Emokykla.lt
Populiarios temos:
IPUP projektas Psichologija Specialieji poreikiai Kompleksinė pagalba Ugdymo įstaigos Vaiko kalba Vaiko raida Vaiko sveikata Vaiko ugdymas Teisinė informacija  

Vaikų teisės ir pareigos – kokias teises ir pareigas jau turi ikimokyklinio amžiaus vaikas?

2011-08-09
Vaikų teisės ir pareigos – kokias teises ir pareigas jau turi ikimokyklinio amžiaus vaikas?
Teisininkas Vaidas Šadzevičius
Straipsnyje aptariamos kiekvieno vaiko prigimtinės, turtinės ir socialinės teisės. Pavyzdžiui, teisė sveikai vystytis, nuo gimimo turėti vardą, pavardę, žinoti savo tėvus, gyventi kartu su jais, teisė bendrauti su giminaičiais ir kt. Ar tikrai visi tėveliai ir pedagogai žino ir gerbia vaiko teises? Tam, kad tinkamai vystytųsi, tobulėtų ir prisitaikytų visuomenėje, vaikas nuo mažens prisiima ir tam tikras pareigas. Kokios jos? Kokios teisėtos auklėjamojo poveikio priemonės gali būti taikomos vaikui, kai šis vengia atlikti savo pareigas? Skaitykite plačiau...
Ar pakankamai žinome apie savo vaikų teises ir pareigas, ar dažnai susimąstome, kodėl jie yra išskirtinė visuomenės grupė ir turi specifines teises? Problema ta, kad ne tik patys vaikai, bet ir jų tėvai neturi pakankamai žinių apie vaiko teises, nežino būdų, kaip šias principines vertybes apginti, išsaugoti, kaip elgtis konkrečiose situacijose. Norint apginti teisėtus vaiko interesus, visų pirma reikia žinoti, kas mūsų visuomenėje gali ir turi būti ginama, tai yra, koks yra saugomų vaiko teisių turinys.
 
Iš tikro net teisininkams profesionalams kartais sunku vienareikšmiškai įvertinti tam tikras situacijas vaiko teisių apsaugos požiūriu. Pavyzdžiui, reali gyvenimiška situacija – vykdoma produktų reklama ikimokyklinio lavinimo įstaigose, dalinant vaikams nemokamų produkto pavyzdžių. Formaliai Lietuvos Respublikos reklamos įstatymas nenumato draudimo reklamuotis švietimo įstaigose, tačiau atsižvelgiant į tai, kad organizuojant įvairias reklamines akcijas gali būti piktnaudžiaujama vaiko pasitikėjimu ir nepatyrimu, manytina, kad tokiais veiksmais yra pažeidžiama vaiko tėvų ar globėjų teisė vadovauti vaikui įgyvendinant jo teisę taip, kad tai atitiktų besivystančius vaiko sugebėjimus. Atitinkamai rekomenduotina vengti prekybos ar reklaminių akcijų švietimo įstaigose.
 
Kalbant apie vaiko teises, didžiausias dėmesys turi būti skirtas visuomenės švietimui. Vienas iš pagrindinių uždavinių šioje srityje tenka tėvams ir ikimokyklinio bei mokyklinio ugdymo  įstaigoms, kuriose vaikas susipažįsta tiek su savo teisėmis, tiek išmoksta suvokti kitų žmonių teisių svarbą ir dėl to  stengiasi jas gerbti.
 
Vaikai dėl amžiaus ypatumų, specifinės padėties šeimoje ir visuomenėje yra viena labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių,, jie ypač jautriai reaguoja į patiriamus pokyčius aplinkoje, todėl vaiko interesų apsaugai turi būti skiriamas išskirtinis dėmesys.
Vaikai teisiniu, socialiniu požiūriu yra asmenybės, turinčios savo poreikius, orumą, norus, privatumą, individualumą, taip pat ir savo įstatymiškai ginamas teises bei laisves. Prieš pereinant prie teisių turinio detalesnės apžvalgos, siūlau išskirti tris sąlyginius pavojaus vaiko teisėms šaltinius, kitaip tariant – kas dažniausiai pažeidžia vaiko teises?
  1. Artimiausieji vaiko giminaičiai. Kaip bebūtų skaudu, tačiau neretai vaiko teisės yra pažeidžiamos jo tėvų, senelių, vyresnių brolių ar seserų. Kartais suaugę net nežino, kokias teises ir laisves, teisėtus interesus vaikas turi, dažnai jie elgiasi taip, kaip su jais elgdavosi jų pačių tėvai (pavyzdžiui, fizinių ir psichologinių bausmių taikymas ir pan.). Kai kuriose šeimose pamirštama, kad prižiūrėti vaikus, rūpintis jų sveikata, moraliniu, dvasiniu ugdymu, išlaikyti juos, sudaryti palankias visapusiškos ir darnios raidos sąlygas, kad vaikai būtų parengti savarankiškai gyventi visuomenėje – visų pirma yra artimiausiųjų giminaičių, tėvų pareiga. Jos įgyvendinimas negali paminti prigimtinių vaiko teisių.
  2. Švietimo sistemos darbuotojai. Antras pavojaus vaiko teisėms šaltinis slypi nekvalifikuotų pedagogų, darželio auklėtojų, nekompetentingų užklasinės veiklos švietėjų sąmoningoje ar nesąmoningoje veikloje. Pedagogai turėtų tinkamai rūpintis vaikais, nesityčioti, vadovautis profesinės etikos taisyklėmis, saugoti vaikų garbę ir orumą pamokėlių, užklasinės veiklos metu, aiškinti jiems apie jų turimas teises, o tuo pačiu kiekvienam vaikui priimtinu būdu priminti ir apie pareigas.
  3. Bendraamžiai. Trečias pavojaus šaltinis, autoriaus nuomone, glūdi bendraamžių vaikų bendravime bei jų santykiuose su vyresniais vaikais. Ne tik viešoje erdvėje (žiniasklaidoje) neretai pastebime, bet ir realiame gyvenime susiduriame su nemaloniais pavyzdžiais, kai net ikimokyklinio amžiaus vaikų tarpusavio santykiai būna atšiaurūs, paremti jėga, smurto demonstravimu. Todėl vis dažniau visuomenėje išreiškiamas susirūpinimas, kad dėl viešai deklaruojamų vaiko teisių pradedama pamiršti, jog, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, vaikas privalo prisiimti ir pareigas, o savo veiksmais nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.
Vaiko teisės
 
Vaiko teisinę padėtį reglamentuoja LR Konstitucija, 1959 m. JTO Vaiko teisių deklaracija, 1989m. Vaiko teisių konvencija, 1956 m. Vaiko teisių pagrindų įstatymas, 2000 m. LR civilinis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.
Nevardijant konkrečių teisės aktų straipsnių, vaiko teisių turinys, autoriaus nuomone, galėtų būti suskirstytas į tris sąlyginius blokus: 1) pagrindines (prigimtines) vaiko teises ir laisves, 2) vaiko turtines teises ir 3) vaiko socialines teises.
Kai kurių teisių turinį straipsnyje pakomentuosime plačiau, kitas vaikų teises tiesiog paminėsime.
 
1. Pagrindinės vaiko teisės ir laisvės.
  • Vaiko teisė gyventi ir augti bei teisė į individualybę.
Kiekvienas vaikas turi neatimamą teisę gyventi bei sveikai vystytis ir nuo gimimo turėti vardą bei pavardę. Teisė gyventi reiškia daugiau nei tiesiog egzistuoti, tai – gyventi visavertį gyvenimą. Vaikas turi teisę į gyvenimo sąlygas, būtinas jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi. Vaiko teisė gyventi apima ir teisę į gyvenamąjį būstą (našlaitis ar likęs be tėvų globos vaikas aprūpinamas būstu įstatymuose numatyta tvarka). Šios teisės yra prigimtinės ir turi būti saugomos nuo pat vaiko gimimo. Įstatymiškai yra įtvirtinti draudimai bet kokiems moksliniams bandymams ir kitokiems eksperimentams su vaiku, galintys pakenkti jo gyvybei, sveikatai, darniai asmenybės raidai, nesvarbu, ar vaiko tėvai ir kiti teisėti jo atstovai duoda sutikimą. Šias vaiko teises pirmiausia turi užtikrinti tėvai, teisėti vaiko atstovai ir valstybė, priimdama įstatymus ir savo veikla sudarydama sąlygas jų įgyvendinimui, taip pat imdamasi konkrečių priemonių, kad jos nebūtų pažeidžiamos.
  • Vaiko teisė žinoti savo tėvus, gyventi su tėvais, būti auklėjamu ir aprūpinamu savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, giminaičiais.
Vaikas turi teisę žinoti savo biologinius tėvus nuo pat gimimo, jei šitai nekenkia jo interesams (ši teisė ribojama tik įstatymo numatyta tvarka ir atvejais). Įstatymuose formuluojamas principas – visapusiška ir darni vaiko raida galima tik augant šeimoje, jaučiant šeimyninę laimę, meilę, abipusį supratingumą. Teisė gyventi kartu su tėvais glaudžiai susijusi su vaiko teise būti auklėjamam ar aprūpinamam savo tėvų šeimoje. Tai iš žmogaus prigimties išplaukianti teisė. Ji atitinka ir pagrindinę tėvų pareigą ir teisę išauginti savo vaikus bei moralinių šeimos nuostatų ir taisyklių bei papročių visumos esmę. Reikia pažymėti, kad istorijos evoliucijos procesas ar kokie nors mokslininkai neišrado geresnio vaiko gyvenimo ir auklėjimo būdo, kaip gyvenimas kartu su tėvais. Teisė bendrauti su tėvais yra platesnė sąvoka, ji apima ir bendravimą su giminaičiais, artimaisiais, jeigu to vaikas nori ir tai nekenkia jo paties interesams.
 
Iš kitos pusės, labai svarbu, kad vaikas nesijaustų kaltas dėl to, kad, pavyzdžiui, gyvena nesusituokusių tėvų šeimoje. Dėl šios aplinkybės jis negali būti diskriminuojamas, lyginant su kitais vaikais. Civiliniame kodekse įtvirtinta nuostata, kad vaikų, gimusių nesusituokusiems ir susituokusiems tėvams, teisės yra lygios, o nesantuokinio vaiko motina ir tėvas turi tokią pačią pareigą išlaikyti jį kaip ir gimusį susituokus ir vaikas turi tokią pačią teisę į savo tėvo, motinos turto palikimą. Vaikas turi teisę gauti informaciją apie motiną arba tėvą, kuris negyvena kartu su juo, išskyrus atvejus, jei tai galėti pakenkti vaikui. Vaikų lygybės principas skelbia, kad tėvams nutraukus santuoką, ją pripažinus negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium, vaikų teisės nesikeičia.
 
Prie pagrindinių vaiko teisių ir laisvių įvairūs literatūros šaltiniai, teisės aktai priskiria ir šias teises:
  • Vaiko teisė būti sveikam. Ši teisė garantuojama įvairiomis priemonėmis, leidžiančiomis sudaryti vaikui sveiką ir saugią aplinką: vaikų ir tėvų sveikatos priežiūra; vaikų ligų profilaktika; kvalifikuota medicinos pagalba; vaiko sveiko gyvenimo būdo ugdymas ir kt.
  • Vaiko teisė į poilsį ir laisvalaikį. Šios teisės įgyvendinimas turi atitikti jo amžių, sveikatą bei poreikius. Vaikui turi būti užtikrinta galimybė ir sudarytos sąlygos žaisti.
  • Vaikas turi teisę į asmeninį gyvenimą, bendravimą, susirašinėjimo slaptumą, asmens neliečiamybę ir laisvę.
  • Draudžiama kankinti vaiką, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis.
2. Vaiko turtinės teisės.
 
Vaikų teisės gauti iš tėvų materialųjį aprūpinimą ir paramą iki pilnametystės nereikia painioti su teise į tėvų turtą. Tai yra, turėdami teisę į materialųjį aprūpinimą ir išlaikymą iki pilnametystės, vaikai neturi teisės į tėvų turtą. Tai reiškia vaikų turto neliečiamumą ir tėvų turto atribojimą nuo vaikų turto. Kitais žodžiais tariant, vaikų ir tėvų turtas nėra bendras. Jeigu vaikas turi nuosavo turto (pavyzdžiui, senelė paliko palikimo dalį anūkui), šį turtą tėvai privalo tvarkyti išimtinai remdamiesi vaiko interesais. Tėvai negali tiesiogiai arba per tarpininkus įsigyti nuosavybėn šio turto ar teisių į jį. Be išankstinio teismo leidimo tėvai neturi teisės perleisti, įkeisti savo nepilnamečio vaiko turto ir pan.
 
3. Vaiko socialinės teisės.
 
Jau ikimokyklinio amžiaus vaikas turi teisę į mokslą, taip pat – minties, sąžinės, religijos, žodžio laisvę, teisę naudotis įvairia humanitarine informacija ir ją platinti, pagal savo galimybes dalyvauti visuomenės gyvenime. Vaikas turi teisę į valstybės paramą ir išlaikymą – kiekvienam vaikui, negaunančiam pakankamo išlaikymo iš tėvų ar teisėtų jo atstovų, teikiama valstybės parama. Našlaitį ar likusį be tėvų globos vaiką taip pat privalo išlaikyti valstybė. Kiekvienam tokiam vaikui, neatsižvelgiant į globos formą, valstybės ir vietos savivaldos institucijos turi užtikrinti vienodas materialines sąlygas.
 
Kiekvienas vaikas turi lygias teises su kitais vaikais ir negali būti diskriminuojamas dėl savo ar savo tėvų ar kitų teisėtų atstovų lyties, amžiaus, turtinės padėties ar kitokių aplinkybių.  Nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų. Globos ir rūpybos bei kituose teisės aktuose įvardytos fundamentalios vaiko teisės negali privesti prie išvados, kad kuri nors iš vaiko teisių yra svarbesnė už kitą. Jos visos dera tarpusavyje, sudarydamos tam tikrą sistemą, veikiančią vaiko labui. Pažeidus vieną iš vaiko teisių, pažeidžiamas visas vaiko teisių derinys.
 
Vaiko pareigos
 
Visuomenės gyvenimo darna vis labiau priklauso nuo to, kaip kiekvienas žmogus suvokia save, savo vietą gyvenime, kokius santykius jis linkęs kurti ir kaip geba palaikyti juos su kitais visuomenės nariais, kaip suvokia ir stengiasi įgyvendinti savo bei gerbti kitų žmonių teises. Todėl kiekvienas žmogus, taip pat ir vaikas, įgyvendindamas savo teises, turi prisiimti atsakomybę ir už savo pareigų vykdymą tam, kad formuotųsi brandi, atsakinga asmenybė, nebūtų pažeistos kitų žmonių teisės.
 
Teisės aktuose minima, kad vaikai turi gerbti tėvus ir tinkamai atlikti savo pareigas. Dažnam skaitytojui gali kilti klausimas, kokios gi vaiko pareigos gali būti, už ką mažas žmogutis gali būti atsakingas? Nepilnametis vaikas teisiniu pobūdžiu nėra visiškai veiksnus dėl nesubrendimo. Todėl, atsižvelgiant į vaiko auklėjimą, jo fizinius ir psichikos duomenis, ugdyti vaiko pareigų supratimą šeimoje palikta tėvams.  
 
Vaiko pareigos išplaukia iš tėvų teisių ir pareigų, susijusių su vaiku. Tai reiškia, kad vaikas turi paklusti tėvų valiai, kuri yra nukreipta parengti jį savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Vaiko parengimas savarankiškai gyventi visuomenėje negali apsiriboti tik šeimos vidaus elgesio normomis, o suprantamas kiek plačiau – yra  susijęs ir su visos visuomenės gyvenimo organizavimu – elgesio ir bendravimo visuomenėje, mokykloje, tarp pačių vaikų nusistovėjusiomis taisyklėmis.
 
Plačiau vaiko pareigos yra išvardytos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, kurio nuostatos formaliai perkeltos iš Vaiko teisių konvencijos. Šio įstatymo 48 straipsnyje numatyta, kad vaikas yra visuomenės narys ir naudodamasis savo teisėmis turi laikytis nustatytų elgesio normų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, šio ir kitų įstatymų bei teisės aktų nuostatų, gerbti kitų žmonių teises. Vaikas turi būti ugdomas atlikti pareigas ir pats atsakyti už savo poelgius šeimoje, mokymo bei auklėjimo įstaigose, darbe, socialinėje aplinkoje.
 
Vaikas privalo:
  • gerbti savo tėvus, kitus šeimos narius, globoti juos senatvėje, ligos ar kitos negalios atvejais, padėti tėvams šeimos nariams, kuriems reikia pagalbos;
  • gerbti pedagogus, kitus suaugusiuosius ir vaikus, nepažeisti jų teisių ir teisėtų interesų;
  • laikytis priimtų elgesio normų mokymo, auklėjimo įstaigose, viešose vietose, darbe, buityje;
  • gerbti ir tausoti kultūros ir istorijos vertybes, gamtą, visuomenės ir privačią nuosavybę. 
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme teisė drausminti vaikus už vaiko pareigų nevykdymą pirmiausia palikta tėvams ar kitiems teisėtiems vaiko atstovams. Drausminimo priemonės neišvardytos – teisė jas parinkti palikta tėvams, išskyrus tai, kad vaikui draudžiama taikyti drausminimo priemones, susijusias su fiziniu ir psichiniu kankinimu bei kitokiu žiauriu elgesiu, vaiko garbės ir orumo žeminimu. Atkreiptinas dėmesys, kad ikimokyklinio amžiaus vaikams negali būti taikoma baudžiamoji ar administracinė atsakomybė.
 
Nepilnamečių vaikų teisių įgyvendinimą užtikrina tėvai. Tėvų teisė ir pareiga auginti bei auklėti savo vaikus nustatyta ne tik įstatymuose. Ši nuostata visuotinai pripažinta ir įtvirtinta moralės bei papročių normose. Tačiau, jeigu patys tėvai ar globėjai (rūpintojai) vaikų teises pažeidinėja, priemonių vaikų teisėms užtikrinti gali imtis valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija ir prokuroras. Tokias gynimo galimybes nustato LR civilinis kodeksas ir kiti įstatymai.
 
Visi suaugę žinome, kad vaikui turime duoti visa, kas geriausia, o, imdamiesi bet kokių jį liečiančių veiksmų, pirmiausia turime įvertinti ir atsižvelgti į vaiko interesus. Todėl turime išmokti gerbti vaiką kaip besiformuojančią, savo poreikius turinčią asmenybę, kuri ikimokykliniame amžiuje nežino visų savo teisių, tačiau sulaukusi pilnametystės tikrai neužmirš, o gal net ir nevisai maloniai primins vaikystėje padarytus „vaikiškų“ teisių pažeidimus. Kad taip neatsitiktų – gerbkime mūsų vaikų teises, rodydami pavyzdžius savo darbais, mokykime juos sąmoningai laikytis visuomeniškų pareigų.