Gyvenimas su stresu. O gal be jo?

Kas yra stresas? Pirmą kartą terminą „stresas“ pavartojo ir jo teoriją sukūrė kanadiečių mokslininkas Hansas Selye (1936 m.). Stresą jis apibūdino kaip proto ir kūno pastangas prisitaikyti prie kintančios situacijos, integruotą organizmo reakciją į subjektyviai svarbų pokytį, pasireiškiančią nervų, imuninės, kraujotakos ir kitų sistemų veiklos pokyčiais. Šią prisitaikymo reakciją H. Selye pavadino bendruoju adaptacijos (prisitaikymo) sindromu.  

 

Ar galėtume gyventi be stresų? Ko gero – ne. Stresas – natūrali kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis, neatskiriamas bet kurios specialybės atstovų darbo bei asmeninio gyvenimo komponentas. Stresinė situacija sukelia organizme reakciją „kovok arba bėk“. Suaktyvėja streso hormonų išsiskyrimas, dėl to pagreitėja širdies darbas, pakyla arterinis kraujo spaudimas, įsitempia raumenys, padažnėja kvėpavimas.

 

Taigi, kai žmogų veikia per didelė fizinė ar psichinė įtampa, jo organizmas iš pradžių bando gintis, bet vėliau prisitaiko ir pradeda reaguoti optimaliai. Tai savotiška treniruotė, ruošimasis didesniems krūviams. Organizmui tokia būsena naudinga tik trumpą laiką, jei po to jis gali atsipalaiduoti. Tokią būseną galima pavadinti teigiamu stresu. Jis yra būtinas žmogaus normaliai psichinei raidai ir prisitaikymui prie aplinkos.

 

Daug kas sako, kad be streso gyvenimas būtų pilkas ir nuobodus, kad jis gali padėti sukaupti jėgas kokybiškai atlikti sunkias užduotis, padaryti tai, ką žmogus net neįtaria galintis. Yra žmonių, kuriems dažnai reikalinga adrenalino dozė, ir, negaudami jos įprastomis sąlygomis – darbe, šeimoje – jie renkasi ekstremalią veiklą: šturmuoja kalnų viršūnes, bando jėgos aitvarus, šokinėja parašiutu ir pan. Be to, susidūręs su stresu praeityje ir sėkmingai išsprendęs problemas, žmogus įgyja įgūdžių ir yra pasirengęs susidoroti su naujai atsiradusiais sunkumais.

 

Tačiau užsitęsus stresinei situacijai, organizmas nebesugeba susitvarkyti su didele įtampa. Pats savaime stresas nėra liga, o tik apsauginis mechanizmas. Tačiau nevaldomas, ilgai trunkantis stresas, kuris gali būti ir nelabai intensyvus, veikia destruktyviai, verčia organizmą eikvoti energiją ir ji natūraliai nebeatsistato. Pradedama eikvoti energija, kuri turėtų būti skirta kitiems tikslams (imunitetui, kokybiškai protinei veiklai ir pan.), todėl mažėja atsparumas, blogėja atmintis, darbingumas. Todėl stresas gali pakenkti tiek fizinei, tiek ir psichinei sveikatai, santykiams su aplinkiniais, sumažinti pasitenkinimą gyvenimu.

 

Šiuolaikiniame pasaulyje vis daugiau žmonių darbe jaučia stresą ir nesaugumą. Lietuvos valstybinis psichikos sveikatos centras pažymi, kad stresas darbe yra pripažįstamas kenksmingu darbo aplinkos veiksniu, tokiu pat kaip triukšmas, vibracija, pavojingos cheminės medžiagos.

 

Europos saugos ir sveikatos darbe agentūros duomenimis, stresą darbe patiria trečdalis Europos Sąjungos dirbančiųjų [1]. Jis didina nelaimingų atsitikimų, pravaikštų skaičių, mažina darbo produktyvumą. Be abejo, ne visų profesijų darbuotojai vienodai dažnai patiria stresą, tačiau pedagogai patenka tarp dažniausiai patiriančių šią būseną [2]. Dėl to kenčia jų sveikata, atsiranda nepasitenkinimas darbu, dažna darbo kaita, išsivysto perdegimo sindromas.

 

Pedagogo darbe stresą sukeliančių dirgiklių (stresorių) yra daug, bet jie nuolat keičiasi. Kaip vienus iš dažniausių streso šaltinių pedagogai įvardina laiko trūkumą, ataskaitų ir kitos dokumentacijos gausą, prastus santykius su kolegomis ir vadovais, mažą atlyginimą, nepalankų visuomenės požiūrį į jų darbą, nuolatinius tikrinimus ir komisijas [3].

 

O kur dar didėjantys darbo krūviai, kasdieniniai sunkumai ir konfliktai, nuolatiniai ugdymo sistemos pokyčiai, didžiulė atsakomybė, įtemptas darbas, neapibrėžtos ir nuolat kintančios užduotys, dideli reikalavimai.

 

1.      veiksniai, susiję su darbo užduotimis (pernelyg įvairios, per daug užduočių, per trumpas laikas joms įvykdyti, netinkama darbui vieta: blogas apšvietimas, vėdinimas, maža vietos, įvairūs trukdžiai ir kt.);

2.      veiksniai, susiję su darbuotojų vaidmenimis (neaiškiai apibrėžtos pareigos, atsakomybė už kitus, pokyčiai karjeroje – per greitas paaukštinimas ar, priešingai, nepakankamas pastangų įvertinimas ir kt.);

3.      bendravimo veiksniai (prasti santykiai su vadovais, kolegomis, pavaldiniais, konkurencija, erzinantis aplinkinių elgesys, trukdymas dirbti, nuolatiniai skundai ir kt.);

4.      organizacijos struktūra ir mikroklimatas joje (nėra galimybės dalyvauti sprendimų priėmime, veikti sprendimus, vidaus tvarka yra paremta baime, įtampa, nuobaudomis, ypač griežta veiklos kontrolė ir kt.);

5.      individualūs veiksniai (sunkumai šeimoje, ekonominiai nepritekliai, asmenybės ypatumai ir kt.);

6.      laiko trūkumas.

 

Žmonių elgesys tose pačiose stresinėse situacijose yra labai skirtingas. Reagavimo į stresą būdus gali lemti vyrų ir moterų psichologiniai skirtumai: moterys yra labiau priklausomos nuo organizmo cikliškumo ir jo poveikio psichinei savijautai. Skirtingi žmonės įvairiai susidoroja su įtampa – kas vienam sukelia stresą, kitam nėra problema. Vieni mėgsta nuolat kintantį darbą ir rutina jiems būtų stresą sukeliantis veiksnys. Kai tiems, kurie mėgsta stabilumą, stresoriumi tampa nuolat besikeičiančios aplinkybės.

 

Kiekvieno žmogaus asmeninis streso poreikis ir kiekis, kurį jis gali toleruoti be žymesnių pokyčių organizme, kuris skatina kūrybiškumą, lemia gyvenimo kokybę, nėra vienodas ir kinta priklausomai nuo įvairių aplinkybių ir amžiaus. Net dirbdami tose pačiose sąlygose, žmonės į stresą reaguoja skirtingai.

 

Mažiausiai stresui pasiduoda santūrūs, proto ir jausmų pusiausvyra pasižymintys asmenys, kurie žino, kad sėkmei pasiekti jėgų reikia ieškoti savyje. Labiau pažeidžiami yra žmonės, sergantys širdies ir kraujagyslių sistemos bei kitomis lėtinėmis ligomis, pervargę, neteisingai besimaitinantys ir t.t. Bėgant metams organizmo atsparumas stresams silpnėja. Ypač pavojingas yra amžius nuo 40 iki 50 metų [4]. Nerimastingos asmenybės stresinėje situacijoje susivaldo sunkiau, negu turintys teigiamą savivertę, aukštą savikontrolės ir vidinės darnos lygį.

Be to, reikšmės turi ir patiriamo streso suvokimas. Trumpas, pozityvus stresas darbe padeda susikoncentruoti veiklai ir siekti tikslo. Bet jei aplinkybės verčia žmogų abejoti, ar jis sugebės jas įveikti, stresas tampa žalojantis. Yra nemažai asmeninių savybių, kurios lemia streso lygį ir net didina „perdegimo“ darbe riziką: perfekcionizmas, pesimizmas, netikėjimas tuo, ką reikia daryti, noras per kuo trumpesnį laiką pasiekti kuo daugiau, netikimas turimam darbui. Štai ir pedagogai paprastai kelia sau labai aukštus reikalavimus: „Aš privalau...“, „Aš turiu tai padaryti“. Mažesnį stresą darbe jaučia tie, kurie yra įsitikinę pasekmėmis – laimėjimu ar pralaimėjimu.

 

Pagal reagavimo į stresą pobūdį žmonės yra skirstomi į du elgsenos tipus: A ir B [5; 6]. A tipo asmenys nekantrūs ir nelankstūs, linkę konkuruoti, vadovauti, sunkiai valdomi, agresyvūs, kompetentingi, siekia aukštų standartų, nuolat įsitempę. Netgi poilsio metu jie kelia sau reikalavimus ir siekia kokių nors tikslų. Šie žmonės labai daug dirba, jiems reikalingi konkretūs darbo atlikimo terminai, o įtampą, kurią jie jaučia, dažniausiai sukuria patys.

 

B tipo asmenys yra labiau pasiduodantys įvykių eigai, jie dažniau susitaiko su esamomis situacijomis negu su jomis kovoja. Šie žmonės turi daug kantrybės, juos erzina, kai yra skubinami, kai darbui atlikti nėra skiriama pakankamai laiko.

 

Žmonės nevienodai pakelia stresą, todėl žinojimas, kaip jis veikia mūsų mintis, jausmus ir išorinio pasaulio suvokimą, padės jį valdyti. Mūsų tikslas – ne išvengti streso, juk niekur nuo jo nepabėgsime, o mokėti susitvarkyti su juo, padaryti taip, kad jis tarnautų mums.

 

Daugelis autorių, tiriančių streso darbe problemas ir jo pasekmes, pažymi psichinius, fizinius ir elgesio pokyčius, tiesiogiai veikiančius darbo kokybę. Kad galėtume valdyti stresą, turime suprasti, kokį poveikį (fizinį, psichinį, elgesio) jis mums daro.

Psichiniai požymiai: nuolatinis nerimas, dirglumas, greitas nuovargis, depresija, abejingumas, nepasitikėjimas savimi, negalėjimas susikaupti, vidinio konflikto, susijusio su negatyviomis mintimis, pykčiu, priešiškumu, sustiprėjimas ir kt.

 

Fiziniai požymiai: širdies ir kraujagyslių sistemos problemos (kraujo spaudimo padidėjimas, juntami širdies plakimai ir kt.), virškinimo sutrikimai (padidėjęs rūgštingumas, opos, viduriavimai, spazminiai skausmai bei kiti nemalonūs jutimai pilve ir kt.), prakaitavimas, galvos skausmai, nuovargis be priežasties, neapibrėžti skausmai įvairiose kūno vietose, odos niežėjimas, bėrimai, regėjimo susilpnėjimas ir kt.

 

Elgesio požymiai: neadekvati reakcija į aplinkinių žodžius ir veiksmus, miego ir valgymo sutrikimai, nelaimingi atsitikimai dėl išsiblaškymo, ryškūs nuotaikų svyravimai, juokas ne vietoje ir ne laiku, intensyvesnis rūkymas ir alkoholio, vaistų vartojimas, rizikingas elgesys, tironija ir kt.

 

Chroniškas stresas yra visų stresų, su kuriais susiduriame kasdien, rezultatas. Jį sukelia neišspręstos darbo, šeimos, piniginės problemos. Kad išvengtume šios būsenos, turime identifikuoti kiekvieną jo stresorių ir susitvarkyti su juo. Nuolatos besitęsiantis ar vis didėjantis stresas gali ilgainiui emociškai išsekinti organizmą, sukelti profesinio „perdegimo“ sindromą [7; 8]. 

 

Emocinis išsekimas yra ilgas procesas, sunkesnė būsena, nei stresas. Jo metu stebimi 3 išsekimo komponentai: fizinis, emocinis ir psichikos. Fizinis nuovargis pasireiškia nuolatiniu energijos trūkumu, lėtiniu nuovargiu, bendru išsekimu. Dažnai skauda galvą, juntamas pečių juostos ir kaklo raumenų įtempimas, nugaros skausmai, apetito ir svorio pasikeitimai, vargina nemiga naktį, o mieguistumas dieną. Emocinis nuovargis pasireiškia depresija, bejėgiškumu, beviltiškumu, negalėjimu blaiviai mąstyti, vertinti, spręsti. Psichikos nuovargį rodo neigiamas savęs vertinimas ir smerkimas, neigiamas požiūris į darbą, kolegas, šeimą, įpareigojimų vengimas, jausmų neigimas ir t.t.

 

Teigiama, kad profesinis „perdegimas“ – tai asmenybės ir darbo neatitikimo rezultatas: kuo jis didesnis, tuo aukštesnė „perdegimo“ tikimybė. Vienas svarbiausių neatitikimų yra tarp darbuotojui keliamų reikalavimų ir jo asmeninių galimybių [9].

 

 

Streso įveika – tai dinamiškas procesas, o pastangos, skirtos tam, turi atitikti penkis pagrindinius tikslus [10]:

1.      realistinis problemų matymas;

2.      negatyvių įvykių toleravimas ir emocinis jų pateisinimas;

3.      pastangos, nukreiptos į „aš“ vaizdo pozityvumo išsaugojimą;

4.      pastangos emocinei pusiausvyrai įgyti;

5.      pastangos tęsti patenkinamus ryšius su kitais žmonėmis.

 

Norint sėkmingai dirbti, neprarasti entuziazmo ir sveikatos, būtina žinoti streso įveikos strategijas:

 

Kaip jau minėta, įvairių žmonių streso lygis ir reagavimas į tam tikras situacijas yra skirtingas, todėl ir streso įveikos priemonės negali būti visiems vienodos. Siekiant nenukentėti nuo streso, būtina kontroliuoti situaciją ir save. Stresinės situacijos retai kyla ten, kur visiškai aišku, kaip, ką ir kodėl daryti, kai viskas numatyta. Paprastai kas nors nutinka, kai trūksta žinių. Paskui seka emocinės reakcijos – nepakantumas, nepasitenkinimas, neviltis, kurios tik blogina padėtį. Daugelį sudėtingų situacijų galima numatyti iš anksto ir joms pasiruošti. Tam reikia atidumo viskam, kas supa mus, bei vykstančių reiškinių analizės.

 

Pirmiausia reiktų stengtis suprasti savo stresorius ir organizmo reakcijas į juos bei pasiruošti problemiškoms situacijoms. Pedagogai, įvertinę kokie stresą sukeliantys veiksniai jiems potencialiai pavojingiausi, gali susidaryti planą, kaip sumažinti jų poveikį. Svarbu žinoti, kad kiekvienas žmogus turi savo silpną vietą streso atžvilgiu. Laiku pataisius tai, kas yra negerai, pavyzdžiui, pabaigus nebaigtą, bet svarbų darbą, ištaisius blogai padarytą ir pan., galima išvengti neigiamų emocijų.

 

Svarbus dalykas streso prevencijoje yra tinkamas laiko planavimas. Didžiausi laiko „rijikai“ yra tobulybės siekimas, atidėliojimas ir nesugebėjimas pasakyti „ne“. Nemažai kolegų ir vadovų naudojasi žmogaus, kuris dirba viską ir už visus, nesugebėjimu tam pasipriešinti. Todėl vertėtų žinoti keletą taisyklių, kaip tinkamai pasakyti „ne“, nejaučiant kaltės dėl tokio sprendimo. Tai – mandagiai atsisakyti, kad negalite priimti užduoties, o jei toliau esate spaudžiamas, ryžtingai pakartoti „ne“, o jei vis dar esate verčiamas daryti, priminti, kad jau pasakėte „ne“ ir kad savo nusistatymo nepakeisite.

 

Ištikus stresui, reiktų nepulti į neviltį, be reikalo nekaltinti savęs ir kitų, neužtęsti bet kokio konflikto sprendimo, tačiau ir nedaryti neapgalvotų veiksmų įsikarščiavus (pvz., išeiti iš darbo, pabėgti iš namų, nutraukti ryšius su draugais, giminaičiais ir kt.).

 

Vienas iš būdų išvengti streso, o jei tai neįmanoma, streso poveikiui sumažinti yra kokybiškas bendravimas. Jis nebūtinai turi būti verbalinis. Kūno kalba taip pat yra bendravimo forma, kuri veikia kitų elgesį ir savireguliaciją. Pedagogams dažnai trūksta kūno valdymo technikos [11].

 

Yra pastebėtas tiesioginis ryšys tarp pedagogo nerimo ir vaiko nerimastingo elgesio. Jei mes, pedagogai, patiriame stresą, kartu sukeliame jį ir savo ugdytiniams, o tai, savo ruožtu, blogina mūsų padėtį. Pirmiausia užuot reagavus, pavyzdžiui, į vaikų elgesį ir perdavus jiems nerimą, naudinga yra giliai įkvėpti ir nusiraminti. Kai pedagogas atgauna savikontrolės jausmą, jis gali ramiai nuspręsti, kaip bendraus toliau.

 

Jei stresai tapo kasdieniniu dalyku, galima bandyti jiems atsispirti, stiprinant valią. Pavyzdžiui, bręstant eiliniam protrūkiui, verta prisiminti, kad jausmų audra problemos neišspręs, o, geriausiu atveju, tik bus prarastas laikas – tad ar ne geriau sustoti? Niekas taip neapsaugo, kaip gebėjimas susilaikyti nuo audringos emocinės reakcijos ir tolesnių beprasmiškų veiksmų. Mintys apie optimalią išeitį ateina greitai, beliks jas įgyvendinti, išskyrus tuos atvejus, kai streso priežastis – tikrai didelė nelaimė.

 

Anksčiau patirtos situacijos gali tapti puikia pamoka ateičiai. Yra žinoma daugybė atvejų, kai net sudėtingiausiose, ekstremaliose situacijose žmogus lieka susitvardęs ir teisingai nusprendžia, kaip elgtis. Arba tas pats darbas lengvas ir malonus tam, kam sukelia džiaugsmą, ir nepakeliamai sunkus tam, kas juo bjaurisi. Nėra abejonės, kad pedagogas, kuris nemyli vaikų, nemėgsta bendrauti, patirs žymiai daugiau neigiamų emocijų ir stresų savo darbe, nei tas, kuris jaučiasi „savo rogėse“. Sureagavęs į pajuoką, aštresnę frazę ar pastabą, vienas užsigaus ir išeis trenkęs durimis, kitas, pataisęs pašnekovą, ras dingstį paanalizuoti savo elgesį. Taigi, kančių priežastis gali būti ne pati situacija, o žmogaus suvokimas per buvusios neigiamos patirties ir emocijų prizmę.

 

Sunkiai dirbant, ypač tokioje aplinkoje, kuri slopina iniciatyvą, neleidžia atsiskleisti sugebėjimams, gali atsirasti susierzinimas, nepasitenkinimas, didėjantis į darbo dienos pabaigą. Susikaupusį pyktį bandoma išlieti ant bendradarbių, šeimos narių.

 

Tyrimai rodo, kad mažesnis kiekis streso hormonų išsiskiria fiziškai aktyviems, mokantiems atsipalaiduoti žmonėms, todėl streso prevencijai, nuotaikos pagerinimui galima naudoti įvairias fizinio aktyvumo ir relaksacijos formas:

 

Be abejo, minėtos priemonės nepakeis darbo aplinkos, bet gali tapti „nuleidžiančiu garą“ apsauginiu vožtuvu.

 

Tyrimais įrodyta, kad emocinę įtampą patiriančio, streso veikiamo žmogaus organizme suaktyvėja biocheminiai procesai, kuriems reikia didesnio energijos kiekio, o taip pat daugiau vitaminų ir mineralinių medžiagų. Nuo streso ir emocinio išsekimo padeda apsisaugoti ir tinkama dienotvarkė, kurioje numatyta pakankamai laiko miegui, poilsiui, buvimui gryname ore, taip pat – kokybiškos atostogos, sveika mityba, žalingų įpročių atsisakymas.

 

Taigi, tvarkantis su stresu, pasitelkiami įvairūs metodai – tokie, kuriuos reikia išmanyti ir mokėti, bei paprastesni, bet ne mažiau svarbūs, pavyzdžiui, juokas, pakankamas judėjimo aktyvumas ar teigiamas požiūris į gyvenimą.