Agresyvus vaiko elgesys grupėje: glausti ar bausti?

Šešiametis Martynas nedrąsiai praveria naujos priešmokyklinės grupės duris. Gaila buvo skirtis su ankstesniu darželiu, bet tėvai keitė butą ir teko persikelti į kitą rajoną. Čia viskas nauja – kiti vaikai, nematyta auklėtoja. Staiga lyg viesulas prišoka grupės nenuorama Paulius su savo lėktuvėliu rankoje ir demonstruoja aukštą pilotažą – skraidina lėktuvą aukštyn ir žemyn, daro mirties kilpas, užkabindamas Martyno petį, alkūnę, rankų pirštus. Visa tai palydi šaižus lyg sirena šūksnis – Pasitrauk, nematai, kad ant kelio stovi?!...

 

 

Pažįstama? Tai galėjo, gali ir galės atsitikti kiekviename darželyje bet kuriame pasaulio krašte. Agresyvaus impulso raiška – universalus visų žmonių polinkis. Tik skiriasi raiškos būdai ir priemonės, vienaip reaguoja vaikai, kitaip – suaugę.

 

Visų pirma noriu patikslinti, kad kalbėsiu apie agresyvų vaiko elgesį, o ne apie agresyvų vaiką. Psichologų manymu, žmonės kartais nepagrįstai juos sutapatina. Agresyvus asmenybės tipas vaiko amžiuje neegzistuoja. Asmenybė yra plati sąvoka ir reiškia gana pastovių bruožų junginį, kuris susiformuoja maždaug apie 30-uosius žmogaus gyvenimo metus. Vaikai dar tik kaupia gyvenimišką patirtį, išbando įvairius reagavimo būdus, tad labai sunku pasakyti, kokios jų asmenybės nuostatos įsitvirtins ar pranyks. Individualūs skirtumai vaiko amžiuje labai atsargiai rėminami į psichologinius tipus.

 

Apie agresyvų elgesį kalbėti ir lengva, ir sunku. Lengva todėl, kad visi žinome, kas tai yra, kiekvienas esame pajutę stipraus pykčio impulsus, kartais ir pasidavę jų jėgai. Bendriausia prasme agresyvus elgesys  – tai fizinis ar žodinis veiksmas, kuriuo siekiama pakenkti, pažeminti, sunaikinti. Tokį veiksmą dažniausiai padiktuoja pykčio emocija.

 

Visi sutiksime, kad agresyvi elgsena – vienas iš daugiaveidžių mūsų gyvenimo palydovų, nulemtų labai įvairių priežasčių. Be to, svarbus ir sąmoningumo aspektas. Į mamos pirštą įkandęs kūdikis iš esmės skiriasi nuo penkiolikmečio taisykles pažeidusio paauglio. Mažylis elgiasi nevalingai, tiesiog nesuvaldo gyvybinės energijos ir nesupranta savo veiksmo pasekmės, o jaunuolis veikia kryptingai, pasirenka elgtis  taip, kad įžeistų kitus.

 

Kartais girdime sakant, kad kitą žmogų pažinsi tik pamatęs jo pyktį. Tai tiesa. Stiprus pyktis atidengia vidinį pasaulį, parodo asmeninio jautrumo šaltinį, savitvardos jėgą ar jos trūkumą. Jei norime suprasti, kodėl vaikas pasielgė agresyviai, turime atsakyti į kelis klausimus:

1.      Ar jis tikrai žino, kaip reikia tinkamai elgtis?

2.      Kaip tai įsisavino?

3.      Kaip jis pažeidžia taisykles – apgalvotai ar staiga? Impulso pagautas? Atvirai ar slapčia?

4.      Kokios tokio elgesio pasekmės? Kaip į tai reaguoja aplinkiniai? Kaip keičiasi paties vaiko emocinė būsena?

 

Lengviausia atsakyti į pirmąjį klausimą Maždaug nuo trejų-ketverių metų amžiaus vaikai pradeda orientuotis į priimtinas elgesio taisykles, suvokti, kokios yra leistinos reakcijos ribos. Jei norime stipriai subarti trimetį pyplį už sugadintą žaislą ar išteptus drabužius, sustokime ir pagalvokime – ar jis tikrai žino, kad žaidžiant svarbu tausoti žaislus ir aprangą, vertinti kitų žmonių triūsą? Tokio amžiaus mažylio viduje egzistuoja vienintelis noras – viską išbandyti.

 

Norint atsakyti į kitus klausimus, reikia žinoti ankstyviausią vaiko patirtį šeimoje bei suprasti, kuo gyvena artimiausia vaiko aplinka. Nesuklysime pasakę, kad mažas vaikas – savo šeimos veidrodis. Beje. labai jautrus ir tikslus. Psichologai teigia, kad vaikai gali neatidžiai klausytis suaugusiųjų, bet niekuomet nesuklysta juos pamėgdžiodami.

 

Tarkime, vaiko aplinkoje yra daug atviros ar paslėptos agresijos –  tėvai nuolat komentuoja kriminalines kronikas, pagiria kaimyną, kuris kaip reikiant davė atgal, pritaria taisyklei „akis už akį, dantis už dantį“, pasišaipo iš suklydusio giminaičio. Greičiausiai toks vaikas pakartos agresyvų elgesį kaip savaime suprantamą savo asmenybės išraišką.

 

Agresyviam elgesiui galioja energijos tvarumo dėsnis – jis niekur nedingsta. Pastebima, kad agresyviai besielgiančių vaikų tėvai dažnai būna arba itin griežti arba pernelyg „minkšti“, nuolaidūs. Pirmuoju atveju tėvai visada labai aštriai reaguoja į vaiko agresyvumą ir stengiasi suvaldyti bet kokias vaiko pykčio apraiškas, tačiau patys nepastebi, kad tinkamo elgesio jie moko netinkamu būdu. Tokiose šeimose dažnos fizinės bausmės, griežti ribojimai už menkiausią prasižengimą. Suaugusieji pamiršta, kad vaikai mato juos kaip elgesio pavyzdį. Jei agresyvus reagavimas leistinas tėčiui, mamai ar vyresniajam broliui ir tai reiškia „stiprų žmogų“, tai kodėl mažesnis turėtų jo atsisakyti? Kitaip tariant, blogis gimdo blogį, o agresija – agresiją. Kitu atveju, kai tėvai visiškai nekreipia dėmesio į agresyvias vaiko reakcijas, jis labai greitai pradeda galvoti, kad toks elgesys leistinas. Taip pavieniai pykčio protrūkiai nepastebimai perauga į įprotį nuolat elgtis agresyviai.

 

Vidinių stabdžių nevaldomas pyktis turi daugybę būdų išsilieti į išorę. Tai gali būti neklusnumas ir/ar bauginimas, daiktų pasisavinimas/žalojimas, gyvūnėlių kankinimas, fizinė skriauda kitam/sau pačiam. Pyktis gali būti reiškiamas atvirai (muštynės, kumščiavimas(is), erzinimas, patyčios, priešgyniavimas ir kt.) ar labiau pasyviai – melavimas, taisyklių ignoravimas, vagiliavimas, o vyresniems vaikams – ir pamokų praleidinėjimas, svaigalų vartojimas. Visais atvejais reikia tokį elgesį įvertinti, užduodant tokius klausimus:  ar tai stipriai išreikšta? ar vaikas dažnai taip elgiasi, palyginus su kitais jo bendraamžiais (ar toks elgesys pasikartoja tik namie? tik darželyje ar ir grįžus iš jo? tik bendraujant su bendraamžiais?). Jei agresijos išraiška intensyvi ir persmelkia įvairius vaiko gyvenimo kontekstrus, turime kreiptis sistemingos ir ilgalaikės pagalbos.

 

Optimali aplinkinių reakcija į agresyvų veiksmą turėtų būti nuosaikus ir tvirtas elgesio ribų priminimas. Tai – tinkamiausia pagalba ir gero elgesio modelis. Aišku, dažnas suaugęs nevilties akimirką ištaria – sakyk nesakęs, mokyk nemokęs, o Petriukui tai nė motais. Ir taip, ir ne. Jei neatrandame rakto į Petriuko elgesį, tai dar nereiškia, kad turime nesmagiai jaustis, nuvertinti taisykles ar atsisakyti jų. Dažnai Petriukas reaguoja ne į tai, kas sakoma, o į tai, kaip ir kada sakoma. Todėl geriausia taktika yra:

Agresyvus vaiko veiksmas lyg lakmuso popierius patikrina suaugusiųjų savikontrolės ribas. Audringa suaugusiųjų reakcija dažnai atspindi jų vidinę sumaištį, bejėgiškumą ar tiesiog nemokėjimą susitvarkyti su savo pačių pykčiu. Užsienio kolegos pasakoja, kad visiems tėvams, kurie, auklėdami savo vaikus, elgiasi agresyviai, patariama lankyti Pykčio įveikos kursus. Manoma, kad agresyvus auklėjimas – tai netinkama savo pykčio iškrova.

 

Nė vienas žmogus negimsta mokėdamas susitvarkyti su neigiamomis emocijomis, to išmokstama. Ikimokyklinis amžius – tikras agresijos valdymo universitetas, nes tokio amžiaus vaikai savo emocijas reiškia stipriai ir atvirai, neturi įsišaknijusių įtampos išlaisvinimo būdų ir dar labai nori būti geri auklėtojams, tėvams. Pasinaudokime šiomis galimybėmis. Daugiausia šansų turi suaugusieji, kurie atranda protingą kompromisą, tą „aukso viduriuką“ tarp griežto auklėjimo ir bejėgiškumo.

 

Tinkamo elgesio taisyklės turi būti:

·      Vaikui aiškios, t.y. atitikti jo supratimo lygį. Penkiametis jau pajėgus suprasti, kad kumščiavimas – netinkamas būdas spręsti sunkumus ar demonstruoti jėgą. Kai pralaimėjęs kvadrato varžybas jis puola kumščiuoti komandos draugą, privalome ryžtingai ir tvirtai reaguoti: ”jeigu nepasisekė laimėti, bandyk kitą kartą ar pereik į kitą komandą, bet negali muštis. Tučtuojau liaukis – taip įžeidi kitą ir gali netekti draugo. Dabar gauni techninę pražangą ir 5 min. pabūsi atokiau nuo vaikų“. Įsismarkavusį trimetį galima atsivesti arčiau savęs ir, leidus nusiraminti, trumpai priminti, kad ginčą jis sprendžia netinkamu būdu.

·      Vienodos ir nekintančios visiems grupės vaikams. Susitarus verta jų laikytis nepriklausomai nuo nuotaikos, oro ar kitų aplinkybių.

·      Sąžiningos. Suaugusieji taip pat turėtų jas gerbti. Nereikalaukime iš vaiko daugiau savitvardos, nei patys jos turime.

 

Tikiuosi, bus naudinga priminti kelias ydingo elgesio korekcijos technikas.

Pertrauka. Visų pirma – savo mintyse. Pamačius agresyviai besielgiantį vaiką, svarbu nepasiduoti pirmajam impulsui „tuojau kaip duosiu...“. Prisiminkite, kad Jūs suaugęs žmogus, turite daug daugiau galimybių tinkamai išlieti susikaupusią įtampą. Akimirkai tarsi nusišalinkite nuo konkrečios situacijos (galite giliai įkvėpti, užsimerkti) ir vėl sugrįžkite į ją, kad galėtumėte reaguoti į agresyvų vaiko poelgį

 

Tenka išgirsti skeptiškų nuomonių, kad ši priemonė nepadeda, neveikia. Taip iš tikro gali atsitikti, jei vaiko veikla nutraukiama arba jėga, arba per ilgam. Pertraukos tikslas – atitraukti pusiausvyros netekusį vaiką nuo įprastinės veiklos, patrauklių dirgiklių. Keli praktiniai patarimai:

1.      Pertrauka neturi virsti bauginimu („sėdėsi tamsoje ir galėsi mušti peles“) arba viršyti vaiko jėgas. Galima remtis paprasta taisykle – pertraukos trunka tiek minučių, kiek vaikas turi metų.

2.      Pertraukos poveikį sumenkina ilgi suaugusiųjų moralai, kuriuose naudojami tokie pasakymai– „pagalvok, kas iš tavęs išaugs!“ arba „aš niekada taip negalėčiau“. Tai beprasmis tuščiažodžiavimas – niekas negali numatyti ateities ar būti tikras, kad visose be išimties situacijose susitvardys. Psichologiniai tyrimai rodo, kad ilgi susaugusiųjų pamokslai apie gerą ir blogą elgesį vaikus veikia prastai.

3.      Pertraukos vieta turėtų būti gerai matoma, atokiai nuo aštrių daiktų bei kampų – kad įsiutęs vaikas negalėtų pasiekti daiktų, kuriuos mėtys į kitus, trankys į grindis ar bandys sužeisti save. Jei vaikas bando bėgti ar pasitraukti, verta pasakyti, kad tai tik prailgins pertraukos laiką.

4.      Pertraukos metu su vaiku jokiu būdu negalima kalbėtis, bartis, ginčytis, palaikyti akių kontakto ar siūlyti maisto. Bet koks dėmesys – tai paskatinimo ženklas, o skatinti verta tik už aktyvų tinkamą veiksmą. Aišku, sąžiningai „atsėdėta“ pertrauka nusipelno trumpo komentaro „gerai, gali grįžti“, tačiau po to vaikas turi atitaisyti žalą – atsiprašyti, sudėlioti į vietas išmėtytus žaislus ir kt. Kai kurie praktiški auklėtojai siūlo panaudoti smėlio ar įprastą laikrodį. Tai galimas variantas, tik jis neturi virsti pagrindiniu akcentu – ne laikrodis nurodo pertraukos pabaigą, o suaugęs žmogus, vadovaujantis vaiko elgesiui. Svarbu prisiminti pertraukos esmę – netinkamai pasielgęs vaikas turi būti vienas, be kitų dėmesio. Ne smerkiamas, baramas ar mušamas, o atskirtas nuo grupės.

 

Kada ši priemonė netaikytina? Kai yra didesnė rizika, kad bus padaryta žala kitiems vaikams, pačiam sau ar daiktams.

 

Iš savo praktikos prisimenu, kaip Vilniaus lopšelyje-darželyje „Boružėlė“ buvo įsteigtos psichoterapinės grupės, turinčios „minkštąjį kampelį“. Jame susierzinęs ar supykęs vaikas auklėtojos nurodymu galėjo nusiraminti. Auklėtojų žodžiais, vaikai greitai suprato šios vietos privalumus ir paskirtį – nusiraminti ir pagalvoti. Manau, kad visiems tai buvo vertinga patirtis.

 

Dėmesys aukai. Tai ypač veiksminga, kai agresyviu elgesiu vaikas siekia patraukti suaugusiųjų ar kitų vaikų dėmesį, nori išsiskirti, yra demonstratyvus. Po netinkamo poelgio visą dėmesį nukreipkite ne į agresorių, o į auką (pasidomėkite savijauta, pastebėkite stipriąsias puses – „Tu šauniai gyneisi“ ir kt.). Tai reikia daryti ramiu ir neutraliu tonu, be gailesčio ar išgąsčio.

 

Ignoravimas. Tai būdas parodyti vaikui, kad jo elgesys nepriimtinas. Esmė – nekreipti į netinkamai besielgiantį mažylį jokio dėmesio („nematyti“ ir „negirdėti“), neparodyti jokios – kad ir neigiamos reakcijos. Kita vertus, auklėtojas turi nesiliauti pastebėjęs bet kokį teigiamą jo žingsnį. Šitaip siunčiama žinia, kad vaikas turi pasirinkimo galimybę.

Privilegijų kontrolė. Privilegijos – tai geru elgesiu užtarnaujamos, o netinkamu elgesiu prarandamos teisės. Pirmiausia kartu su vaikais turite nutarti, ką įtraukti į privilegijų sąrašą, pvz.: „Žaisime tavo pasiūlytą žaidimą“, „Galėsi 5 min. pabūti auklėtoja“ ar pan. Svarbu, kad vaikai patys pagalvotų, kas jiems patrauklu ir siektina (ir neprieštarauja ugdymo programai). Galima privilegijų sąrašą padalinti į dvi dalis – nuolatines ir keičiamas (ar rudens ir pavasario, berniukų ir mergaičių) privilegijas. Reikia tiksliai numatyti, už ką bus skiriamos šios „dovanos“, pvz. už tai, kad supykęs susivaldo, laiku atsiprašo ir kt., bei už ką jos prarandamos. Svarbu, kad auklėtoja ir kiti vaikai džiaugtųsi vaiko sėkme, o ne akcentuotų, kas jam nepavyko.

 

Kiekviena disciplinavimo priemonė turi sekti iškart po poelgioir bet kokiu atveju vaikas turi justi aplink tvyrančią geranoriškumo atmosferą.. Juk tokiomis priemonėmis siekiama padėti vaikui, parodyti kelią į sėkmingą bendravimą.

 

☺Nepriimkite asmeniškai agresyvaus vaiko elgesio. Toks vaikas tikrai nenori Jūsų pažeminti ar įskaudinti. Paprastai jis atkartoja tai, ką pamatė ir suprato iš suaugusiųjų gyvenimo („dantis už dantį, akis už akį“, „būti geru – pavojinga“). Jam dažnai atrodo, kad pasaulis priešiškas ir nori jį nuskriausti. Jūs galite parodyti, kad yra kitaip. Mandagaus elgesio reikia mokyti mandagiai.

 

☺Agresyvaus elgesys priežastys yra labai įvairios: nepatenkinti poreikiai (Kristinos pavyzdys straipsnio pradžioje), nuovargis, vidinė sumaištis, bejėgiškumas ir nesaugumas (Pauliaus pavyzdys straipsnio pradžioje – berniukas įvertino naujoką kaip galimą konkurentą ir iškart „pastatė jį į vietą“). Taip pat tai gali būti jau minėtas suaugusiųjų elgesio scenarijaus atkartojimas. Jei tėvai grubiai elgiasi su vaiku, nuolat pamina jo orumą, naudoja fizines bausmes, nereikia stebėtis, kad ir vaikas nemoka elgtis kitaip. Iliuziją, kad „be rykštės vaiko neužauginsi“ palaiko trumpalaikis efektas, kai pavyksta sustabdyti nepageidaujamą veiksmą. Ilgalaikės fizinių bausmių pasekmės kur kas pavojingesnės, nes jos pažemina ir skatina atkeršyti, išmoko šiurkštumo su artimais žmonėmis, neparodo, kaip tinkamai elgtis.

 

☺Supraskite vaiką. Tokį vaiką sunku mylėti, bet galima pasistengti suprasti. Pamenu labai tikslų vienos knygos pavadinimą – „Kūrybiška agresija“ (G.Bach, 1974). Ją parašė ilgametę psichologinio konsultavimo patirtį turintis specialistas. Kartu su mokslinių tyrimų medžiaga joje galime rasti nuotaikingus suaugusių žmonių pasakojimus apie vaikystėje krėstas išdaigas. Tėvų nuomone, tai padeda nesureikšminti atskiro poelgio, atsisakyti jėgos demonstravimo santykiuose su vaiku. Kaip teigia knygoje minimas E.Megaergee, reikia labiau susirūpinti ne agresyviais vaiko poelgiais, o besąlyginiu paklusnumu. Spontaniškas augančio vaiko aktyvumas sunkiai sutelpa į priimtino elgesio rėmus. Pykčio impulsų raiška būtina normaliai vaiko raidai. Tai išlaisvina nuo įtampos, padeda vaikui pajusti savo veiksmų pasekmes, pažinti save ir kitus.

 

☺Būkite lankstus. Turėkite bent kelis reagavimo „receptus“ – tai skatina pagarbą Jums bei kviečia įsiklausyti. Venkite kreipinių „Tu blogas“, ‚Gadini man nervus“ – tai atrodo kaip kaltinimas ir sukelia gynybinę reakciją. Priminkite savo poziciją – „Aš manau, kad tu gali ir kitaip...“, „Man liūdna, kad pamiršai taisyklę“. Nevertinkite vaiko, o tik konkretų jo poelgį.

 

☺Pasitikėkite savimi. Gyvenimiška patirtis liudija, kad vaikų auklėtojai neilgai laiko juos už rankų, tačiau visam gyvenimui apsigyvena jų širdyse. Jauskite savo vertę ir svarbą. Vien tai, kad Jūs dalyvaujate mažo žmogaus gyvenime, Jums užtikrina ypatingą vietą jo prisiminimuose. Jei jau suklysite, geriau savo poelgiuose „padauginkite“ meilės ir pagarbos, o ne pykčio ar bausmių.