Darbo sutarties sudarymo tvarka. II dalis

Darbo sutartys gali būti:

1) neterminuotos;

2) terminuotos, laikinosios (nuo 2011 gruodžio 1 d. jos bus vadinamos trumpalaikėmis), sezoninės;

3) dėl antraeilių pareigų;

4) nuotolinio darbo;

5) patarnavimo darbams;

6) kitos.

 

Dažniausiai tarp darbdavio ir būsimo darbuotojo darbo sutartis sudaroma neapibrėžtam laikui, tai reiškia, kad ji yra neterminuota. Terminuota darbo sutartis gali būti sudaroma tam tikram laikui arba tam tikrų darbų atlikimo laikui, bet ne ilgiau kaip penkeriems metams.

 

Neleidžiama sudaryti terminuotos darbo sutarties, jeigu darbas yra nuolatinio pobūdžio. Tiesa, išskyrus atvejus, kai tai nustato įstatymai ar kolektyvinės sutartys arba kai darbuotojas priimamas į naujai steigiamą darbo vietą.

 

Darbdavys privalo informuoti darbuotojus, dirbančius pagal terminuotą darbo sutartį, apie laisvas darbo vietas ir užtikrinti, kad jie turėtų tokias pat galimybes įsidarbinti nuolatiniam darbui kaip ir kiti asmenys.

 

Svarbu pažymėti, kad pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems žmonėms negali būti taikomos mažiau palankios darbo sąlygos, kvalifikacijos kėlimo ir skatinimo galimybės negu kolektyvo nariams, dirbantiems pagal neterminuotas darbo sutartis.

 

Darbo sutarties terminas gali būti nustatomas iki tam tikros kalendorinės datos arba iki tam tikrų aplinkybių atsiradimo, pasikeitimo arba pasibaigimo. Jeigu darbo sutartyje jos terminas nenurodytas arba netinkamai nustatytas, laikoma, kad ji yra neterminuota.

 

Jeigu darbo sutarties terminas pasibaigė, o darbo santykiai faktiškai tęsiasi ir nė viena iš šalių iki pasibaigiant terminui nepareikalavo jos nutraukti, laikoma, kad sutartis pratęsta neapibrėžtam laikui.

 

Terminuota darbo sutartis tampa neterminuota, kai darbo santykių buvimo laikotarpiu išnyksta aplinkybės, dėl kurių buvo apibrėžtas sutarties terminas – pavyzdžiui, darbuotojas po atostogų negrįžta į darbą ir kt.

 

Jeigu darbo sutartis, pasibaigus jos terminui, nepratęsiama arba nutraukiama, bet nepraėjus vienam mėnesiui nuo jos nutraukimo dienos su atleistu iš darbo darbuotoju vėl sudaroma terminuota darbo sutartis tam pačiam darbui, tai darbuotojo reikalavimu tokia sutartis pripažįstama sudaryta neapibrėžtam laikui. Tokia tvarka galioja išskyrus Darbo kodekso 109 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytus atvejus. Neleidžiama sudaryti terminuotos darbo sutarties, jeigu darbas yra nuolatinio pobūdžio, išskyrus tuos atvejus, kai tai nustato įstatymai ar kolektyvinės sutartys. Su renkamaisiais darbuotojais terminuota darbo sutartis sudaroma laikui, kuriam jie išrinkti. Su darbuotojais, kuriuos pagal įstatymus arba pagal įmonės, įstaigos, organizacijos įstatus skiria į darbą renkamieji organai, išskyrus savivaldybių tarybas, terminuota darbo sutartis sudaroma tų renkamųjų organų įgaliojimų laikui (kadencijai).

 

Ginčus dėl šių klausimų sprendžia darbo ginčus nagrinėjantys organai. Jeigu darbo sutartis pripažįstama neterminuota, pertrauka darbe įskaičiuojama į darbuotojo nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje.

 

Sezoniniams darbams atlikti sudaroma sezoninė darbo sutartis. Sezoniniais vadinami darbai, kurie dėl gamtinių ir klimato sąlygų dirbami ne visus metus, o tam tikrais periodais (sezonais), ne ilgesniais kaip aštuoni mėnesiai (vienas po kito einančių dvylikos mėnesių laikotarpiu), ir yra įtraukti į sezoninių darbų sąrašą. Sezoninių darbų sąrašą, sezoninėsdarbo sutarties sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo, taip pat darbo ir poilsio laiko bei darbo apmokėjimo ypatybes, remdamasi Darbo kodeksu, nustato Vyriausybė.

Laikinoji darbo sutartis (nuo 2011 gruodžio 1d. ji bus vadinama trumpalaike darbo sutartimi) yra darbo sutartis,sudaryta ne ilgesniam kaip dviejų mėnesių laikotarpiui. Aplinkybes, kurioms esant gali būti sudaroma laikinoji darbo sutartis, tokios sutarties pakeitimo ir pasibaigimo, taip pat laikinųjų darbuotojų darbo ir poilsio laiko ypatybes nustato Vyriausybė.

Jeigu to nedraudžia įstatymai ar kiti norminiai teisės aktai, darbuotojas toje pačioje darbovietėje gali eiti papildomas pareigas arba dirbti tam tikrą papildomą darbą, kuris nebuvo numatytas ankstesnėje darbo sutartyje. Taip pat darbuotojas gali eiti antraeiles pareigas arba dirbti darbus kitoje darbovietėje. Darbo sutarties dėl antraeilių pareigų (darbo) ypatumus nustato Vyriausybė ir kolektyvinės sutartys.

 

Kai keičiama gamyba, jos mastas, technologija arba darbo organizavimas, taip pat kitais gamybinio būtinumo atvejais darbdavys turi teisę pakeisti darbo sutarties sąlygas. Jei darbuotojas nesutinka dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, jis gali būti atleistas iš darbo pagal Darbo kodekso 129 straipsnį, laikantis nustatytos darbo sutarties nutraukimo tvarkos.

 

Darbo sutarties sąlygos, nustatytos Darbo kodekso 95 straipsnio 1 ir 2 dalyse, gali būti keičiamos esant išankstiniam raštiškam darbuotojo sutikimui, išskyrus Darbo kodekso 121 straipsnyje nustatytus atvejus (laikinas darbo sąlygų pakeitimas ypatingais atvejais).

 

Darbo apmokėjimo sąlygas be darbuotojo raštiško sutikimo darbdavys gali keisti tik tuo atveju, kai įstatymais, Vyriausybės nutarimais ar pagal kolektyvinę sutartį yra keičiamas tam tikros ūkio šakos, įmonės ar darbuotojų kategorijos darbo apmokėjimas.

 

Reikėtų pažymėti, kad, keičiant darbo apmokėjimo sąlygas, sumažinti darbo užmokestį be darbuotojo raštiško sutikimo negalima. Keičiant darbo sutarties sąlygas, pakeitimai įforminami abiejuose – tiek darbuotojo, tiek darbdavio – darbo sutarties egzemplioriuose.

 

Darbdavys turi teisę perkelti darbuotoją iki vieno mėnesio laikui į darbo sutartimi nesulygtą darbą toje pačioje vietovėje, taip pat pakeisti kitas Darbo kodekso 95 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas sąlygas, kai reikia užkirsti kelią gaivalinei nelaimei ar gamybinei avarijai, ją likviduoti arba nedelsiant pašalinti jos padarinius, užkirsti kelią nelaimingiems atsitikimams, gesinti gaisrą ir kitais ypatingais iš anksto nenumatytais atvejais. Draudžiama perkelti darbuotoją į tokį darbą, kuris neleistinas dėl jo sveikatos būklės.

 

Šiais atvejais darbuotojui darbo užmokestis mokamas pagal atliekamą darbą. Jeigu perkėlus darbuotoją į kitą darbą, sumažėja darbo užmokestis dėl nepriklausančių nuo darbuotojo priežasčių, jam turi būti paliekamas pirmesnio darbo vidutinis darbo užmokestis.

Reikėtų pažymėti, kad darbuotojas neturi teisės be darbdavio ar jo įgalioto asmens sutikimo savo darbą pavesti atlikti kitam asmeniui. Darbdavys taip pat neturi teisės reikalauti, išskyrus Darbo kodekse nustatytus atvejus, kad darbuotojas atliktų darbą, nesulygtą darbo sutartimi. Dėl papildomo darbo ar pareigų turi būti sutarta ir tai turi būti numatyta darbo sutartyje.

 

Darbo kodeksas numato, kad darbuotojas turi teisę laikinai, t. y. iki trijų mėnesių, sustabdyti darbo sutarties vykdymą, apie tai raštu įspėjęs darbdavį prieš tris darbo dienas, jeigu darbdavys ilgiau kaip du mėnesius iš eilės nevykdo savo įsipareigojimų, numatytų teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje, darbuotojui arba ilgiau kaip du mėnesius iš eilės nemoka viso priklausančio darbo užmokesčio.

 

Minėtu atveju darbuotojas atleidžiamas nuo pareigos atlikti savo darbo funkcijas. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad darbuotojui už šį laikotarpį darbo užmokestis nemokamas.

 

Laikinas darbo sutarties vykdymo sustabdymas pasibaigia kitą dieną po to, kai darbuotojas raštu jį atšaukia arba kai darbdavys visiškai įvykdo savo įsipareigojimus darbuotojui ir jį apie tai informuoja, taip pat tais atvejais, kada pasibaigia trijų mėnesių terminas.

 

Jeigu darbuotojas pagrįstai sustabdo darbo sutarties vykdymą, darbdavys sumoka jam ne mažesnę kaip vienos minimaliosios mėnesinės algos dydžio kompensaciją už kiekvieną mėnesį. Darbuotojas, nepagrįstai sustabdęs darbo sutarties vykdymą, įstatymų nustatyta tvarka atsako už darbdaviui padarytą žalą.