Grupė - mažoji bendruomenė: ar reikalingos taisyklės visiems?

Pradėdamas lankyti darželį vaikas pirmą kartą peržengia šeimos ribas ir įsilieja į naują grupę, susipažįsta su platesne socialine erdve, kurioje būtina laikytis tam tikrų susitarimų ir taisyklių, užtikrinančių visų grupės narių saugumą, gerovę ir bendradarbiavimą. Tiek visą darželį, tiek atskirą jo grupę galima pavadinti bendruomene, t. y. ką nors bendra turinčių žmonių grupe.

 

Bendruomenės vaidmuo yra nepaprastai svarbus vaiko raidai ir ugdymui, nes joje vyksta vaiko socializacija, jis gali stebėti suaugusiųjų elgesį ir mokytis iš jų, išmėginti naujus vaidmenis, įgūdžius ir žinias. Kas yra bendruomenė, kokia yra taisyklių svarba ją kuriant, ar svarbus bendruomeniškumo jausmas ir kaip jį skatinti darželyje – į šiuos klausimus mėginama atsakyti straipsnyje.

 

 

Žmonės negali išgyventi vieni, todėl buriasi į bendruomenes. Bendruomenė reikalinga ir dėl psichologinių, ir dėl praktinių priežasčių. Žmonėms reikia draugijos, emocinio saugumo, kurį suteikia priklausymas socialinei grupei, jungiančiai artimus pažiūromis ir elgsena asmenis. Dalinimasis būtinais išgyvenimui dalykais (maistu, būstu, saugumu) taip pat skatina burtis į bendruomenes.

 

Kokią mažiausią grupę jau galima pavadinti bendruomene? Manoma, kad šeima ir ryšiai su draugais dar nėra bendruomenė – tokie santykiai sudaro socialinį tinklą. Bendruomenė – tai didesnė asmenų grupė, kurios nariai gali net nežinoti apie vienas kito egzistavimą, tačiau visus ją sudarančius žmones jungia bendro įsipareigojimo jausmas.

 

Tradiciškai bendruomenė siejama su geografine padėtimi, vietove. Pavyzdžiui, mažo miestelio, kaimo, miesto kvartalo bendruomenė. Tokioje bendruomenėje tarpasmeniniai ryšiai daugiau pagrįsti geografiniu artumu, o ne pasirinkimu.

 

Šiuolaikiniame pasaulyje vis dažniau kuriasi bendruomenės, kurios nėra ribojamos geografijos, gyvenamosios vietos, o labiau grindžiamos ryšiais tarp jos narių. Pavyzdžiui, internete veikiančias diskusijų grupes galima laikyti tokia bendruomene, lygiai kaip ir studentų klubus bei įvairias draugijas. Tokios bendruomenės gali būti pagrįstos draugyste ar bendra pramoga, bet gali veikti ir kaip organizacijos, turinčios savo tikslus ir misiją, pavyzdžiui, politinė partija, profesinė sąjunga ir pan.

 

Vienas svarbiausių bendruomenę formuojančių ir palaikančių veiksnių yra bendruomeniškumo jausmas. Plačiąja prasme bendrumo sąvoka gali apimti bendrą erdvę, normas, vertybes, papročius, įsitikinimus, taisykles, įsipareigojimus. Svarbiausia bendruomenės sudedamoji dalis yra žmonių tarpusavio santykiai, priklausymo grupei ir įsipareigojimo jai jausmas. Ryšių tarp bendruomenės narių stiprumas ir sudaro bendruomeniškumo jausmą, kurį galima apibrėžti ir kaip žinojimą, kad grupės nariai yra svarbūs vieni kitiems ir grupei, o įsipareigojimas vienas kitam patenkina jų poreikius.

 

Susitelkiant į tarpusavio priklausomybę ir bendruomenės narių santykius, peržengiamos atskiro asmens individualizmo ribos. Būtent bendruomeniškumo jausmas yra socialinės veiklos ir paramos pagrindas.

 

Nors bendruomeniškumo sąvoka atrodo gana aiški ir suprantama, tačiau ją nėra paprasta apibrėžti. Kas parodo bendruomenės narių ryšio stiprumą? Kas sudaro bendrumo tarp žmonių jausmą? Manoma, kad jis susideda iš keturių tarpusavyje susijusių komponentų: narystės, įtakos, integracijos ir poreikių patenkinimo, emocinio ryšio.

 

Narystę bendruomenėje padeda apibrėžti ribos – jomis remiantis nustatoma, kas yra bendruomenės nariai, o kas jai nepriklauso. Šias ribas padeda nusakyti bendri simboliai, pavyzdžiui, sporto komandos apranga, specifinis žargonas, valstybės simboliai ir pan. Jei bendruomenės ribos aiškios, jos nariai jaučiasi emociškai saugūs, o tai padeda asmeniškai įsitraukti arba kitais žodžiais tariant – įsipareigoti bendruomenei ilgam laikui.

 

Ilgalaikio įsipareigojimo bendruomenei pavyzdžiais gali būti veikla labdaros organizacijoje, pagalba šeimoms, auginančioms mažus vaikus ir pan. Visa tai skatina tapatinimąsi su bendruomene – asmuo yra priimamas kitų bendruomenės narių ir iš dalies apibrėžia savąjį tapatumą (kaip tam tikros profesijos atstovą, ugdymo įstaigos auklėtinį ar pan.).

 

Antra bendruomeniškumo jausmo sudedamoji dalis – įtaka arba abipusė grupės narių ir procesų dinamikos sąveika. Tai reiškia, kad narys gali paveikti grupę, o pastaroji gali paveikti savo narius.

 

Kalbant apie integraciją, svarbūs du aspektai – bendros vertybės arba idealai, kurių galima siekti bendruomenėje, ir grupės narių poreikių patenkinimas bei pasikeitimas turimais resursais („bendruomenės ekonomika“).

 

Ketvirtoji sudedamoji bendruomeniškumo jausmo dalis yra emocinis ryšys tarp bendruomenės narių, kuris dar gali būti suprantamas ir kaip dvasinis (nebūtinai religinis). Šį ryšį stiprina svarbūs bendruomenės įvykiai, pavyzdžiui, kartu švenčiamos reikšmingos šventės, bendri ritualai, istorijos ir pan.

 

Tyrinėjimai rodo, kad teigiamas bendruomeniškumo jausmas yra susijęs su aktyviu dalyvavimu kaimynystės grupių ir religinių organizacijų veikloje, bendradarbiavimu pagrįstu mokymusi mokykloje, paauglio tapatumo jausmo formavimusi, individualia gerove, psichikos sveikata ir kt.

 

Kita vertus, svarbu suvokti ir bendruomeniškumo ribotumus bei jame slypinčius pavojus. Susitelkiant vien tik ties šiuo jausmu, kyla pavojus atstumti „pašaliečius“, ignoruoti ar atmesti nuomonių, įsitikinimų ir kt. įvairovę. Siekiant to išvengti ir palaikyti pusiausvyrą, svarbu bendruomeniškumo jausmą derinti su tokiomis vertybėmis kaip socialinis teisingumas bei pagarba kitaip atrodančiam ir mąstančiam.

 

Kaip tai gali būti realizuojama, kuriant bendruomenę ir skatinant bendruomeniškumo jausmo formavimąsi darželio grupėje ar visoje ugdymo įstaigoje?

 

 

Kiekvieną rudenį vis iš naujo reikia „lipdyti“ darželį ar mokyklą lankančių vaikų grupę. Tai gali būti visai nauja lopšelio grupė ar pradinės mokyklos klasė arba prie jau esančios grupės prisijungę nauji vaikai. Neretai ir grupės senbuviai per vasarą neatpažįstamai pasikeičia.

 

Reikia susipažinti su visais grupės nariais: ne tik vaikais, bet ir jų tėveliais, kai kuriais atvejais – ir vyresniais broliais, seserimis, seneliais. Tam, kad grupės bendruomenė galėtų darniai veikti, būtina nusistatyti taisykles arba bendro buvimo gaires, apibrėžiančias grupės narių elgesį ir atsakomybę už taisyklių laužymą. Kaip taisyklės, susitarimai, apribojimai ir apdovanojimai gali prisidėti prie bendruomenės formavimosi?

 

Minėtos taisyklės pirmiausiai turėtų būti orientuotos skatinti ir palaikyti bendruomeniškumo jausmą, susidedantį iš anksčiau aptartų svarbiausių dalių. Darželio grupėje galima gana aiškiai nustatyti narystės grupėje ribas ir simbolius: yra žinoma, kokie vaikai priklauso vienai ar kitai darželio grupei, simboliai dažnai pasirenkami pagal grupės pavadinimą, todėl mažieji lengvai ir greitai gali save sutapatinti su konkrečia grupe. Jie žino, į kurią patalpą turi kas rytą ateiti, koks piešinukas kabo ant grupės durų, jų spintelės ir pan. Simboliai, apibrėžta ir pažįstama fizinė erdvė sukuria aiškią struktūrą ir saugumą.

 

Siekiant užtikrinti emocinį saugumą, reikšmingą vaidmenį atlieka taisyklės, nusakančios bendro buvimo grupėje elgesį ir priemones už jų nesilaikymą. Svarbiausios taisyklės, kurių negalima mėginti pakeisti, turėtų būti susijusios su visos ugdymo įstaigos kaip bendruomenės vertybėmis: pagarba, mandagumu, tolerancija, kūrybiškumu, bendradarbiavimu, draugyste, savarankiškumu, žinių siekimu ar pan. Šios vertybės turėtų aiškiai atsispindėti ir būti perduodamos visų bendruomenės narių (administracijos, auklėtojų, vaikų ir kt.) bendravimo metu.

 

Tokiu būdu tampa akivaizdus bendruomenės vaidmuo vaiko socializacijos procese: pedagogas kasdien perduoda vaikui tokias vertybes, kurios padeda prisitaikyti prie grupės bei platesnės socialinės aplinkos. Savo ruožtu vaikas pamažu mokosi reguliuoti savo elgesį, vis labiau įsitraukti į ugdymo procesą, tinkamai bendrauti su kitais vaikais ir suaugusiais.

 

Vertybės turi būti naudojamos kaip schema, tam tikri atspirties taškai priimant sprendimus dėl bendro buvimo politikos ir taisyklių. Aiškiai įvardintos ir apibrėžtos vertybės bei nuostatos padeda suformuluoti konkrečias ir tikslias taisykles, pavyzdžiui, „Pavalgius pasakome „ačiū“, „Mes dalinamės žaislais“, „Negalima skriausti ir įžeidinėti kito žmogaus“ ar pan. Kiekviena ugdymo įstaigos grupė gali susikurti savas taisykles, priklausomai nuo vaikų amžiaus, grupės dydžio, poreikių ir galimybių.

 

Nėra lengva suformuluoti taisyklę taip, kad ji būtų efektyvi. Bene mėgstamiausias suaugusių nurodymas vaikui yra „Būk geras“, „Elkis gražiai“. O ką tai reiškia? Ar vaikas ir suaugęs vienodai supranta gražų elgesį? Galų gale, ar tai vienodai supranta visi suaugę? Tokia taisyklė yra neefektyvi, nes ji per plati ir neaiški, lieka daug vietos įvairioms interpretacijoms.

 

Siekiant, kad taisyklės bus laikomasi, ji visų pirma turi būti labai konkreti, ypač jeigu yra taikoma vaikams. Ji turi itin aiškiai apibrėžti specifinį elgesį, kurio mes pageidaujame iš kito asmens, pavyzdžiui: „Sakyk „prašau“, kai tau ko nors reikia“, „Paguosk liūdintį draugą“, „Negalima muštis ir spjaudytis“ ir pan.

 

Gera taisyklė aiškiai apibrėžia aplinkybes, kuriose turi pasireikšti pageidaujamas elgesys, nurodo laiką, per kurį elgesys turi pasireikšti, pasekmes, kurios bus taikomos įvykdžius ar neįvykdžius taisyklės. Reiškiant konkrečius nurodymus vaikams, svarbu naudoti formulę „Kai..., tai...“. Šiuo atveju suaugęs žmogus nurodo, kokio elgesio tikimasi ir koks bus apdovanojimas, pavyzdžiui: „Kai sudėsite žaislus į lentynas, tada eisime į lauką“, „Kai visi nusiplaus rankas, eisime valgyti pietų“. Kuomet naudojama forma „Jei..., tai...“, lieka vietos manipuliacijoms ir bandymams sušvelninti ar pakeisti taisyklę.

 

Jei taisyklė yra sudėtinga, ją reikia suskaidyti į mažesnius žingsnelius (tai ypač svarbu mažesnių vaikų grupėse). Taisyklės gali kaboti ant sienos, o kad jas suprastų ir mažesni vaikai, galima jas vaizduoti paveikslėliais („piešinių raštu“).

 

Grupės bendruomenės dalimi yra ir tėvai bei globėjai, todėl svarbu skatinti ir jų bendruomeniškumo jausmą, aiškiai perteikiant visos ugdymo įstaigos bei konkrečios grupės taisykles. Bendraujant su tėvais, reikia nepamiršti, kad pedagogai ir tėvai siekia vieno tikslo – geriausiai ugdyti vaiką. Jau pirmo pokalbio metu tėvams reiktų aiškiai išdėstyti darželio ugdymo kryptį, pagrindines įstaigos taisykles, supažindinti su grupės, kurią lankys vaikas, auklėtoja ir tvarka, susitarti dėl to, kaip ir kada bus keičiamasi informacija apie vaiko raidą.

 

Itin svarbu užtikrinti konstruktyvų bendradarbiavimą tarp pedagogų ir tėvų, kuomet reikia aptarti dėl vaiko elgesio kylančias problemas. Paprastai tokie pokalbiai nėra lengvi nei vienai pusei. Tokiam pokalbiui reikia paskirti atskirą susitikimą su tėvais ir jam gerai pasirengti: pirma – aiškiai ir tiksliai įvardinti tikslus, t. y. ko norima pasiekti ar ką išspręsti, antra, apgalvoti, kokią realią pagalbą galima pasiūlyti. Pokalbio metu reiktų leisti tėveliams išsikalbėti. Pedagogas turėtų aiškiai ir tiksliai įvardinti, koks vaiko elgesys kelia rūpestį, tačiau nekaltinti tėvų ir jiems nepriekaištauti. Tėvai geriausiai pažįsta savo vaiką, todėl svarbu kartu su jais ieškoti netinkamo elgesio priežasčių ir galimų problemos sprendimų. Visada verta paminėti, ką gero pedagogas mato tėvų auklėjime.

 

Pokalbio pabaigoje svarbu aptarti konkrečias poveikio priemones – ką kiekvienas turėtų daryti sprendžiant problemą bei įvardinti pasiektus rezultatus. Net jei pokalbis buvo labai sunkus, o svarbiausio tikslo taip ir nepavyko pasiekti, reiktų atkreipti dėmesį į mažiausius realizuotus dalinius tikslus, pastebėtus pokyčius santykiuose (pavyzdžiui, gal pirmą kartą su tėvais pavyko pasikalbėti ramiai, nekaltinant vieni kitų). Problemų įvardinimas ir konstruktyvus sprendimas, nekaltinant tėvų, o ieškant visiems priimtinų išeičių labai prisideda prie emocinio saugumo ir pasitikėjimo plėtojimo visoje bendruomenėje.

 

Jau minėta, kad bendruomeniškumo jausmo sudedamąja dalimi yra ne tik grupės ribos ar simboliai, bet ir asmeninis bendruomenės nario įsitraukimas – įsipareigojimas, skatinantis tapatinimąsi su bendruomene. Visi vaikai (po vieną ar mažomis grupelėmis) gali pasidalinti nuolatinėmis pareigomis, kurias vykdytų kasdien ar tam tikrą laiko intervalą (pavyzdžiui, kas savaitę keičiasi vaikai, atsakingi už smėlio žaislų priežiūrą). Greta bendrų taisyklių ir pareigų ne mažiau svarbu skatinti emocinį ryšį tarp bendruomenės narių. Šiuo atveju praverčia kasdieniniai ritualai: rytinis pasisveikinimas, pasidalinimas šios dienos nuotaika ar norais, pasaka prieš miegą, bendros grupės šventės, kartu minimi gimtadieniai (kodėl į juos nepakviesti ir tėvelių?) ar pan.

 

Tiek vaikas, tiek suaugęs gali stipriai paveikti grupės dinamiką, kita vertus, visa grupė irgi gali daryti poveikį savo nariui (pavyzdžiui, atstumdama agresyviai besielgiantį vaiką). Pedagogams daug naudingos informacijos gali teikti grupėje vykstančių sąveikų stebėjimas ir jų nukreipimas tinkama linkme (pvz., kaip į bendrą grupės veiklą įtraukti drovų vaiką, kaip agresyvų vaiką paskatinti elgtis tinkamai ir pan.).

 

Bendruomenės narių integraciją visų pirma skatina bendrų grupės vertybių diegimas ir realizavimas kasdieninėse situacijose. Taip pat svarbu atpažinti kiekvieno grupės nario turimus resursus (stipriąsias puses) ir juos realizuoti. Gal aktyvus ir dėmesio siekiantis vaikas, nuolat verčiantis visą grupės veiklą aukštyn kojomis, gali pabūti auklėtojos padėjėju išvykoje į gamtą ir pagelbėti surasti kuo įvairesnių augalų rūšių?

 

Kiekviena darželio grupė yra maža bendruomenė, tačiau ji yra neatsiejama nuo darželio kaip organizacijos. Toliau aptarsime, kas gali padėti kuriant bendruomeniškumo jausmą visoje ugdymo įstaigos bendruomenėje.

 

 

Bendruomenės kūrime svarbų vaidmenį atlieka darželio administracija ir tėvų komitetas: jie gali skatinti ar slopinti įvairių iniciatyvų įgyvendinimą. Plėtojant visos ugdymo įstaigos narių bendrumo jausmą, svarbu atsižvelgti į visus bendruomeniškumo jausmo elementus: narystę, grupės narių ir grupės dinamikos sąveiką, integraciją ir poreikių patenkinimą bei emocinį (dvasinį) ryšį.

 

Tam reikia apibrėžti bendruomenės narystę nusakančias ribas ir simbolius (jais gali tapti darželio vėliava, himnas ar pan.), nustatyti visų narių buvimo bendruomenėje taisykles (kaip turėtų elgtis darbuotojai, tėvai, vaikai). Taisyklės turėtų būti pagrįstos bendromis darželio vertybėmis ir nuostatomis, su jomis reikia supažindinti visus bendruomenės narius. Skatinant bendruomenės narių emocinį saugumą ir asmeninį įsitraukimą, didelę reikšmę įgyja partneryste grįstas darbuotojų tarpusavio bendradarbiavimas, taip pat tėvų ir darbuotojų bendravimas, dialogas visais vaiko gerovės klausimais, abipusė pagarba ir pasitikėjimas.

 

Darželyje svarbu skatinti kiekvieno bendruomenės nario asmeninį įsitraukimą į jos gerovės kūrimą. Neretai pedagogai prisiima daugiausiai atsakomybės už bendruomeniškumą: už grupės taisyklių kūrimą ir įgyvendinimą, bendravimą su tėvais, švenčių organizavimą ir t. t. Tačiau ugdymo procese svarbu išnaudoti visų bendruomenės narių resursus. Tėvai gali būti įtraukiami į konkrečios grupės veiklą, darydami įvairius rankdarbius, organizuodami įdomius, ypatingus užsiėmimus (pavyzdžiui, supažindindami su kokia nors nauja meno šaka), pagelbėdami auklėtojai išvykoje į gamtą, papasakodami vaikams apie tai, ką daro darbe, padėdami prižiūrėti vaikus tuo metu, kai vyksta pedagogų posėdžiai, surengdami tėvų šventę (kodėl tik vaikai turi koncertuoti tėveliams?) ar pan.

 

Įvairiausias idėjas galima realizuoti ne tik vienoje grupėje, bet ir įtraukiant visą darželį: tėveliai gali organizuoti ir vesti sporto šventes, kartą per savaitę mokyti vaikus, pedagogus ir kitus tėvelius užsienio kalbos, rankdarbių, meninės kūrybos (dailės, muzikos, dramos ir kt.), ruošti maistą ir t. t. Tėčiai gali rinktis į diskusijų grupes ir dalintis savo požiūriu apie tėčio vaidmenį vaikų auklėjime. Kviestinis lektorius, darželio pedagogai ar atitinkamą išsilavinimą turintys tėveliai gali vesti seminarus aktualiomis pedagoginėmis, psichologinėmis, vaikų sveikatos temomis, organizuoti tėvų, auginančių ypatingus vaikus, savipagalbos grupę, padėti prižiūrėti mažylius su negalia ar pan.

 

Savo ruožtu darželis (jei reikia – už nedidelį mokestį) gali pasiūlyti vaikų priežiūros paslaugas, kol tėvai mokosi užsienio kalbos ar dalyvauja savipagalbos užsiėmime (pasibaigus darželio darbo laikui, kai kurios šeimos neturi kam palikti prižiūrėti vaikų). Aktyvūs bendruomenės nariai gali būti viešai skelbiami ir apdovanojami per bendrą darželio šventę.

 

Tėvelių ir darbuotojų bendras įsitraukimas į darželio veiklą turi poveikį vaikų socializacijos procesui bendruomenėje: stebėdami suaugusius vaikai mokosi bendradarbiauti, spręsti kylančius sunkumus ir nesutarimus, padeda kitiems, dalinasi teigiamomis emocijomis ir bendrais išgyvenimais, užmezga artimus ryšius su įvairiais žmonėmis, mokosi išmėginti save naujose situacijose.

 

Bendruomenėje egzistuojantys darnūs santykiai neatsiranda iš niekur, jie kuriami bendromis pastangomis. Įsipareigojant grupei ir įsitraukiant į jos veiklą atsiranda priklausymo bendruomenei jausmas, emocinis ryšys, formuojasi tvirti, pasitikėjimu grįsti santykiai tarp jos narių – vaikų ir suaugusių. Tokie santykiai yra pagrindas sėkmingai vaiko raidai ir mokymuisi. Skatindamas bendruomeniškumą, tapdamas traukos vieta visai šeimai, darželis gali atlikti dar svarbesnį vaidmenį sėkmingos vaiko socializacijos ir ugdymo procese.