Kalėdos vaikų akimis

Ir patys mažiausieji, ir šiek tiek vyresni ikimokyklinio amžiaus vaikai vis dar tiki Kalėdų seneliu. Jo „vizitas“ namuose tampa kone svarbiausiu švenčių įvykiu. Pokalbis su mažaisiais viename iš Vilniaus darželių, paminėjus žodį Kalėdos, irgi prasidėjo nuo vyro raudonais rūbais ir balta ilga barzda. Ketverių metų amžiaus vaikai visi be išimties kartojo, kad Kalėdų senelis tikrai yra ir kad jis ateis į kiekvienus namus. Jiems nebuvo svarbu tai, kokia transporto priemone jis atvyks, ar kas jam padės nešti dovanėles – vaikai labiau džiaugėsi pačiomis dovanėlėmis. Kiek vyresni vaikai – šešiamečiai – Kalėdų stebuklais tiki, tačiau Kalėdų senelio istorijos jiems jau kelia šiokių tokių įtarimų, pavyzdžiui, suabejojama, ar visada Kalėdų senelis yra tikras, ir pasiūloma būdų, kaip atskirti, kada jis „tikras“, o kada suvaidintas.

 

 

Ketverių metų ikimokyklinukai, kalbėdami apie didžiąsias metų šventes, labai daug dėmesio skiria šventėms pasirengti – jiems patinka puošti eglutę, gaminti kalėdines vaišes. Vaikams eglutės puošimas –  labai svarbus ritualas. Darželinukas Tadas sako, kad mama jam pažadėjo, jog kitąmet galės vienas, niekieno nepadedamas, puošti Kalėdų medį: „Būsiu jau didesnis. Kai papuošime eglę, tada visi kartu valgysime kalėdinius sausainius ir saldainius. Ir dar mama sakė, kad tą dieną išsipildys visos mano svajonės“. Barbora paklausta, kas jai labiausiai patinka rengiantis Kalėdų šventėms namuose, pabrėžia, kad žaviausios akimirkos yra tada, kai visa šeima kartu pavalgo šventinių vaišių: „Man gražiausia, kai visi kartu valgome, tada pamiegame ir sulaukiame Kalėdų senelio. O tada žaidžiame su jo atneštomis dovanomis“.

 

Kornelija pasakoja, kad jai labiausiai patinka kartu su mama prieš Kalėdas kepti kalėdinius sausainius su imbieru. Iš tiesų, vaikams labai daug džiaugsmo ir šventinės ramybės suteikia bendra veikla su tėvais namuose – vaišių gaminimas, kambarių tvarkymas, namų puošimas. Svarbiausia, kad visa tai būtų daroma kūrybingai, nenuvertinant vaiko pagalbos. Ne ką mažiau vaikams svarbūs ir kiti šventiniai ritualai, pavyzdžiui, ėjimas kartu į bažnyčią. „Man patinka, kai Kalėdų rytą reikia gražiai rengtis ir eiti su tėvais ir seneliais į bažnyčią. Būtina iš vakaro pasiruošti rūbelius“, - sako Marija.

 

Vaikams Kalėdos atneša ne tik daug gerų emocijų, bet ir nemažai klausimų, jie smalsauja, kodėl vyksta vienokie ar kitokie dalykai – tarkime, kodėl Kalėdų senelis vaikus lanko tik per Kalėdas, kaip jis suranda tiek daug nykštukų, kurie padeda jam išdalinti dovanas geriems vaikams. Tėveliai turėtų būti iš anksto pasirengę atsakyti į tokius klausimus, nes vaikas, pajutęs, kad tėvelis ar mama patys netiki tuo, ką sako, gali labai lengvai prarasti tikėjimą Kalėdų stebuklais ir nuliūsti. „Man įdomu, kaip žvaigždės išsilaiko danguje ir kaip gali skraidyti elniai su Kalėdų seniu?“, - klausia Kristupas.

 

Galbūt atsakant į tokį vaiko klausimą galima būtų akcentuoti žmogaus ir stebuklingos būtybės – šiuo atveju Kalėdų senelio – skirtumus. Taip vaikui šventės taps dar labiau kupinos paslapties ir laukimo – leis jam Kalėdų naktį pasijausti didelio metų stebuklo dalimi.

 

Vaikams patinka tai, kas paprasta ir tikra: daugelis kalbintų mažylių akcentuoja natūralius dalykus – tikrą eglutę, jos pirkimą ir puošimą, kitus pasirengimo šventėms veiksmus, kuriuos atlieka kartu su tėveliais. Taigi patartina šiai veiklai skirti daugiau dėmesio. Jei dėmesys bus sutelktas tik į materialius dalykus, pavyzdžiui, dovanas, vaikui anksčiau ar vėliau Kalėdos taps tik dar viena dovanų gavimo diena. Kuo ilgiau vaikas tikės, kad Kalėdų senelis pralenda su dovanomis pro durų plyšį ar ateina per kaminą, tuo turtingesnis bus jo vaizduotės pasaulis.

 

 

Vyresni ikimokyklinukai – šešiamečiai – Kalėdų šventėmis itin stipriai džiaugiasi, tačiau jiems jau kyla kur kas daugiau įtarimų dėl Kalėdų senelio, dovanų po egle radimosi ir nykštukų bei snieguolės kelionių pas vaikus. Nepaisant to, vaikai labai vertina švenčių ramybę ir galimybę daugiau laiko praleisti su tėvais. „Kaip gražu, kai su tėvais važiuojame į turgelį nusipirkti eglės, paskui ją puošiame. Šiemet ateinančių drakono metų proga su mama eglutę išpuošėme popieriniais drakoniukais“, - sako Ignas.

 

Vaikai, paklausti apie senąsias lietuvių tradicijas ir apie tai, ar jų laikomasi namuose, sako, kad kai kurių laikomasi, o kai kurių jau nebe. Pavyzdžiui, kūčiukų valgymas su aguonų pienu, buvęs toks svarbus šventinis ritualas lietuvių namuose, dabar kone antrame plane. „Kūčiukai su aguonų pienu? O kas tai yra? Mes kūčiukus namie valgome vienus. Kepame daug. Bet jie labai greitai baigiasi. Tiesa, mačiau, kad tėtis vieną kartą juos valgė su vandeniu“, - pasakoja Mila.

 

Pasidomėjus, ar vaikai žino tradiciją po Kūčių palikti ant stalo šiek tiek maisto vėlėms, jie gerokai nustemba. „Pas mus to tikrai nedaro. Kai pavalgome, susitvarkome stalą“, - rimtai dėsto Matas.

 

Vaikams daugiausiai džiaugsmo teikia stebuklai – istorijos apie elnius, Kalėdų senelio transporto priemonę – didžiules roges su įkinkytais elniais. „Argi ne stebuklai? Ir namie dovanos, ir dar pas senelius. Ir atvažiuoja Kalėdų senelis iš taip toli – iš Laplandijos!” - įsitikinęs Matas. Kiti vaikai, klausydamiesi draugo, tarsi suabejoja tuo: „O gal jis mašina važiuoja?“ Retorinis klausimas kaip mat atsakomas: „Koks skirtumas kuo važiuoja, svarbu, kad geriems vaikams atveža dovanų, o blogiems – maišelį angliukų“.

 

Nuskambėjus minčiai apie angliukus, vaikai pradeda juoktis, o Matas paantrina: „Verkčiau, jei gaučiau maišelį angliukų“. Jo draugas, šešiametis Justas, pabrėžia, kad nenusimintų jų gavęs: „Paimčiau ir išpilčiau juos pro langą“.

 

Po ilgų diskusijų su vaikais apie Kalėdų džiaugsmą ir stebuklus, vykstančius Kūčių naktį, priartėjama prie dilemos – kaip atskirti, kuris Kalėdų senelis tikras, o kuris – ne. Vaikams iš šiuo klausimu netrūksta kūrybiškumo: „Tikras tas, kurio barzda nenukrenta ir nėra pritvirtinta gumyte, kaip jau vieną kartą buvo pas mus darželyje. Tiesiog reikia atidžiai žiūrėti į barzdą“. Nors Kalėdų senelio „tikrumą“ vaikai iš dalies paneigė, tačiau jie vienbalsiai tvirtino, kad Kalėdų seneliui žinias apie vaikus ir jų poelgius perduoda paukščiai.

 

Kuo daugiau su vaikais bendraujama – dalijamasi švenčių tradicijomis, suteikiama galimybė būti ne tik šventės stebėtoju, bet ir aktyviu dalyviu – tuo labiau jie vertina šventinį laikotarpį, tuo daugiau rimties ir ramybės jų širdelėse.