Emokykla.lt

Kaip puoselėti vaiko tautinį tapatumą svetur

2011-09-20
Kaip puoselėti vaiko tautinį tapatumą svetur
Doc. dr. Aldona Mazolevskienė, doc. dr. Sigita Montvilaitė,
Vilniaus pedagoginis universitetas, Vaikystės studijų katedra
Straipsnyje aptariama vaiko, gyvenančio svetur, tautinio tapatumo puoselėjimo svarba ir su tuo susiję sunkumai, pristatomas emigracijos reiškinio problemiškumas. Atskleidžiama lietuvio vaiko, gyvenančio už tėvynės ribų, tautinio tapatumo raiška. Straipsnyje, remiantis užsienyje atlikto tyrimo duomenimis, pateikiama svetur gyvenančių tėvų ir pedagogų nuomonė, jų patirtis ugdant vaikų tautinį tapatumą.
Temos aktualumas
 
Šiandieninė lietuvių emigracija – dinamiškas ir įvairialypis procesas. Kita vertus, tai nėra naujas reiškinys, lemiamas įvairių faktorių: politinių, socioekonominių, geografinių, kultūrinių ir kt. Istoriografiniai, empiriniai tyrimai rodo, kad migrantams visais laikais rūpėjo puoselėti savo tautinį identitetą, tai buvo vienas svarbiausių gyvenančiųjų svetur uždavinių (puikus pavyzdys – migrantų gyvenimas DP stovyklose Vokietijoje 1944-1949 m. m.). Įvairaus pobūdžio diskusijose aptarinėjamos nūdienos lietuvių migracijos išorinės priežastys, tačiau iš analizės lauko dingsta ypač svarbus klausimas, ar (ir kaip) lietuvių migrantai šiandien rūpinasi tautinio tapatumo išsaugojimu bei puoselėjimu.
                                                                                          
Emigracijos reiškinio problemiškumas
 
Per daugelį metų šimtai tūkstančių lietuvių dėl įvairių priežasčių emigravo iš Lietuvos ir dabar gyvena išsibarstę po visą pasaulį. Sklaidantis tautai, silpsta jos galios demografijos, tautinio tapatumo, kultūrinio, intelektualinio potencialo požiūriu. Žymių filosofų, kultūrologų nuomone, emigracija beveik visuomet yra kenksminga tautai, ji sudaro pavojų nutautėti, skaldo jos jėgas ir mažina kultūrinį našumą (Maceina A., 1991). Taip nyksta etninės atminties nešėjai, kiekvienas išeivis išsiveža dalelę savo kultūros, kuri svetimoje aplinkoje pasmerkta sunykti, nebent susidarytų tinkama terpė ją gaivinti naujai besikuriančiose bendruomenėse (Kuzmickas B., 2007).
 
Žvelgiant iš ekonominės ir politinės perspektyvos, pasigirsta ir kiek kitokių nuomonių, kurių autoriai šiandieninę emigraciją stengiasi vertinti neutraliai. Jie teigia: išsilavinusių asmenų emigracija – neišvengiamas procesas, kurį stabdyti beprasmiška; sunku šiandien surasti tautą, kuri tebegyventų tik vienoje vietoje; vienintelis emigracijos minusas tas, kad jauni žmonės nutautėja, pamiršta kalbą (Šiuolaikinė lietuvių emigracija: praradimai ir laimėjimai, 2004).
 
Emigracija stipriai veikia ne tik suaugusiuosius, bet ir kartu su jais išvykstančius vaikus. Mažuosius išsivežant gyventi į užsienį, dažnai guodžiamasi: „Ai, jie dar maži, visur pritaps“. Ar išties viskas taip paprasta? Ar nekyla daugeliui vaikų nutautėjimo grėsmė?
 
Mokslinėje literatūroje išskiriami net keli adaptavimosi proceso etapai, kuriuos vaikai išgyvena persikėlę svetur:
  • Neigimo stadija – stengiamasi ignoruoti tai, kas vyksta. Vaikai dažnai neigia, kad nerimauja dėl ateities, apsimeta, kad nieko ypatinga nevyksta.
  • Pykčio stadija – tylima arba audringai reaguojama į aplinkinius. Kaltinami tėvai, nirštama ant draugų, nenorima bendrauti, atsisakoma socialinio gyvenimo.
  • Netekties suvokimo stadiją gali lydėti liūdesys, apatija, net depresija. Vaikai ima gyventi praeitimi, idealizuoja buvusius draugus ar namus, užsisklendžia.
  • Susitaikymo stadija – pradedama ieškoti savo vietos kitoje aplinkoje, susibendraujama su nauju kolektyvu. Vaikai atranda naujus privalumus ir ima džiaugtis gyvenimu, tampa tokie, kokie buvo iki išvažiavimo.
Kaip vaikai išgyvena šiuos adaptavimosi svetur etapus, priklauso nuo tėvų gebėjimo bendrauti su atžalomis. Kuo jie mažesni, tuo šis veiksnys aktualesnis. Labai svarbu kalbėtis apie naujai užklupusias emocijas, kitaip vaikas gali ilgam „užstrigti“ ties kuria nors paminėta adaptavimosi stadija. Reikia skatinti vaikų motyvaciją, parodyti jiems naujas galimybes, gerąsias pasikeitimų puses (Mazolevskienė A., 2006).
 
Lietuvio vaiko, gyvenančio svetur, tautinio tapatumo raiška
 
Europos Sąjungos dokumentuose vienu iš prioritetų laikomas tautinės individualybės išsaugojimas. Tautinis identitetas yra vienas svarbiausių veiksnių, vienijančių individus į grupes – tai tautinė savimonė, tautą vienijanti kalba, kultūrinės tradicijos, vertybės.
 
Vaikas savąją tapatybę pirmiausiai ima suvokti gimtojoje aplinkoje, ją identifikuodamas su šeima. Joje jis įgyja gimtosios kalbos pradmenis, sužino savo šeimos kilmę, tradicijas, pradeda suvokti savo tautinę priklausomybę. Ateidamas į ugdymo instituciją, jis jau atsineša patirtį, kurią ugdymo institucija koreguoja, gilina, plečia.
 
Palaipsniui per gimtąją kalbą, istorinę patirtį, kultūros bei tradicijų savitumą kitų tautų kontekste jaunas žmogus plečia savąjį tapatumo suvokimą, identifikuodamasis su tautine bendruomene, tėvyne. Tokiu būdu ugdymo procese susidaro prielaidos formuotis vaiko tautinei savimonei, konstruojančiai jo tautinę tapatybę.
 
Kalbant apie šį aspektą, ypač svarbi nūdienos svetur gyvenančių tėvų, pedagogų nuomonė, siūlymai, kaip ugdyti vaiką šeimoje, kaip surasti jam tinkamus institucinio ugdymo metodus ir formas, kad vaikas neprarastų tautinio tapatumo. Būtent ši problema analizuojama D. Jasilionienės (2010) atliktame kokybiniame tyrime.
 
Tyrimo metu išaiškėjo, kad devyni iš dešimties apklaustų vaikų laiko save lietuviais, tarp jų – ir augantys šeimoje, kurioje tik vienas iš tėvų yra lietuvis. Tik viena mergaitė iš mišrios šeimos sakė: „Ne, esu „Irish“ (airė), bet kartais pusiau lietuvė“. Bandant išsiaiškinti veiksnius, nulėmusius vaikų tapatinimąsi su lietuvių tauta, nustatyta, kad pusė vaikų taip mano dėl to, jog jų tėvai ir seneliai yra lietuviai.
 
Įdomūs vaikų samprotavimai apie išskirtinius lietuvio požymius. Visi kaip vienas teigė, kad lietuvius galima atpažinti pagal kalbą: „kiti kitaip kalba“, „lietuviškai kalba su kitais lietuviais“. Vaikai nurodė ir kitą išskirtinį bruožą: „lietuviai mergaitės ir berniukai yra balti“, „baltos spalvos“. Daugumos vaikų manymu, „lietuviai gyvena Lietuvoje ir pas juos reikia skristi lėktuvu“.
 
Ateityje Lietuvos piliečiais save matė septyni tyrime dalyvavę vaikai. Daugelis manė, kad liks lietuviais, nes „tėvai yra lietuviai“, „kalbėsiu lietuviškai“, „noriu būti lietuviu, myliu Lietuvą“. Vaikai, vis dar abejojantys ar nežinantys, kokios šalies piliečiais bus suaugę, teigė, kad jiems dar reikia pagalvoti. Vienas jų sakė pasielgsiąs taip, „kaip „mami“ (mama) pasakys“.
 
Norint sužinoti, kokį ryšį vaikai jaučia su Lietuva, ar jie norėtų joje gyventi, kas jiems patinka ar nepatinka, sužinota, kad tik pusė vaikų norėtų gyventi mūsų šalyje. Vaikams „patinka būti pas močiutę“, Lietuvoje „gyvena seneliai“, „šuo Sargis, su kuriuo gera žaisti“. Kita pusė vaikų savo tėvyne įvardino šalį, kurioje dabar gyvena: „mano mama gyvena Dubline ir aš noriu kartu gyventi“, „čia mano namai ir šuo“, „kai užaugsiu, būsiu ispanė ir nenorėsiu grįžti“.
 
Visi vaikai pasidalino teigiamais prisiminimais apie Lietuvą, nes ten – „sniegas ir draugai“, „dangus, žemė, gulbės, Palanga, lietus, vasara“, „senelių namai“, „sniegas „white“ (baltas) toks“, „dažyti kiaušiniai“, „Puntuko akmuo toks didelis, ant kurio galima užlipti“, „kalnas, kur su žiburiu, apie jį mama pasakojo istoriją“.
 
Vaikų ugdymo grupėje Lietuvą vaikams dažniausiai priminė vienas iš oficialių valstybės simbolių – valstybinė vėliava. Vaikai paminėjo, kad švenčia Lietuvos Nepriklausomybės dieną, Velykas, Kalėdas, „Vėlines su žvakutėm“. Vienas iš vaikų prisiminė Gandro dieną bei Užgavėnes. Namų aplinkos (Lietuvoje) svarbiausi objektai – „bulviniai cepelinai, dideli tokie ir skanūs“, „duona tokia skani ir juoda“, „medžiai žali – ąžuolas, beržas, eglė – grybai“, „Maxima“, „televizijos bokštas“ (Jasilionienė D., 2010).
 
Šio tyrimo duomenys rodo, kad tyrinėtų vaikų tautinio identiteto lygmuo gana aukštas, tačiau ryškėja nuostata tapatintis ir su gyvenamosios šalies kultūra.
 
Tėvų ir pedagogų vaidmuo puoselėjant vaikų tautinį identitetą
 
Gyvenantieji svetur neturėtų pamiršti, kad pagrindinis veiksnys, lemiantis tautinės savimonės formavimosi sėkmę ir asmenybės ugdymą(si), yra tėvų puoselėjamos vertybės. Tik nuo tėvų sąmoningumo, pasiryžimo, valios priklausys, ar jų vaikai lankys lituanistinę ugdymo įstaigą, ar namie bus kalbama lietuvių kalba, palaikomos tautinės tradicijos, bus lietuviškų laikraščių, knygų, žurnalų ir pan.
 
Universaliausias tautinės savimonės ugdymo instrumentas yra sava, lietuviška kalba. Ji turėtų būti tėvų ir vaikų kalba. Nederėtų pamiršti, kad šeimose, kur pamažu „pereinama“ prie tos šalies valstybinės kalbos arba vyrauja dvikalbystė ar daugiakalbystė, tautinės savimonės formavimasis vyksta daug sudėtingesnėmis sąlygomis. Šiuo atveju šeima privalo apsispręsti, kuriuo keliu eis: ar tausos savo paveldą, puoselės nacionalinį orumą ir kt.
 
Tautinį tapatumą padeda išlaikyti ir tautinių mažumų bendruomeniškumas. Dauguma lietuvių bendruomenių yra įkūrusios kultūros centrus, leidžia periodinius leidinius ir knygas gimtąja kalba, rengia tautinių šokių ir dainų šventes. Tėvai, aktyviai dalyvaujantys išeivijos lietuvių bendruomenės gyvenime, galės labiau apsaugoti savo vaikus nuo nutautinančių įtakų, stiprins jų tautinį atsparumą bei sąmoningumą.
 
Bažnyčios atstovai – taip pat svarbūs veikėjai, padedantys puoselėti visuomeninę lietuvišką savimonę. Jie stengiasi burti jaunąją kartą į įvairias lietuviškas organizacijas, steigia lituanistines mokyklas.
 
Namai, gimtoji vieta yra esminė žmogaus tapatumo atrama. Jos praradimas pakerta žmogaus identiteto pamatus. Šeima privalo rūpintis ir prisiimti atsakomybę už įvairiapusių ryšių su istorine tėvyne palaikymą. Tai ir dažnesni (pagal išgales) apsilankymai Lietuvoje, ir bendravimas su joje gyvenančiais artimaisiais, tėvų pasakojimai apie Lietuvą, skaitymas kartu su vaiku gimtąja kalba ir kt.
 
Istoriografiniai šaltiniai rodo, kad lietuviška mokykla emigracijoje visoms emigrantų kartoms buvo ir yra labai svarbus tautinio identiteto išsaugojimo veiksnys (Montvilaitė S., 2003). Dauguma bendruomenių yra sukūrusios tautinio tapatumo palaikymo sistemą, turi lietuviškas švietimo įstaigas.
 
Deja, lietuvybę puoselėjantys tėvai skundžiasi, kad sunku rasti informacijos apie lietuviškus darželius, pavyzdžiui, daugiau žinių interneto portaluose pateikiama apie lietuviškas mokyklėles. Iš vienos pusės, steigėjai turėtų labiau viešinti tokio pobūdžio informaciją. Tėvai taip pat galėtų būti aktyvesni inicijuojant naujų įstaigų steigimą, ypač ten, kur jų nėra. Nederėtų steigėjams užmiršti, kad vienas tokių įstaigų veiklos sėkmės garantų – kompetentingi pedagogai.
 
D. Jasilionienės (2010) tyrimo duomenys rodo, jog lietuvybės išsaugojimą labiausiai stiprina tėvų noras kada nors grįžti į Lietuvą. Ikimokyklinio amžiaus vaikus auginantys tėvai sąmoningai renkasi lietuviškas tradicijas puoselėjančias įstaigas: „pasirinkau todėl, kad puoselėjama lietuvybė. Man svarbu, kad vaikas bent dalį savo laiko galėtų būti aplinkoje, kur visi kalba gimtąja kalba“; „jeigu aplinkui būtų lietuviškai nekalbantys vaikai ir auklėtojos, jam būtų didelis stresas. Lankydamas šią įstaigą, jis nepamirš gimtosios kalbos, susiras daugiau lietuvių draugų, o ir tėvams smagiau bendrauti, kai gali vieni su kitais susikalbėti, aptarti įvairias problemas“.
 
Namuose tėvai stengiasi „su vaiku kalbėti kuo „švaresne“, taisyklingesne lietuvių kalba“. Jie sakė: „šeimoje ir namuose visada kalbamės lietuviškai“, „namie šnekame lietuviškai, žiūrime filmus, turime knygų lietuvių kalba“, „mes paprasčiausiai visi kalbame lietuviškai, todėl ir vaikas natūraliai kalba lietuviškai“.
 
Vartoti lietuvių kalbą skatinama įvairiais būdais bei formomis: „skaitau pasakas prieš miegą lietuvių kalba arba paleidžiu diską su jau įrašytomis pasakomis, kur ir intonacija, ir kirčiavimas yra tikslesnis, nei kalbame šeimoje“; „siekiame, kad mūsų vaikas kuo dažniau bendrautų su kitais lietuvaičiais vaikais, kad lietuvių kalba neatrodytų tik kaip suaugusiųjų“; „turiu nupirkus Lietuvoj diskelių su pasakom, dainelėm, lopšinėm. Vasarą išleidžiu pabūti pas senelius į Lietuvą“.
 
Identiteto plėtotei svarbi yra pedagogų iniciatyva švęsti lietuviškas šventes. Klasifikuojant pedagogų atsakymus, buvo nustatytos tokios ikimokyklinio ugdymo įstaigose švenčiamos šventės: valstybinės šventės – Lietuvos Nepriklausomybės diena, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena; katalikiškos šventės – Kalėdos, Velykos, Žolinė; etninės šventės – Užgavėnės, Joninės, Kazimierinės, Motinos diena. Švenčiant šventes „rengiami ir įgyvendinami projektai“.
 
Lietuviškose ikimokyklinio ugdymo įstaigų grupėse rengiamose šventėse kviečiami dalyvauti tėvai ir kiti lietuvių bendruomenės nariai. Tėvai pažymėjo: „šventes švenčiame kartu su visa savo bendruomene: seneliais, tėvais, vaikais. Vyksta vaikų spektakliukai, skamba senelių ir tėvų dainuojamos liaudiškos dainos, žaidžiame žaidimus, kiekvienais metais vyksta Mišios lietuvių koplytėlėje“; „po Mišių visi renkamės mokyklėlėje, vyksta margučių ridenimo varžybos, tėvai dainuoja liaudies dainas“.
 
Tėvams svarbu, kad auklėtojos kalbėtų taisyklinga lietuvių kalba, kad vaikai kuo daugiau sužinotų apie Lietuvą. Jie džiaugėsi, kad: „vaikams skaitomos lietuvių knygelės, lietuvių liaudies pasakos“, „dainuojama lietuviškai, organizuojami „savaitgaliniai lietuvių vaikų renginėliai, kuriuose jie yra mokomi lietuviškai rašyti, skaityti“.
 
Auklėtojos ir tėvai atrado tokias meilės tėvynei puoselėjimo formas: „kas vyksta į Lietuvą, būtinai parveža nuotraukų“, „atvyksta svečių iš Lietuvos“, „kiekvieną mėnesio penktadienį po darbų tiesiog susirenkame su tėveliais ir vaikais darželio kieme ir visi gali pasisakyti, papasakoti ką nors apie Lietuvą ar tradicijas, padainuoti dainą“, „grįžę į Lietuvą visada stengiamės aplankyti kultūrines vietas“, „mokau melstis, kai einam į bažnyčią per šventes“.
 
Palaikyti ryšius su Lietuva padeda ir gimtinėje gyvenantys artimieji. Tėvai pažymėjo, kad vaikai dažnai žinių semiasi „iš močiutės, kuri gyvena Lietuvoje. Tą daro bendraudami kompiuteriu per „Skype“, „viešėdami pas senelius, iš jų sužino lietuviškų dainų ar pasakų“.
 
Tėvai, pedagogai, gyvenantys svetur, supranta tautinio tapatumo išsaugojimo problemiškumą ir svarbą. Jie yra tie veikėjai, kurie praktiškai įgyvendina jau žinomus ir atranda naujus būdus, padedančius jų vaikams puoselėti tautinę dvasią, lietuviškumą, neprarasti ryšių su Lietuva.
Šaltiniai:
  1. Jasilionienė D. Lietuvių emigrantų vaikų tautinis identitetas: ugdymo situacija įstaigoje ir namuose. Magistro darbas. Vilniaus pedagoginis universitetas. – Vilnius, 2010.
  2. Kuzmickas, B. Tautos tapatumo savimonė: lietuvių savimonės bruožai. Monografija. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2007.
  3. Mazolevskienė A. Priešmokyklinio amžiaus dvikalbių vaikų lietuvių kalbos gebėjimų ugdymas. Daktaro disertacija. Vilniaus pedagoginis universitetas. – Vilnius, 2006.
  4. Montvilaitė, S. Vaikų ugdymo praktikos raiška svetimos kultūros kontekste: situacija ir vertinimas // Pedagogika. – T. 74 (2004).
  5. Šiuolaikinė lietuvių emigracija: praradimai ir laimėjimai. [interaktyvus]. Kaunas: Pilietinės visuomenės institutas. 2004 m. gruodis. - [žiūrėta 2010-07-08].
Jei Jums kyla klausimų, susijusių su ikimokyklinio ar priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdymu, parašykite mums: info@ikimokyklinis.lt. Ugdymo specialistai, teisininkai ir kiti specialistai mielai Jums atsakys. Daugiau klausimų ir atsakymų ieškokite skiltyje D.U.K.
 
Draudžiama bet kuriuo būdu ar pavidalu kitur naudoti ir platinti portale esančią tekstinę, grafinę informaciją be raštiško www.ikimokyklinis.lt sutikimo. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.ikimokyklinis.lt su nuoroda kaip šaltinį.
 
Prieiga per Internetą: <http://www.civitas.lt/files/emigracija_pranešimai.pdf>