Emokykla.lt

Sveiki ir sotūs vaikai: mitai, kuriuos tenka griauti specialistams

2017-03-10
Susijusios temos: Šeima Vaiko sveikata
Sveiki ir sotūs vaikai: mitai, kuriuos tenka griauti specialistams
Kartais sprendimus dėl vaiko mitybos raciono tėvai priima vadovaudamiesi nepagrįstais ir dažnai net klaidinančiais mitais. Kokie mitybos mitai sklando visuomenėje ir kaip jiems nepasiduoti, konferencijoje „Atsakinga tėvystė“, kuri vyks kovo 25-26 d. „Litexpo” centre, pasakos gydytojas gastroenterologas doc. dr. Vaidotas Urbonas.
Didžiausias mitas ‒ anksčiau viskas buvo sveikiau
 
Tuos, kurie tikisi sužinoti stebuklingą receptą ar dietą, V. Urbonas turi iš anksto nuvilti ‒ tokių tiesiog nėra. Norintiems sveikai maitintis tenka įdėti pastangų galvojant, kaip subalansuoti vaikų ir savo mitybą, ir nėra tokių pavienių produktų, kurie padėtų išspręsti visas sveikatos problemas.
 
„Nuolat susiduriame su daugybe mitų, susijusių su įvairiomis ligomis, ypač nutukimu, ką galima valgyti ir ko ne. Turbūt didžiausias ir dažniausiai pasitaikantis mitas, kad reikia valgyti tai, ką prieš šimtą ar du šimtus metų valgė mūsų senoliai: esą viskas, kas buvo praeityje, buvo natūralu, sveika, taigi ‒ labai gerai. Visai nebūtinai, tiesiog tuomet niekas nedarė jokių tyrimų, susijusių su maistu. Kartais buvo pataikyta atsitiktinai, pavyzdžiui, sriuba buvo sugalvota iš bado, o paskui kažkas paskelbė, kad tai yra labai sveika. Nesakau, kad nesveika, bet vien tai, kad tokį maistą valgė mūsų seneliai dar nieko nereiškia“, ‒ aiškina V. Urbonas.
 
Specialistas pripažįsta, kad šiais laikais dažnai pasitaikantis „sintetinis“ maistas išties nėra gerai, bet atkreipia dėmesį, kad anksčiau pasitaikydavo ir mirtinių apsinuodijimo atvejų, tad aklai idealizuoti praeities tikrai nereikėtų.
 
Kategoriškumas mitybai netinka
 
Ar yra kažkokios taisyklės, kurių tėvai turėtų laikytis, rūpindamiesi savo vaikų mityba? V. Urbonas dėsto, kad jokių griežtų nurodymų ir šimtaprocentinės tiesos tokiais klausimais negali būti. „Esu pastebėjęs, kad kuo didesnis profesionalas, tuo jis mažiau griežtas ką nors teigdamas ar liepdamas, vietoj to jis geriau bando žmogiškai pasikalbėti ir pasakyti, ką jis rekomenduotų“, ‒ pasakoja jis.
 
V. Urbonas atviras: mitybos mokslas sparčiai žengia į priekį, nuolat atliekami nauji, vis rimtesni moksliniai tyrimai, tad ir aukščiausio lygio profesionalams dažnai tenka persvarstyti iki tol turėtas žinias, atsižvelgti į naujausius mokslinius įrodymus. „Kai kurios rekomendacijos yra aiškesnės, pavyzdžiui, kai kalbame apie cukrus, angliavandenius ar riebalus. Į kitus klausimus, susijusius su vaisiais, daržovėmis, mėsa kartais labai sudėtinga atsakyti“, ‒ neslepia jis.
 
Vienas  iš sudėtingiausių klausimų kalbant apie maisto įtaką žmogaus sveikatai yra tai, kad poveikiui pamatyti prireikia ilgo laikotarpio, be to, visuomet reikia įvertinti daugybę kitų papildomų veiksnių. „Pavyzdžiui, vadinamais rusų laikais jau 3–4 mėnesių kūdikiams tėvai pradėdavo duoti varškę, mėsą, sultis. Vėliau metėmės į Vakarus, kur tai pradedama daryti tik nuo 6-–8 mėnesių. O dabar vėl gręžiamės atgal, siūlome pradėti taip maitinti nuo 4 mėnesių, nes pastebime, kad atidėliojant vėliau atsiranda labai daug alerginių reakcijų. Jokiu būdu nenoriu idealizuoti tos santvarkos, bet ne viskas ten buvo blogai“, ‒ sako V. Urbonas. Mokslininkai iki šiol aiškinasi, ar pavėlintas tokio maisto davimas gali būti padaugėjusių alergijų priežastimi, ar tam didesnę įtaką padarė kiti veiksniai, ir kokie jie gali būti.
 
Taigi mitybos mokslas ‒ labai kompleksiškas ir sudėtingas, norint dalinti rekomendacijas kitiems tikrai nepakanka net ir labai sėkmingos asmeninės patirties. Todėl V. Urbonui apmaudą kelia tai, kad dažnai žmones suklaidina iš tiesų tinkamo išsilavinimo neturintys žmonės, save vadinantys mitybos specialistais. Dalindami savo mokslu nepagrįstus patarimus, rekomendacijas žiniasklaidoje, konsultuodami žmones neturėdami reikalingų kompetencijų, jie dažnai ir sukuria klaidinančius mitus, kuriuos tikriems profesionalams vėliau būna labai sunku paneigti.
 
Svarbesnis ‒ ilgalaikis poveikis
 
Kalbėdamas apie sveiką  vaikų mitybą, V. Urbonas tėvams pataria pernelyg nesibaiminti, jei vaikas retkarčiais suvalgys ir akivaizdžiai nesveiko maisto. Svarbiausia, kad to nebūtų daroma per dažnai. „Traškučiai, limonadas, greitas maistas ‒  juk nėra taip, kad suvalgei ir numirei. Galbūt jei visi kiti vaikai eina greito maisto, mes savo vaiką labiau nuskriausime  tai drausdami, nes jam būtina socializacija. Tačiau  viskas priklauso nuo to, ar tokiu maistu nėra piktnaudžiaujama ‒ dažnai vartojamas toks maistas tampa nuodu“, ‒  sako jis.
 
O pediatro užduotis, V. Urbono nuomone, galvoti ne tik apie tai, kad vaikas neturėtų sveikatos problemų pirmuosius dešimt ar dvidešimt gyvenimo metų, bet ir rūpintis, kaip jis jausis praėjus trims ar penkiems dešimtmečiams. „Galbūt jis valgys čipsus dvidešimt metų ir sakys, puikus maistas, juk man viskas gerai, o kai jau atsiras kažkokie negalavimai susipras, kad visgi klydo. O mes šiais laikais juk norime šimto metų sulaukti, ir dar būti sveiki, po pasaulį keliauti ir į šokius nueiti, tad apie tai reikia jau nuo vaikystės galvoti“, ‒ šypsosi V. Urbonas.
 
Beje, galvoti reikėtų ne tik apie pačius patiekiamus produktus, bet ir apie tai, kokiuose induose ar pakuotėse jie pateikiami. „Kai manęs klausia, kokią mėsą ar grūdą duoti, visuomet pirmiausia sakau, duokit ekologišką, o tik tuomet konkrečiau kalbame apie rūšis. Atsiranda vis daugiau duomenų apie į maistą iš oro, dirvožemio patenkančių teršalų didelę neigiamą reikšmę sveikatai. Tik kadangi tai būna ne staigūs apsinuodijimai, o sveikatai kenkiama pamažu, nedidelėmis dozėmis, tokią žalą sunkiau pastebėti. Man ne tiek baisu, kai kažkas suvalgo, pavyzdžiui, pašvinkusią mėsą, ir po to labai blogai jaučiasi kelias dienas, o po jų visa tai pamiršta, bet kur kas daugiau nerimo kelia sunkiau pastebimas įvairių medžiagų ilgalaikis poveikis imuninei sistemai, onkologinėms ligoms“, – pasakoja jis.
 
V. Urbonas sako, kad net popierius, į kurį įvyniojamas maistas greito maisto užkandinėse, gali būti žalingas sveikatai. „Nesvarbu, kad jūs jo nevalgote. Jis impregnuotas įvairiomis medžiagomis, kad nesušlaptų, o šios medžiagos patenka į maistą, o vėliau ‒ į žmogaus organizmą. Aš esu už tai, kad ekologiškas būtų tiek maistas, tiek indai“, ‒ pabrėžia ekspertas.