saugus, kai greta jo yra mama, todėl baiminasi, kad mama gali pradingti, išvažiuoti, kad jos nebus jam užmiegant. Dvimečiui baimę kelia ir nevaldomi gamtos reiškiniai,tokie kaip lietus ar vėjas, bei gyvūnai, ypač laukiniai.

2,5 metų mažyliuibūdingos erdvinės baimės: judėjimas ir daiktų padėties erdvėje pokyčiai, pvz., baldų perstatymas. Tokio amžiaus vaikai baiminasi įvairių netikėtų situacijų, pavyzdžiui, kad kažkas įeis į namus pro kitas duris. Grėsmingi jiems atrodo artėjantys dideli objektai, pvz., sunkvežimis.

3 metų sulaukusiems vaikams dažniausiai baimę kelia įvairūsregimi vaizdai: vyresni raukšlėti žmonės, kaukės, raganos, tamsa. Tokio amžiaus vaikas taip pat baiminasi gyvūnų, policininkų, nusikaltėlių, vakare likti vienas be tėvų.

4 metų vaikams vėl labiausiai baimę ima kelti tam tikri jam grėsmingai skambantys garsai, pvz., veikiančio variklio ūžimas. Tokio amžiaus vaikas taip pat bijo tamsos, laukinių gyvūnų, mamos išėjimo iš namų, ypač vakare.

Nuo 5 metų vaiko baimės darosi mažiau intensyvios, o tarp jų vyrauja tam tikrų regimųjų vaizdų baimės. Mažiau bijoma gyvūnų, nusikaltėlių, raganų. Baimės tampa konkretesnės, realesnės, pavyzdžiui, vaikas bijo parkristi ir susižeisti, baiminasi, kad jį gali apkandžioti šuo. Tačiau tokio amžiaus vaikas, kaip ir anksčiau, bijo tamsos, išsiskyrimo su mama.

 

6 metų vaikuiintensyvias nerimo būsenas sukelia garsiniai dirgikliai: telefono ar durų skambutis, kieno nors monotoniškas nemalonus kalbėjimas, nuleidžiamo tualete vandens, paukščių, vabzdžių skleidžiami garsai.Šio amžiaus vaikaibijo išgalvotų personažų: vaiduoklių, raganų ir kt.,būdingos ir baimės, susijusios su nepažįstama, didele, paslaptinga erdve: vaikas bijo pasimesti, eiti į mišką, nerimą jam sukelia mintis, kad kas nors slepiasi po lova.

 

Šešiamečiai bijo įvairių gamtos stichijų, pvz., vandens, ugnies, griaustinio, žaibo.Šiame amžiuje aktualios atsiskyrimo nuo artimo žmogaus baimės, vaikas nerimauja, kad grįžęs namo neras mamos, kad jai gali kas nors nutikti arba ji gali mirti. Vaikas jaučia didelį nerimą likęs vienas namuose, vienatvės ir tamsos baimė jam vakarais neleidžia ramiai užmigti. Kaip bebūtų keista, tačiau šešerių metų vaikas kur kas labiau bijo mažų žaizdelių, mėlynių, kraujo, tekančio iš nosies, nei sunkesnių traumų. Pastebima, kad tokio amžiaus vaikai bijo būti sumušti.

7 metų vaikams baimę kelia tamsa, nepažįstamos, paslaptingos patalpos, pvz., palėpės, rūsiai, jie bijo, kad kas nors slepiasi spintoje, po lova ir pan. Vaiko vaizduotėje šešėliai tampa vaiduokliais, raganomis.Septynmečiai bijo karo, šnipų, vagių.

 

Daugelio baimių atsiradimą skatina televizija, kompiuteriniai žaidimai, filmai, knygos ir pan., kur vaikas gali matyti daug išgalvotų baimę keliančių dalykų. Pradėję lankyti mokyklą vaikai baiminasi likti neįvertinti, nerimauja, kad gali būti nepriimti bendraamžių ir kitų aplinkinių, taip pat atsiranda baimė pavėluoti į mokyklą.

 

Psichologinio konsultavimo praktika rodo, kad vaikai bijo to paties, ko ir jų tėvai. Vaikas gali bijoti tam tikro dalyko, kai šalia yra vienas iš tėvų. Pavyzdžiui mažylis bijo važiuoti liftu tik su tėvu, tačiau jeigu jis būna su mama, močiute, seneliu ar bet kuriuo kitu žmogumi, tokia baimė jam nekyla. Tokiais atvejais paprastai paaiškėja, kad tėvas vaikystėje taip pat bijojo liftų ir iki šiol jaučia nerimą jais naudodamasis. Pajausti šią tėvo baimę vaikui nereikia ypatingų sugebėjimų.

 

Ko nors bijodami suaugusieji dažniausiai bando apie tai kalbėti su kitais žmonėmis, ieškoti palaikymo, mėgina išsiaiškinti, ar aplinkiniai irgi dėl to paties nerimauja. Kartais, norėdami nuraminti save, raminame kitus. Tai vyksta ir tada, jeigu šalia mūsų yra vaikas – mes nesąmoningai ieškome jo palaikymo. Vaikas užjaučia, bet negali padėti, tačiau jausdamas suaugusiojo nerimą jis pats pradeda bijoti.

 

Kitas pavyzdys – vaikas ryte nenori eiti į vaikų darželį, nepaisant to, kad vakare gali kurti planus rytdienai, su kuo ir kaip jis kitą dieną darželyje žais. Paanalizuokite save – ar kėlimasis rytais jums nėra tarsi sunki našta? Ar nejaučiate nuoskaudos, kad suruošti vaiką turite būtent jūs, o ne žmona/vyras arba močiutė, kuri vėliau keliasi, ir apskritai galėtų ne dirbti, o prižiūrėti vaiką. Jeigu taip jaučiatės, tai jūsų nuoskaudos veikia ne tik jūsų baimes, bet ir vaiką. Tėvų emocijos sukelia tokias pat emocijas vaikams.

 

O ką patys manote apie tai, kad jūsų vaikas lanko darželį? Galbūt manote, kad tai – vienintelė išeitis iš esamos situacijos ir jus tai slegia? Ar neturite vidinių abejonių? Sąžiningai atsakykite sau į klausimą, ar jus tikrai nuoširdžiai domina vaiko gyvenimas, kai teiraujatės, ką jis veikia darželyje. O gal tiesiog norite išsklaidyti savo abejones, ar teisingas yra jūsų sprendimas? Ar darželyje vaiko patiriamos nuoskaudos, nesėkmės neskatina jūsų nerimo? Jeigu taip, tai vaiko kaprizai ir baimės yra jūsų abejonių, nerimo, neryžtingumo atspindys.

 

Ką gi daryti? Nereikia slėptis nuo savo problemų. Jeigu kas nors panašaus įvyko vieną kartą, tai nieko baisaus. Blogai, jeigu tai taps elgesio norma, kasdienybe, jei nesuvokdami, kad problema slypi jumyse, imsite barti vaiką. Savąsias problemas ir nerimą turėtumėte įveikti patys, neperkeldami rūpesčių mažyliui.

 

Dažnai šeimose kyla problemų dėl to, kad vaikas sunkiai užmiega. Vieni vaikai be vargo gali užmigti tamsoje, o kiti sutinka miegoti tik degant šviesai. Tokiu atveju galima palikti vaikui degančią naktinę lemputę, kurią išjungsite tada, kai jis užmigs. Atsižvelkite į šiuos vaiko prašymus, nes ikimokyklinuko psichikoje tai, ką jis pamatė, suvokė, išgirdo dienos metu, yra glaudžiai susiję su jo emocijomis ir gali sukelti naktines baimes. Ikimokyklinio amžiaus, ypač 5-6 m., vaikams naktinės baimės pasireiškia itin dažnai.

 

Nenustebkite, jeigu šešiametis staiga pradeda bijoti mirties – tai visiškai normalu. Tiesiog jis pradeda suvokti, kad gyvenimas kada nors baigiasi.

 

Su baimėmis galima kovoti. Visų pirma padėkite vaikui pasikliauti savo vaizduote. Leiskite jam suprasti, kad jeigu baimė yra jo fantazijos padarinys, tai ir kovoti su ja reikia pasitelkiant vaizduotę. Kai vaikas bijo tamsos, gyvūnų, tam tikrų žmonių, reikia jį paskatinti suprasti, kad nugalėjęs šias baimes savo vaizduotėje, jis nugalės jas ir realybėje. Tegul mažylis mintyse keletą kartų įsivaizduoja situaciją, kurios jis bijo, bet sugalvoja jai teigiamą pabaigą (pavyzdžiui, kad apsigina nuo šuns). Po to kartu su juo bandykite įveikti baimę realybėje, tačiau nenusiminkite, jeigu nepavyks iš pirmo karto.

 

Baimių priežastimi gali tapti informacijos trūkumas, nežinojimas, klaidingas kokio nors dalyko arba reiškinio įsivaizdavimas. Tokiu atveju vaikui reikia išaiškinti realią situaciją, susijusią su tam tikru objektu, o kad būtų lengviau, naudinga pasitelkti knygas, enciklopedijas, televizijos laidas.

 

Be abejo, labai svarbu nuraminti vaiką, leisti jam pajusti, kad kai jūs šalia, jam niekas negresia. Tapkite pagrindiniu savo mažylio gynėju. Vaikas dažnai jaučiasi bejėgis dėl to, kad jam trūksta švelnaus žodžio, palaikymo, patvirtinimo, jog jis yra mylimas ir reikalingas. Suteikite jam pasitikėjimą savimi. Jeigu jūs tikėsite savo vaiku, jis ir pats supras, kad yra pakankamai stiprus ir sugeba įveikti savo baimes.

 

Ar žinote, kodėl mažiems vaikams patinka baidyklės? Jos vaizdas juos atstumia ir traukia, mažyliai jų bijo, bet tuo pačiu nori būti tokie pat baisūs ir stiprūs kaip baidyklė. Taip vaikas atsikrato vidinių baimių ir nerimo. Galima atlikti net specialų baidyklės sutramdymo pratimą. Šiam tikslui iš skudurėlių turėtumėte pasiūti lėlę-pirštinę. Tegu vaikas pats pabando padaryti ją kuo baisesnę. Siūdami lėlę skatinkite vaiką pasakoti apie tai, kuo ši lėlė yra pavojinga. Kai baidyklė bus pagaminta, žaidžiant galima ją tramdyti: versti valyti dulkes nuo spintų, lentynų, atlikti kitus darbus. Žaidimo metu vaikas turėtų padaryti išvadą, kad baidyklė nėra tokia baisi, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tai padės jam nugalėti savo baimę, sumažinti nerimo lygį, sustiprinti pasitikėjimą savimi.

 

Tėveliai turėtų pasikalbėti su vaiku apie jo baimę. Pasak Cornelia Nitsch (2000), visi vaikai, net ir tie, kurie šeimoje yra apgaubti šilumos, pasitikėjimo ir supratimo, žino, kas yra baimė, ir dažnai jos gėdijasi manydami, kad jie jau pakankamai dideli, kad ko nors bijotų.

 

Vaikui dažnai sunku kalbėti apie savo neigiamus potyrius, nerimą, baimę, todėl pasaka, jos herojų išgyvenimai padeda jam netiesiogiai įvardyti ir suvokti savo jausmus. Terapinės pasakos leidžia atskleisti kitokius mąstymo ir situacijos suvokimo būdus. Pasaka neverčia vaiko elgtis arba reaguoti tam tikru, konkrečiu būdu. Istorijos herojus nebūtinai turi būti panašus į vaiką, tačiau atsiduria panašiose situacijose ir išgyvena panašius jausmus kaip jis. Klausydamas pasakos vaikas jaučiasi saugus, nėra žeminamas, iš jo nesijuokiama, nesityčiojama. Pasaka nurodo problemos sprendimo būdą (pvz., kaip pasakos herojus išdrįso susidurti su nerimą keliančia situacija ar atsikratė baimės).

 

Kartais psichoterapinės situacijos metu vaiko prašoma papasakoti savo pasaką, pasiūlius pradėti, pavyzdžiui, taip: „Gyveno kartą maža princesė/princas...“. Toliau vaikas turėtų pats sekti pasaką, perkeldamas save ir savo išgyvenimus į pasakos herojų. Tai suaugusiųjų psichoanalitinės technikos – laisvųjų asociacijų (kai pacientui siūloma kalbėti viską, kas jam šauna į galvą) – atitikmuo. Tokiu būdu psichoterapeutas gali sužinoti apie skaudžius vaiko išgyvenimus. Po vaiko pasakos terapeutui būtų pravartu papasakoti savąją „terapinę pasaką“. Joje turėtų būti tas pats vaiko pasakos herojus, panaši išgyventa situacija, tačiau nurodyti keliai, kaip susidoroti su neigiamais jausmais ir susidariusia padėtimi.

   

Normaliai emocinei raidai būdingos baimės, susijusios su vaikui grėsmingai atrodančiais daiktais, reiškiniais, gyvūnais. Kartais baimę kelia situacijos neapibrėžtumas. Suaugusiam dažnai sunku suprasti, kodėl kai kurie dalykai, atsitikimai vaikui sukelia baimę. Šią situaciją vaizdingai perteikia rusų poetas S. J. Maršak, daug rašęs vaikams: „Prisimenu, kaip skaičiau savo penkerių metų sūnui visiškai taikų ir ramų apsakymą, tačiau kai perskaičiau frazę „Staiga pasigirdo kažkieno žingsniai...“, vaikas atsikėlė ir ryžtingai pareiškė, kad nustočiau skaityti. Į mano klausimą „Kodėl?“, jis atsakė, kad tai yra labai labai baisu. Vaiko įtikinti taip ir nepavyko“. Suaugusiajam nieko ypatingo nereiškiantys žodžiai „Staiga pasigirdo kažkieno žingsniai“ paveikė vaiką taip, kaip nekalto apsakymo autorius nesitikėjo.

 

Vaikai vengia baisios istorijos pabaigos ir tai nėra bailumas. Jie gali nebijoti šunų, aukštai įlipti į medį, tačiau visgi yra jautrūs, patiklūs mažyliai, todėl taip atkakliai bando išvengti įspūdžių, kurie skaudina jų sielas, atsisako klausyti iki galo pasakos arba žiūrėti filmą, jeigu jie gali blogai baigtis.

 

Visos šios baimės netrikdo normalios vaiko raidos. Tačiau kitaip yra vaikams, turintiems emocinių problemų. Jų baimė nėra susijusi su konkrečiais dalykais ir pasireiškia nerimu. Taigi jų baimė tarsi neturi konkrečios priežasties. Jeigu toks vaikas patenka į sudėtingą situaciją, jis pradeda elgtis neprognozuojamai. Jis priskiria savo nerimą konkretiems daiktams arba situacijoms ir pradeda jų bijoti.

 

Pernelyg stipri baimė gali trukdyti vaikui teisingai įvertinti pasakos situaciją, užjausti jos veikėjus, ištikus bėdai padėti bendraamžiui. Todėl perdėtas bailumas, padidintas nerimastingumas, reikalauja suaugusiųjų dėmesio, gebėjimo atskirti normalias vaikų baimes nuo emocinių sunkumų turinčių vaikų baimių, kurios gali sutrikdyti normalią jų raidą bei adaptaciją.

 

Atsiskyrimo nerimo sutrikimas. Visai normalu, kad mažylis prisiriša prie svarbių jam žmonių ir išgyvena atsiskyrimo nerimą jiems išėjus ar kitaip atsiskyrus. Natūraliai šis nerimas pradeda reikštis 7–8 mėnesių kūdikiams, didėja iki 18 mėnesių amžiaus, o paskui pamažu silpnėja. Susirūpinti reiktų, jeigu šis nerimas tampa pernelyg stiprus. Tuomet jis slegia visą šeimą, sunkina vaiko psichosocialinę raidą, trukdo gerai sutarti su šeimos nariais, susirasti draugų, žaisti ir t.t.

Fobinis nerimo sutrikimas. Šiam sutrikimui būdinga perdėta tam tikrų situacijų ir daiktų baimė. Baimės rezultatas – vengiančio tipo elgesys. Skirtingiems amžiaus tarpsniams  būdingos tam tikros baimės: aukščio (8–15 mėn.), naujų, nepažįstamų dirgiklių (6–24 mėn.), tamsos (3–5 m.), pabaisų, gamtos reiškinių (5–10 m.). Ikimokyklinio amžiaus vaikų baimės keičia viena kitą ir reiškiasi itin intensyviai. Jeigu jos užsitęsia per ilgai, yra stiprios, sutrikdo vaiko psichosocialinį funkcionavimą, yra laikomos sutrikimais, kuriuos reikia gydyti.

Socialinio nerimo sutrikimas. Saugotis svetimų ir nepažįstamų asmenų yra normalu mažyliui, perkopusiam pusės metų amžių. Tai visai normalu ir ikimokyklinukui, kai jis vis dar susiduria su naujomis, nepatirtomis ir gąsdinančiomis situacijomis. Tačiau kartais pasitaiko, kad mažylis nuolat, net būdamas su artimaisiais, bijo ar vengia svetimų žmonių.

Konkurencijos tarp šeimos narių sukeltas nerimo sutrikimas. Daugumai mažylių šis sutrikimas pasireiškia po jaunesnio (dažniausiai nedaug) brolio ar sesers gimimo. Paprastai sutrikimas yra nesunkus, tačiau kai kuriais atvejais gali pasireikšti itin stipriai ir trikdyti vaiko raidą. Šiam sutrikimui būdinga vaikų tarpusavio konkurencija ar pavydas, atsirandantis praėjus keliems mėnesiams po brolio ar sesers gimimo. Ši konkurencija pasižymi nuolatinėmis varžybomis dėl tėvų dėmesio ar prisirišimo, nenoru dalytis žaislais, vyresnieji vaikai ima kūdikiškai elgtis, sutrinka jų miegas ir t. t. Sunkesniais atvejais vaikas gali atvirai demonstruoti savo priešiškumą brolio ar sesers atžvilgiu, pavyzdžiui, grubiai su juo elgtis, jį mušti.

 

Nepaisant to, kad tėvai ne visada gali suvokti vaiko baimės priežastis ir jį atjausti, į vaikų baimę jie turėtų žiūrėti rimtai. Negalima iš jos šaipytis, pavyzdžiui, sakant: „Negi tu bailys?“. Reikia įsidėmėti, kad vaikai nori, kad jų jausmai būtų gerbiami. Ypač svarbu klausytis, kai vaikas pasakoja apie savo baimę, nesuniekinti jo jausmų pasakymais: „Tai juk gryna nesąmonė. Nėra ko bijoti. Mane tik juokas ima iš tokios tavo baimės“.