Sutrikusio intelekto vaikas ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupėje

Sutrikusio intelekto vaikas, taip pat kaip ir bet kuris kitas normalaus intelekto ar turintis kitų raidos sutrikimų vaikas, turi teisę ugdytis ir būti ugdomas nespecializuotoje ikimokyklinėje įstaigoje. Tai tokiam vaikui garantuoja Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatymo 11 str. (1998), o taip pat ŠMM 2003 m. spalio 29 ĮSAK-Nr1478 patvirtintas dokumentas: Priešmokyklinio ugdymo organizavimo modelių aprašas. Šiame dokumente apibrėžti priešmokyklinio ugdymo organizavimo principai ir specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų organizavimo modeliai. Dokumente sakoma, kad visiems priešmokyklinio amžiaus vaikams turi būti teikiama sisteminga nuolatinė specialioji pedagoginė pagalba, kuri yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių tolesnę vaiko sėkmę mokykloje.

 

Visų pirma reikėtų pasakyti, kad ikimokykliniame amžiuje apie intelekto sutrikimus reikėtų kalbėti itin atsargiai. Šiame amžiuje visos vaiko psichinės funkcijos, o taip pat ir pažintinės, labai intensyviai auga, todėl daugeliu atvejų niekas negali pasakyti, koks vaikas bus dar po metų ar dviejų. Netgi pats intelekto apibrėžimas, kurio laikosi nemaža dalis psichologų ir specialiosios pedagogikos atstovų, yra nukreiptas į tokias psichikos savybes, kurios tik iš dalies būdingos ikimokyklinio amžiaus vaikui. 

 

Manoma, kad esminiai intelekto požymiai yra:

·   Abstraktus mąstymas, t.y. sugebėjimas suprasti ir vartoti abstrakcijas (idėjas, simbolius, dėsnius). Net ir labai gerai besivystantiems ikimokyklinio amžiaus vaikams tai yra nebūdinga.

·    Gebėjimas spręsti problemas. Kritinėse situacijose tai stebime rečiau. Žinoma,retkarčiais pasitaiko, kad net 4-5 metų vaikas išgelbsti savo jaunesnį broliuką ar sesutę iš gaisro liepsnų. Tačiau, tai - tik išimtiniai atvejai. Dauguma tokio amžiaus vaikų išsigandę slepiasi po lova, ar spintoje, nes šiame amžiuje jiems būdingas egocentrizmas – jei jis liepsnos nemato, tai jos ir nėra. Taigi būtent dėl savo amžiaus pažintinės veiklos ypatybių jie dar nepajėgūs spręsti problemų. 

·    Trečias esminis intelekto požymis yra gebėjimas mokytis ir išmokti bei pritaikyti išmoktas žinias, išreiškiamas žodžiais. Ikimokyklinio amžiaus vaikai dar nepajėgūs tikslingai mokytis, perimdami teorines žinias, pateiktas žodinėmis formuluotėmis.

 

Žinoma, ikimokliniame amžiuje taip pat vyksta mokymasis ir išmokimas, tačiau ne per taisyklių, dėsningumų, pateiktų verbaline forma, išmokimą, o suaugusiųjų elgesio mėgdžiojimo, kopijavimo ir imitavimo būdu, manipuliuojant, tyrinėjant, žaidžiant. Mėgdžiodamas vaikas mokosi kalbėti, atlikti įvairius tikslingus judesius, veiksmus, higieninių įgūdžių, bendrauti, mandagumo ir t.t. Teorinės žinios kol kas jam - neprieinamos. Dėl nepakankamo gimtosios kalbos išlavėjimo ikimokyklinio amžiaus vaikų intelekto tyrimai   yra problematiški. Paprastai šiame amžiuje tiriami tik vaiko motoriniai ir percepciniai gebėjimai (Stanford-Binet testas). Kartais naudojamasWPPSI-IIItestas,- jį sudaro ne tik konstrukcinio pobūdžio užduotys, bet ir verbalinės užduotys. Tiriant vaikus verbalinėmis užduotimis visada išlieka paklaidos tikimybė. Jei vaikas pasižymi neišlavėjusia kalba (kalbos neišsivystymas, blogas jos mokėjimas dvikalbystės atveju), verbalinių užduočių atlikimas gali ir neatspindėti vaiko intelekto būtent dėl prasto kalbos supratimo ir praktinio jos naudojimo. Be to, daugelis mokslininkų mano, kad intelektas vis dar kinta, ypatingai ikimokykliniame amžiuje, o esant geroms aplinkos ir ugdymo sąlygoms - gerėja. (A. Binet, R. B. McCallas, Appelbaume Hogarty, M. Shermanas, C. Key). Panašios nuomonės laikosi ir žinoma Lietuvos vaiko raidos psichologė R. Žukauskienė.

 

Dėl šių priežasčių kalbėsiu tiktai apie tam tikrų intelektinių gebėjimų vėlavimą, jų nesutapimą su vaiko biologiniu amžiumi ir mėginsiu pasiūlyti  būdų, kaip paskatinti vaiko intelektinę raidą.

Norėdami suprasti, kada vaiko intelektinės raidos specifiškumai laikytini nukrypimu nuo amžiaus normos turime išsiaiškinti, o kas gi yra norma. 

 

Vienas žymiausių kognityvinės (pažintinės) raidos teoretikų J. Piaget sukūrė kognityvinės raidos teoriją, kurios centrinė tezė teigia, kad individas yra aktyvus, žingeidus ir išradingas visą gyvenimą. Individas informaciją suvokia aktyviai sąveikaudamas su aplinka. Mokslininkas  manė, kad vaikas pats „konstruoja“ žinias ir daro tai ne tada, kai yra specialiai mokomas, bet kai pats aktyviai veikia. J. Piaget   nuomone intelekto operacijų pradžia yra išoriniuose materialiuose veiksmuose su išorinio pasaulio objektais. Paskesnėse intelekto raidos stadijose tie veiksmai persikelia į minčių, idėjų lygmenį- interiorizuojasi.

 

Vaikas pradeda plėtoti savo įgimtas   intelektines galias   vos tik atėjęs į šį pasaulį, stengdamasis jį pažinti, prisitaikyti ir pritaikyti jį savo reikmėms.

 

Nuo gimimo iki 18- 24 mėnesių, esant normaliam vystymuisi, vaikas naudojasi sensomotoriniu intelektu, vėliau, per visą ikimokyklinį amžių praeina ir kitas ikioperacinio intelekto raidos stadijas. Paanalizuokime šias stadijas.

 

 

 

Simbolinis mąstymas – tai operavimas daiktų simboliais, kurie pakeičia tuo metu nesantį daiktą. Tokie pakeitimai įmanomi tik susiformavus daiktų, jų savybių, veiksmų vaizdiniams. Lygiagrečiai formuojasi žodynas, pavadinantis aplinkos objektus, jų savybes ir kt. Patys žodžiai tampa daiktų simboliais.

 

Šiuo metu aktyviai formuojasi taip pat erdvės ir laiko suvokimas, kuris pradeda atsispindėti ir vaiko žodyne.  Kai kurie autoriai nurodo labai jauną vaiko amžių, kai atsiranda pirmosios reakcijos į daikto buvimo vietą. I. Rubinšteinas aprašo vos 6 mėnesių kūdikį, kuris, ištarus garsiažodį ciku-caku, sukdavo galvą ir ieškodavo akimis laikrodžio, kabančio ant sienos.

 

L. Radzevičienė(2003, p. 89- 91) cituoja Westlake(1973) erdvės ir laiko suvokimo tyrimus atliktus su Anglijos kūdikiais, kurie  rodo,kad normaliai besivystantys 4 metų vaikai yra pakankamai gerai orientuoti erdvėje ir laike,ką įrodo gausiai vartojamas atitinkamas žodynas; : į, ant prie, žemyn, pačiame viršuje, ten, ča pat, viršuje, viduryje; virš, nuo, šalia, atgal, kampas;toli nuo čia. taip pat turi aiškų supratimą apie dienos įvykių nuoseklumą, gali žinoti visas savaitės dienas. Plečiasi žinios apie metų laikus, mėnesių pavadinimus . R. Ivoškuvienė( 2003) teigia, kad  net 60 % nespecializuotų globos namų auklėtinių 3- 4- ais gyvenimo metais dar neskiria spalvų, formų, dydžių, apie 50% turi regimųjų ir erdvės vaizdinių problemų.

 

Mano atlikti tyrimai Vilniaus m. bendrojo lavinimo vaikų darželiuose ( 2009-2010 m. m. Imtis - 114 vaikų) parodė, kad 8-10 % parengiamųjų grupių auklėtinių netiksliai vartoja erdvės ir laiko sąvokas, o kai kurių sudėtingesnių išvis neturi(užvakar, prieš tai, poryt, netoliese, greta, aukščiau-  žemiau), net 12- 15% negali įvardyti daiktų matavimo rezultatų, kai reikia palyginti aukštesniuoju ir aukščiausiu laipsniu(didelis- didesnis- didžiausias, ilgas- ilgesnis- ilgiausias ir pan.).  Tokiu būdu tikėtina, kad esant rizikos faktoriams - neurologinei centrinės nervų sistemos simptomatikai, panašių erdvės ir laiko sąvokų formavimosi problemų mąstas  dar padidėtų.

 

Ikimokyklinio amžiaus pabaigoje vaikas pereina į paskutinę ikioperacinio mąstymo stadiją, kurią Piaget pavadino intuityviuoju mąstymu. Panagrinėsime šią kognityvinės raidos stadiją.

 

 Intuityvus mąstymas.

 

Vaikas stebėdamas  aplinką ir žmonių santykius savotiškai juos analizuoja ir  pradeda daryti tam tikrus sprendimus bei išvadas. Jo sprendimai ir išvados dėl ribotos gyvenimiškos patirties, ypač socialinės, naivūs ir dažniausiai neteisingi. Tokio amžiaus vaiko  mąstymui būdingos tam tikros klaidos, ribotumai, aprašomi įvairių autorių (Piaže, Vygotskio, Gučo, Žukauskienės ir kitų). Tai - egocentrizmas, laipsniškų pokyčių ir grįžtamojo ryšio nesupratimas, centracija, tvermės dėsnio nesuvokimas, mėginimai klasifikuoti objektus, remiantis atsitiktiniais neesminiais požymiais arba painiojant daiktų rūšis ir klases.   Pvz.: „Mes vėlai iš kaimo važiavom, todėl mėnulis švietė“ (egocentrizmas).

 

 Nepaisant tokių  mąstymo ribotumų, ši vaiko intelektinės raidos stadija vertinama labai teigiamai, nes rodo vaiko minties judėjimą ieškant  tiesos, gretinant įvairius gamtos ir socialinius  reiškinius, ar stengiantis atrasti priežasties ir pasekmės ryšį.

 

 Tinkamai nepraėjęs šių intelekto raidos fazių vaikas negali pakilti iki loginio ir abstraktaus mąstymo. Kai vaiko raida kiek vėluoja, tokius mąstymo ribotumus galima stebėti net pradinėse klasėse (jūros vanduo sūrus, nes jame plaukioja silkės). Daugelis mokslininkų prisilaiko požiūrio, kad aukščiausią savo tašką žmogaus intelekto galimybės pasiekia iki 12 metų. Kai kurie šį paskutinį tašką nukelia iki 20 metų. Tai nereiškia, kad intelektas jau netobulės, tačiau instrumentai, kurių pagalba intelektas tobulės ateityje,  jau galutinai susiformavę. Tai mąstymo operacijų pobūdis ir jų greitis. Šiuos dalykus lemia tam tikri anatominiai, fiziologiniai ir biocheminiai  procesai vykstantys nervinėse smegenų žievės ląstelėse. Jie užtikrina  taip vadinamus senzityvumo periodus, kurių metu organizmas ypač įsijautrina tam tikros rūšies dirgikliams. Šie dirgikliai, stimuliuodami centrinę nervų sistemą, užtikrina įvairių fizinių bei psichinių funkcijų tobulėjimą ir ankstyvąjį išmokimą. Praleidus optimalų pačios gamtos skirtą laiką – senzityvumo laikotarpį funkcijos tobulinimui, vėliau, kad ir kaip stengtumėmės funkciją patobulinti, jau nebegalime pasiekti optimalių rezultatų.

                                        

Norint pagerinti sutrikusios  raidos  vaiko intelektinių galių plėtrą reikia stimuliuoti svarbiausių pažinimo procesų raidą, specialiomis užduotimis, kurios gali būti integruotos į bet kokią   vaikų veiklą ikimokyklinėje įstaigoje, kurias gali vesti grupės auklėtojas, muzikos vadovas ar logopedas-individualizuodamas užduotis atsiliekantiems.

 

 

Visų pirma būtina įrengti sensomotorinio ugdymo kampelius ir pasirūpinti atitinkamomis priemonėmis. Tokiame kampelyje reikia sukaupti priemonių visoms juslėms: įvairių pločių ir ilgių, pagamintų iš įvairių medžiagų ir įvairių spalvų juostų, kaspinų (popierinių, šilkinių, vilnonių, medvilninių), kaladėlių komplektų - medinių ir plastikinių, vieną kaladėlių komplektą galima apklijuoti švitriniu popieriumi. Švitrinio paviršiaus lietimas ne tik gerina lytėjimo juslę, bet ir padeda suvokti geometrines formas. Reikia sukaupti įvairių smulkių daiktelių atsargas: medžių vaisių - kaštonų, gilių, pupų, pupelių, karoliukų, įvairių dydžių sagų kurių dėliojimas pagal spalvas, dydžius, formas, serijavimas pagal spalvos išreikštumą ar laipsnišką didėjimą,  šiems vaikams itin naudingas. Pasirūpinti, kad tokiame kampelyje visada atsirastų priemonių vaizduojamajai veiklai: spalvoto popieriaus, dažų, spalvinimo knygelių ir kt.  Spalvinti ir piešti vaikai su intelekto sutrikimais paprastai pradeda vėliau nei jų bendraamžiai, tačiau daryti pirštų ar delnų atspaudus, piešti pirštu ant popieriaus prieš tai pamirkius jį į dažus jiems labai patinka ir yra naudinga.

 

 Girdimojo suvokimo ir girdimosios atminties lavinimas. Naudinga lavinti vaiko girdimąjį suvokimą, skatinant įsiklausyti į įvairius gamtoje ir buityje sutinkamus garsus, pasiklausyti gyvūnų skleidžiamų garsų, o vėliau ir jų įrašų pamėgdžiojimų: varna: kar- kar, karvė: mū- mū, šuo: au- au, vėjas: šššš, bitė: žžžžž, uodas: zzzz ir t. t. Siūlykime iš pateikto garsų sąskambio atpažinti objektą ir parodyti jį patį ar jo atvaizdą. Galima naudoti specialias kompiuterines programas arba patiems   pasiūlyti sąskambius. Pvz. parodyk, kas sako zzz (uodas), o kas kle- kle- kle (gandras), o kas kutkudakšt- kutkudakšt (višta), (vaikas išrenka ir parodo iš keleto jam pateiktų žaisliukų ar paveikslėlių tinkamą. Lygiai taip pat galime sieti kitus  negyvosios materialios aplinkos objektus su jų skleidžiamais garsais: lėktuvo ūžimas ir lėktuvo paveikslėlis, važiuojantis arba stabdomas automobilis, kepamos čirškiančios kiaušinienės, bėgančio dušo, bažnyčios varpinės sulinguojančiu varpu paveikslėliai ir jų skleidžiami garsai iš įrašo, žinoma, anksčiau visa tai stebėjus natūroje.        Tokiomis pratybomis lavinsime gebėjimą ne tik girdėti ir skirti aplinkoje sutinkamus garsus, bet ir sieti garsinę ir vaizdinę informaciją, o toks gebėjimas turės neįkainojamą vertę pradėjus mokytis skaityti ir rašyti (viena iš sunkiausiai įveikiamų disgrafijų ir disleksijų formų yra susijusi būtent su audiovizualinių ryšių stoka- negebėjimu susieti raidės vaizdą su atitinkamu kalbos garsu). 

 

Girdimojo suvokimo lavinimo pratybos paprastai siejamos su artikuliacinėmis pratybomis – vaikui siūloma mėgdžiojant pakartoti išgirstus garsus. Ikimokyklinio amžiaus pabaigoje galima pasiūlyti ir sudėtingesnių užduočių: įsiklausyti ir pasakyti pirmą žodžio garsą, sugalvoti žodžių prasidedančiu užduotu garsu, pakeisti pirmą žodžio garsą ir taip gauti naujų žodžių (buvo- puvo, kepa- tepa, traukė- braukė ir pan.).

 

 Lavindami girdimąją atmintį siūlome pakartoti garsų, skiemenų, žodžių eiles. Naudinga vykdyti nesudėtingas verbalines instrukcijas: paduoti, parodyti, paslėpti, atnešti ir pan. būtent tą daiktą, apie kurį kalbama. Vėliau siūlomos dviejų- trijų pakopų užduotys. Pvz. knygą padėk į lentyną, o raktus į dėžutę, kuri yra ant stalo.

 

Regimojo  suvokimo ir regimosios atminties lavinimas Pirmiausiai laviname dydžio, spalvos ir formos suvokimą. Iš pradžių pasitenkinama daiktų atrinkimu pagal vieną požymį (spalvą, formą ar dydį), vėliau pateikiamos užduotys, reikalaujančios derinti du, o vėliau ir tris požymius. Pvz. atrink raudonus mažus trikampius į vieną krūvą, o didelius raudonus į kitą ir pan.                     

Galima pasiūlyti aplinkos daiktus ir reiškinius gretinti su atitinkamomis formomis. Pvz. skritulys ir rutulys - arbūzas, obuolys; trikampis- namo stogo kraigas, eglės vainikas; pusė skritulio- mėnulis; taškas- aguonos grūdelis, vingiuota linija- kirmėlytė, bangelės ežere, įstrižos linijos- lietus.

 

Labai naudinga leisti sudėti įvairių daiktų atvaizdus arba siužetinius paveikslėlius iš sukarpytų dalių, dėlioti atvaizdus pagal pavyzdį iš įvairių mozaikos elementų. Pastaroji užduotis labai naudinga  dar ir tuo, kad lavina smulkiąją pirštų motoriką, reikalingą rašant ir beje, tiesiogiai įtakojančią sakytinės kalbos lavėjimą(garsų artikuliavimą ir skiemenų bei žodžių tikslų ištarimą Lavinant optinį gnosį). (atpažinimą), tiks užduotys, reikalaujančios atpažinti daiktus   pavaizduotus  piešinyje kontūrine ar taškine kreive, atpažinti kontūrinius daikto atvaizdus, kai jie tyčia perbraukti papildomomis linijomis arba uždėti vienas ant kito, atpažinti, daiktą pagal vieną jam priklausančią detalę. Pvz. atpažinti kokio gyvūno galva, uodega, kokio medžio vainikas pavaizduotas paveikslėlyje, arba atvirkščiai,- nustatyti kokios detalės daiktui trūksta. Pvz. stalas be kojos, katinas be vienos ausies ir pan,.

 

Regimąją  atmintį laviname  žaidimais:- „ kas pasikeitė“ arba „kas išnyko“ (ant stalo padedami 5- 6 daiktai ar paveikslėliai, kuriuos vaikas turi įsiminti; vaikui trumpam užsimerkus arba nusisukus, koks nors daiktas nuimamas arba pakeičiamas į kitą. Galima daiktus sukeisti vietomis. Po to vaikui siūloma pasakyti, kas pasikeitė, arba patiems atstatyti buvusią tvarką). 

- Vaikui parodomi 4- 6 paveikslėliai arba žaislai ir pasiūloma juos įsiminti. Po to prašoma juos atrinkti iš 8- 10 paveikslėlių grupės.

- Lavinant pastabumą vizualinėms detalėms: piešiniuose, paveikslėliuose mokytis atrasti dviejų- trijų iš pirmo žvilgsnio vienodų objektų detalių skirtumus.

- Skatinant vaiką prisiminti tik ką demonstruotų daiktų, paveikslėlių eilę,  išvardinti ją tiksliai prisilaikant eilės kuria jie buvo pateikti.

 Erdvinių vaizdinių formavimas ir erdvinės orientacijos lavinimas Erdvės suvokimas   pasireiškia dvejopai: orientacija savo paties kūne ir orientacija erdvėje.   galėtų vykti tokiomis kryptimis

- Daiktų išsidėstymo vaiko atžvilgiu įvertinimas ir nusakymas.

- Erdvinių santykių tarp 2-3 daiktų nusakymas. Reikėtų nepamiršti, kad dešiniarankius vaikus iš pradžių reikėtų mokyti dėstyti daiktus dešiniąja ranka į dešinę nuo savęs, o kairiarankius- kairiąja ranka į kairę nuo savęs. Išmokus taip dirbti, reikėtų parinkti užduočių, reikalaujančių greitos ir tikslios „dešinės ir kairės“ diferenciacijos. Pvz. padėk savo dešinę ranką ant kairės kojos; padėk kairę ranką ant dešinės kojos. Pasakyk, kur yra knyga, į kairę ar į dešinę nuo sąsiuvinio. Tiks užduotys- instrukcijos: padėk pieštuką į dešinę nuo sąsiuvinio, o trintuką į kairę nuo knygos.Mokant suvokti ir  nusakyti erdvinius santykius tarp daiktų, labai tiks užduotis dėstyti arba piešti įvairius daiktus ant popieriaus lapo arba dėlioti magnetinėje lentoje. Pvz. lapo viduryje padėk skrituliuką, lapo viršuje- žvaigždutę, apačioje- mėnuliuką, lapo viršutiniame dešiniajame kampe- trikampėlį, lapo apatiniame kairiajame kampe- grybuką;  ar- pasiūlyti paplukdyti antį per tvenkinį, paukštį patupdyti ant šakos, kiškį paslėpti po krūmu ir pan. O po to atsakyti į klausimus kur kas yra, tiksliai nurodant vietą erdvėje.     

                            

- Mokykime adekvačių situacijai kūno pozų ir judesių, orientuotų į kitus žmones ir objektus: teisingai ir saugiai aplenkti objektą, neatsitrenkti į priešais einantį žmogų. Suvokti kairę ir dešinę savo kūno puses, popieriaus lapo ar stalo erdvėje, mokėti dėlioti daiktus dešine ranka į dešinę nuo savęs, kaire ranka į kairę nuo savęs. Mokytis veidrodiniu principu pakartoti, kito žmogaus judesius.

- Vystyti gebėjimą sekti akimis judantį objektą, fiksuoti jį žvilgsniu, kai jis nustoja judėti, perkelti žvilgsnį, kai objektas pakeičia savo buvimo vietą.

- Vystyti stambiąją motoriką: šokinėti ant vienos ar ant dviejų kojų, peršokti kliūtį, gaudyti ir mėtyti kamuolį, šokti pagal ritmą ir muziką.

- Vystyti akies- rankos koordinaciją: apvesti ištisine linija, kontūrine linija atliktus piešinėlius, paveiksliukus, pabaigti nebaigtus piešinius, braižyti paralelines linijas.

- Vystyti motorinę koordinaciją: mokyti kirpti, iškirpti įvairias formas (iš kvadrato iškirpti skritulį arba du trikampius; iš stačiakampio ovalą), tapyti pirštu, daryti delnų atspaudus, mokytis lipdyti iš plastilino, minkyti tešlą,

- Lavinti smulkiąją pirštų motoriką: atsegti ir užsegti sagas, suvarstyti ir išvarstyti batų raištelius, atklijuoti ir užklijuoti drabužių ir avalynės lipdukus, kopijuoti ar apvesti, punktyru išpildytas formas, raides, skaitmenis.

 

   Motorinės ekspresijos ugdymas Pademonstruokime įvairių idėjų, kaip galima kūno kalba ir gestais pavaizduoti:

- Veiksmus: boksininkų kovą, miegojimą, mašinos vairavimą, jojimą ant arklio, lipimą virve į kalną, plaukimą per ežerą, irklavimą, medžio pjovimą, malkų kapojimą, atsargų sėlinimą

- Emocijas: baimę, džiaugsmą, pyktį, liūdesį, susimąstymą.

- Įvairias profesijas ir užsiėmimus: kirpėjos, tapytojo, kepėjo virėjo, baleto šokėjo, slidininko, čiuožėjo.

- Fizines savybes: dydį, formą, svorį.

- Kryptį: dešinę, kairę, aukštyn, žemyn, tiesiai, priešais, už nugaros.

- Išmokti komunikacinių gestų: ateik čia, eik iš čia, stop, ššš, ate- ate, nežinau, pranešti apie nemalonų kvapą.

- Mokykime persikūnyti į įvairius pasakų herojus gyvūnus, negyvus objektus pasinaudojant kūno pozomis ir kūno ekspresija.

 - Imituoti negyvus objektus: pabūk sviediniu, pabūk medžiu, eglute, drebule, lėktuvu ,drugeliu ir pan.

 

 

Šias sąvokas- indai, baldai, paukščiai, drabužiai, stalo įrankiai, ir bendresnes rūšines: gyvūnai, augalai, pradedame formuoti nuo vaikui gerai žinomų daiktų tokiais būdais;

- susipažįstame su grupę sudarančių daiktų įvairove ir akcentuojame daiktų grupės paskirtį. Pvz. formuojame sąvoką –  drabužiai. Vaikui sakome: pažiūrėkime ką tu esi šiandieną apsivilkęs. Drauge išvardiname visus jo drabužius, po to paklauskime, ką dar galima apsivilkti, užsimauti, užsidėti.

 

Apžiūrime ir įvardijame, ką apsivilkę kiti vaikai ir pedagogas. Siūlome prisiminti, ką apsivilko mama ir tėtis išeidami į darbą. Pasiaiškiname kam reikalingi drabužiai, kokie būna kasdieniai drabužiai, kokie skirti šventėms, šokiams, einant į sporto salę. Kokie būna darbo drabužiai, kaip drabužiai skiriasi priklausomai nuo metų laiko, oro sąlygų. Išsiaiškiname, kad drabužius dėvime todėl, kad jie mus saugo nuo šalčio, karštos saulės, lietaus, drėgmės, sužalojimų. Žmonės negali vaikščioti nuogi, nes jų kūną dengia tik labai plona oda. kuri negalėtų jų apsaugoti, tik gyvūnai – žvėrys, paukščiai, žuvys nedėvi jokių drabužių. Jiems jų ir nereikia,- žvėrių kūną saugo stori gaurai, kailis, paukščių – plunksnos, žuvų – žvynai.

 

Pasiaiškiname, kad drabužiai pridengia įvairias kūno vietas, paklauskime ir jei nežino pasakykime, kas maunama ant, kojų, rankų, galvos, ką vyniojame ant kaklo, ką velkamės ant kūno. Kokie yra apatiniai, kokie viršutiniai, kokie lauko, kokie naktiniai lovai skirti drabužiai.

 

Išsiaiškiname, kad visi šie daiktai turi vieną bendrą pavadinimą, nepaisant to, kokios jie spalvos, iš kokių medžiagų pasiūti, numegzti ir pan.

 

Pamokykime atmesti daiktus kurie šliejasi prie šios grupės pagal kokią nors bendrą, bet neesminę savybę. Pvz. aš turiu ant kaklo karolius, o ant rankos apyrankę, kaip tu manai, ar jie yra drabužiai? Dar turiu ant rankos laikrodį ir ant veido akinius. Ar jie drabužiai?

 

Būtinai parodykime, kad tas pats daiktas gali būti ir smulkiau suklasifikuojamas. Pvz. drabužius - į viršutinius ir apatinius, darbo ir kasdieninius arba išeiginius, specialius - skirtus tam tikrai veiklai (naro, gaisrininko, sportininko - krepšininko, imtynininko, čiuožėjos, balerinos, gydytojo, bitininko, pardavėjos ir pan.); medžius galima skirstyti į lapuočius ir spygliuočius; gyvūnus į begalę grupių- naminius gyvulius, laukinius žvėris, paukščius, žuvis, vabzdžius, roplius; daržoves – į valgomą dalį užauginančias po žeme, ant žemės, galima jas grupuoti pagal spalvą; maisto produktus – į gyvulinės kilmės ir augalinės   ir t.t.

 

Įtvirtinant sąvokas labai tiks žaidimas, kai klausimų ir atsakymų pagalba vis siauriname asociacijų lauką galiausiai prieidami prie pasirinktos kategorijos. Pvz. vaikui pasiūlome- sugalvok kokio nors daikto pavadinimą. Aš pabandysiu atspėti. Tu turėsi man padėti atsakydamas į mano klausimus vienu žodeliu- taip arba ne. Pradedam:- Ar tas daiktas valgomas?- Taip.Ar tai yra saldumynas?- Ne.- Ar tai yra aržovė?Taip.- Ar ji yra žalios spalvos?- Ne.Ar ji yra raudonos spalvos?- Taip.- Ar ji auga po žeme? - Ne.- Ar tai yra pomidoras?- Taip.

 

- Daiktų panašumų ir skirtumų analizavimas ir įvardinimas, (kuriuos galima įjungti į tam tikrą kategoriją ). Pvz. klausiame vaiko – kaip tu manai kuo panašūs pienas ir vanduo? (jie skysčiai). O kuo jie skiriasi ( vanduo bespalvis, o pienas baltas, vanduo gaunamas iš gręžinių, upių, ežerų, o pieną duoda karvė). 

 

- Darbas su antonimais. Pradžioje siūlomos konkrečios vėliau vis abstraktesnės sąvokos: didelis- mažas, ilgas- trumpas, aukštas- žemas, gilus- seklus, lengvas- sunkus, aukštyn- žemyn, toli- arti, karštas- šaltas, geras- blogas, diena- naktis, vakaras- rytas, alkanas- sotus, baltas- juodas, skystas- kietas, tamsu- šviesu.

 

- Ieškoti analogijų pagal pavyzdį- žmogus ir namas, vaikas toliau pats ieško analogijų: paukštis ir... (lizdas), bitė ir... ( avilys), šuo... (būda).

- Skatinti   verbalines asociacijas, suvokiant   daiktus įvairiomis  sensorinėmis sistemomis,  (tarpmodalinių) ryšių plėtimas. Pvz. Pavadinti daiktus, nusakyti jų savybes, remiantis tik lytėjimu (apčiuopiant maišelyje, po audeklu) tik pagal kvapą, pagal skleidžiamą garsą, skonį. Nusakyti daiktų spalvas, dydį, tekstūros skirtumus(lygus, šiurkštus, gruoblėtas, švelnus slidus), palyginti daiktus pagal svorį, nusakyti jų vietą erdvėje.

 

- Nustatyti ryšį tarp dalies ir visumos ir jį verbalizuoti.  Pvz. pateikime žodį- šeima. Siūlome vaikui pagalvoti ir pasakyti kas ją sudaro (mama, tėtis….); naktis (žvaigždės, mėnulis); daiktai, kurie visada būna kartu (žaibas ir griaustinis, gaisrinė mašina ir gaisrininkas).  Jei verbaline forma pateikta užduotis vaikams per sunki,ją lengviname papildomomis vaizdinėmis iliustracijomis(šeimos,naktinio dangaus paveikslai).

 

Žaidybinės veiklos ir emocijų plėtojimas      

 

Žaidimas yra pagrindinė ir svarbiausia ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaiko veikla.

 

L. Vygotskis(1984) straipsnyje “Žaidimas ir jo reikšmė vaiko psichikos raidai“ teigė, kad būtent žaidimas nulemia vaiko psichikos raidą ir sukuria optimalias jo bendrosios raidos sąlygas. Mokslininko nuomone pagrindinė vaiko žaidimo atsiradimo prielaida yra   ryšium su vaiko brendimu  pakitę   pagrindiniai poreikiai ir motyvai. Kūdikystėje visi vaiko poreikiai būdavo patenkinami tuoj pat,- išalkus paduodama krūtis, sušlapus- pervystomas, kai sunerimęs- paimamas ant rankų ir nuraminamas. Paaugus atsiranda poreikių, kurių patenkinti tuoj pat neįmanoma,todėl reikia ieškoti kitos veiklos, kurioje tuos poreikius būtų galima patenkinti  ir  tokia veikla tampa žaidimas. Pvz. berniukas važiavo su tėvu mašina, jis irgi nori važiuoti ir vairuoti, todėl žaisdamas gali įgyvendinti šį savo troškimą. Tereikia paimti gelbėjimo ratą ar puodo dangtį ir pradėti sukinėti jį į šonus, palydint garsiu bzzz. Anot mokslininko žaisdamas vaikas įgyvendina savo poreikius ir troškimus. Žaisdamas vaikas mokosi mąstyti, bendrauti, išgyvena įvairių emocijų: mokosi nuslopinti neigiamas emocijas ir kurti teigiamą emocinę atmosferą. Tokiu būdu žaidybinė veikla pasitarnauja vaiko socializacijai. Vaikas, kurio raida pasižymi specifiškumu visada turi socializacijos sutrikimų, todėl jam  ypač svarbu įsitraukti į bendrus žaidimus, nelikti pasyviu kitų žaidimų stebėtoju.

 

Pirmieji vaiko žaidimai, aišku, susiję su  pirmoje dalyje  aprašytu manipuliavimu daiktais. Ypač kai veiksmai su daiktais darosi tikslingi, siekiant dar kartą patirti tai, kas vaiką sudomino. Pvz. įvairių daiktų mėtymas iš lovytės - gal sudomino garsas, palydintis daikto kritimą, gal įdomi daikto sugrįžimo atgal procedūra - tik ką dingo, o štai ir vėl yra,  mamos ar tėtės rankose.  Pirmaisiais- antraisiais metais vaikai atkakliai ir nepavargdami žaidžia talpindami daiktus į įvairias talpas, (mažesnę lėlytę į didesnę, popieriaus gabalėlius į butelį, įvairių formų plastikines ar medines figūrėles kišdami į atitinkamos formos kiaurymes, parinkdami tinkamo dydžio  dangtelius  dėžutei uždengti ir pan. Daug kartų kartodamas dėžutės uždarymo procedūrą vaikas perpranta, kad dėžutė užsidaro, tik parinkus tinkamo dydžio ir tinkamos formos dangtelį. Atsiliekantis vaikas gali mielai žaisti panašius žaidimus ir sulaukęs 3 -  4 metų.

 

Visgi vaikui augant, aktualūs tampa ir kiti žaidimai, - pirmiausia simboliniai, o kiek vėliau ir žaidimai su nedidelio siužeto elementais, ir pagaliau, socialiniai- draminiai žaidimai.ir vaidybiniai.

 

Simboliniai žaidimai  itin lavina vaiko mąstymo galias, o socialiniai draminiai ir vaidybiniai ypač pasitarnauja vaiko socializacijai, kuri yra kiekvieno individo galutinis tikslas.  Natūraliai vaikas pradeda žaisti simbolinius žaidimus antrųjų gyvenimo metų pabaigoje, trečiųjų pradžioje. Simbolinių žaidimų pradžia žymi naują vaiko intelektinės raidos etapą. Vaikas jau pakankamai gerai pažįsta aplinkos daiktus, jų savybes ir pradeda operuoti jų vaizdiniais. Nuo šio momento kiekvienas aplinkos daiktas, jo savybė, veiksmas, kurį galima su juo atlikti, egzistuoja ne tik natūroje, kai jis yra matomas, suvokiamas, bet ir tada, kai jo nėra. Vaiko sąmonėje atsiranda tų daiktų vaizdai, tarsi nuotraukos.  Vaizdiniai gali būti susiję ne tik su daikto išvaizda. Sąmonėje susidaro ir kvapų, prisilietimo, malonių ar nemalonių garsų vaizdiniai. Kai vaiko žaidimui reikia daikto, kurio nėra jo aplinkoje jis, remdamasis sąmonėje turimais vaizdiniais, gali suteikti to nesamo daikto savybes kitam daiktui. Taip varnalėšos lapas gali tapti lėkšte, smėlis - cukrumi, pagaliukas - šaukšteliu. Kitoje situacijoje tas pats pagaliukas gali tapti termometru, jei vaikas žaidžia gydytoją ir ligonį, ar netgi suvyniotas į skudurėlį - mažu vaikeliu, kurį reikia pasūpuoti, jam padainuoti lopšinę. Panašius žaidimus reikia labai skatinti, žinoma atsižvelgiant į realias vaiko galimybes suvokti tokius daiktų pakeitimus. Pvz. pasiūlykime vaikui pažaisti parduotuvę prieš tai susitarę, kad smėlis bus cukrus, akmenėliai - saldainiai, medžio šakelės – makaronai, o trauklapio lapai – pinigai ir pan.

 

Socialinius draminius ir vaidybinius  žaidimus vaikai paprastai pradeda žaisti 4- 5 gyvenimo metais ar kiek anksčiau. Kai vaiko raida atsilieka, aišku, vėluos ir jo galimybės įsitraukti į  socialiniu draminius  žaidimus. Tokiais atvejais reikia skatinti stebėti kitų vaikų žaidimą, aiškinant, kodėl žaidimo dalyviai atlieka vienus ar kitus prisiimtus tinkamus jo vaidmeniui veiksmus ir po truputį mėginti įtraukti vaiką į bendrą žaidimą.

 

Žaisdami simbolinius ir vaidmeninius žaidimus vaikai mėgdžioja ir atspindi suaugusių tarpusavio, asmeninius ir darbinius santykius. Jie mokosi būti atidūs ir mandagūs, užjaučiantys ir švelnūs arba grubūs ir nejautrūs su kitais žmonėms- nelygu, ką jie mato savo aplinkoje. Jie mokosi bendravimo ir kompromisų meno(pradeda dalintis žaislais, mokosi palaukti savo eilės žaidime arba kol gaus geidžiamą žaislą, jie mokosi empatijos, ugdo savo emocinį intelektą. Galima pasakyti, kad vaikas repetuoja savo būsimą suaugusio žmogaus gyvenimą.

 

Augdami vaikai ima skirtis vienas nuo kito savo jautrumu kitų sielvartui. Amerikiečių psichologų (Lee C. Park 1992, Robert Levenson, Anna Ruef, 1992 ) atlikti tyrimai parodė, jog vaiko empatinius gebėjimus lemia tėvų auklėjimas. Užjausti, labiau linkę tie vaikai, kurių tėvai patys moka guosti savo vaikus, kai jie nuliūdę ir kurie visada įvertina savo vaiko nederamą poelgį, paaiškindami, kad toks elgesys žeidžia kitus žmones.

 

 Žaidimų metu gana dažnos situacijos, kai vaikams tenka dalintis žaislais, palaukti savo eilės, atrasti būdą kaip nesusipykus gauti žaislą, knygą, spalvotus pieštukus, paguosti nuskriaustą ar netyčia užsigavusį  ir pan. Tokios situacijos   visapusiškai ugdo vaiką- priverčia mąstyti ir spręsti problemas, ugdo empatiškumą taigi,- padeda jam socializuotis.