Specialusis ugdymas Kaune: efektyvus tik komandinis darbas

 

Kauno ikimokyklines įstaigas lanko apie 6,6 proc., arba 4180 specialiųjų ugdymo(si) poreikių turinčių vaikų, iš kurių net ketvirtadalis turi kalbos sutrikimų. Pastebėta, kad daugėja elgesio bei emocijų problemų turinčių vaikų.

 

Pasak Švietimo ir ugdymo skyriaus vyr. specialistės Vidos Bliumbergienės, Kaune jau keletą metų veikianti specialiojo ugdymo sistema —sėkminga ir galėtų būti pavyzdžiu kitiems didiesiems šalies miestams. Ypač džiaugiamasi šiuo metu Kauno mieste veikiančiais septyniais specialiojo ugdymo pagalbos konsultaciniais centrais (SUPKC), teikiančiais pagalbą specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams – ir  tiems, kurie yra šių įstaigų auklėtiniai, ir nelankantiems ikimokyklinio ugdymo įstaigų ar mokyklų. Pagalba teikiama ne tik šeimoms, bet ir pedagogams. Tai kalbos ir komunikacijos SUPKC – vaikų darželyje „Šnekutis" ir lopšelyje-darželyje „Drevinukas", judesio ir padėties SUPKC – lopšelyje-darželyje „Spindulėlis", regos SUPKC – lopšelyje-darželyje „Vyturėlis" ir lopšelyje-darželyje „Liepaitė", sergančių alergijomis SUPKC – lopšelyje-darželyje „Klevelis", autizmo sindromo SUPKC – Kauno vaikų abilitacijos centre, emocijų ir elgesio SUPKC – darželyje-mokykloje „Vaidilutė".

 

Apsilankykime trijuose  specialiojo ugdymo pagalbos konsultaciniuose centruose, kurių pedagogai noriai dalijasi patirtimi ir pasiekimais.

 

 

Specializuotų ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikams, turintiems judesio ir padėties bei kompleksinių sutrikimų, Lietuvoje nėra daug ir tie patys dirba tyliai ir ramiai. Ir kontingentas, ir problemos čia specifinės. Kauno lopšelio-darželio „Spindulėlis“ ugdytiniams – 147 vaikams — labai pasisekė. Šauni profesionalų komanda stengiasi visiems padėti, nepaisydama etatų mažinimo grėsmės.   

 

Kauno lopšelyje-darželyje „Spindulėlis“ darbuojasi 76 darbuotojai, tarp kurių 3 specialieji pedagogai, 3 logopedai, 3 kūno kultūros pedagogai, 3 masažuotojai, fizinės mankštos ir reabilitacijos slaugytoja, dietistė, socialinė pedagogė, psichologė, meninio ugdymo pedagogė. Veikia trys specialios abilitacijos grupės. Kiti vaikai, turintys įvairių negalių, daugiausia judesio ir padėties bei kompleksiniais sutrikimų, ugdomi integruotai. Cerebrinis paralyžius, iškrypęs stuburas, netaisyklinga krūtinės ląsta, ydinga laikysena, plokščiapėdystė — dažnos bėdos. Ir vis dėlto, jeigu ne ligų iškamuoti mažųjų kūneliai – sakytum,  atsidūrei tiesiog vaikų SPA. Čia nuolat sportuojama, šokama, dainuojama, vyksta masažo, mankštos, ergoterapijos, vyniojimo į karštą vilną ir kitos specialiosios procedūros. Europos Sąjungos lėšomis renovuotos įstaigos patalpos, sukurta jauki ugdymo aplinka, įrengti patogūs masažo kabinetai. Dvi mankštos salės atsirado pertvarkius kelias grupes.

 

Direktorė prisimena, kaip anksčiau įstaigoje dirbusi ortopedė sakydavusi, kad jei ne jos pačios parašas, tai ir nepatikėtų, kaip išsitiesina kreivos O arba X formos vaikų kojelės. Mankštos, masažai, specialūs pratimai ir komandinis darbas daro stebuklus. „Kai turi stiprią komandą, baimių dėl tikrinimų, audito tikrai nėra,“ – tikina direktorė. Taip pat džiaugiamasi, kad biurokratinių kliūčių daug neiškyla, didžiuma žmonių geranoriški, nereikalauja raštų, dažnai kliūčiai įveikti pakanka skambučio.

 

Kai susirūpinę tėvai atveda vaikučius, turinčius įvairių raidos sutrikimų, specialistai kiekvienam stengiasi pritaikyti tinkamas terapijos programas. „Tėvai dažnai būna reiklūs, pastabūs ir iš karto klausia, kodėl, sakykim, jų vaikas tądien nebuvo logopedės pratybose? Suprantu tėvus, kurie labai nori, kad visi specialistai kasdien su jų vaikais dirbtų individualiai... O čia kitaip ir nebūna, juk kiekvienam iš tiesų reikia visapusiškos pagalbos, — sako Kauno lopšelio-darželio „Spindulėlis“ direktorė Dalia Sinkevičienė, pagrįstai besididžiuojanti profesionaliu, pozityviai nusiteikusiu, drausmingu personalu. O kaipgi kitaip, juk saulės spindulėlis perskrodžia net juodžiausią debesį. „Tiesa, pinigų mums trūksta, kaip ir daugeliui valstybinių įstaigų. Tad sukamės kaip išmanome: taupome laisvus etatus, pavaduojančiam darbuotojui mokame 70 procentų algos, — neslepia susirūpinimo vadovė. –  Daugelis klausimų išsprendžiami konsultaciniame centre, į kurį lankytojai priimami jau nuo šešių mėnesių amžiaus.“

 

Dažnas globotinis vėliau lanko šį darželį. O lankantys kitą ikimokyklinio ugdymo įstaigą ir šioje besikonsultuojantys ar ateinantys tik į procedūras, kartais taip prisiriša prie malonių, nuolat besišypsančių pedagogių, kad laukia, kol čia atsiras vieta... Tokių šiemet buvo trisdešimt.

 

Kauno lopšelio-darželio „Spindulėlis“ specialiojo ugdymo pagalbos konsultacinio centro „Tvirtas žingsnis“ metodininkė organizatorė Danutė Grigonienė, kaip ir jos kolegos, tikina branginanti savo darbą. „Jei būtų didesnis finansavimas, specialistų galėtų būti ir daugiau. Bet dabartinis, mažai besikeičiantis kolektyvas — labai šaunus. Kolegos geriau kokių „popierių“ nesutvarkys, bet priims mažuosius lankytojus, — džiaugiasi D. Grigonienė. – Manau, kad mūsų įstaigą daugelis žino, bet pasitaiko atvejų, kai sužino per vėlai... Ankstyvoji korekcija vaikams, turintiems motorikos sutrikimų, iki metukų amžiaus labai svarbi. Tad bendradarbiavimas su Lietuvos sveikatos universiteto Vaikų neurologijos klinika labai reikalingas. Medikai čia dažniausiai ir nukreipia tėvus.“ 

 

Pasak D. Grigonienės, keletą metų darželyje veikė savipagalbos grupė „Tėvai – tėvams“, kuri nuo rudens turėtų tęsti veiklą. Tokia grupė suvienija panašių problemų turinčių vaikų šeimos narius, kurie dalijasi pastebėjimais, informacija, gyvenimiškais patarimais, kartu dalyvauja išvykose, renginiuose ir pan. Pedagogai šiuo atveju dalyvauja labiau kaip tarpininkai, stebėtojai. Ir nors užsienyje tokios grupės labai populiarios (ten veikia ir brolių, sesių savipagalbos grupės), lietuviai dar vis santūroki. Tad specialistams tenka padrąsinti tėvelius imtis šios veiklos, burtis draugėn, neužsiskęsti dėl savo problemų.

 

Tiesa, svečių, o tiksliau pagalbininkų, darželis vis dėlto sulaukia. Kauno kolegijos II kurso studentė Nijolė Paškevičienė susidomėjo ergoterapija. Ir štai jau pusmetį atlieka praktiką šioje įstaigoje. Išsamiai susipažinusi su darželinukų diagnozėmis, ji žaidimų forma stengiasi atrasti raktą į kiekvieno kūno „valdymą“. „Šiam berniukui diagnozuotas vienos kūno pusės paralyžius, reikia, kad abi pusės vienodai dirbtų. Žaisdami stengiamės, kad smegenys gautų žinią, kad gali dirbti abi pusės. Labai svarbu, kad abi jo rankytės darniai veiktų, būtų sujungtos bendros veiklos“, — aiškina studentė. – Kai gali padėti vaikui – tai labai džiugina.“

 

Daugelis šią įstaigą lankančių vaikų turi sudėtingų kompleksinių negalių, tad pamažėle jas įveikiant džiaugiamasi net nedidele pažanga, kai vaikutis bent jau aplinka ima domėtis. Štai globotinis, pažeistas cerebrinio paralyžiaus ir dėl to sulėtėjusios psichinės raidos, sergantis mikrocefalija, lėtiniu neurologiniu sutrikimu, generalizuota epilepsija, žymiai sulėtėjusios kalbos raidos... Kitas vaikas turi kompleksinę negalią: visas įsitempęs, judėti, kalbėti negali, bet supranta, reaguoja į kalbą, šypsosi. „Jau treti metai šis vaikas mūsų įstaigoje, ir pažanga nedidelė. Bet vis tiek visi nenustojame vilties...“, — sako specialioji pedagogė metodininkė Sigita Petrauskienė.

 

Būna, kai specialistai konstatuoja, kad vaikas tylus, nešnekus, o mama nesutinka, teigia, kad namie jis viską žino, moka. Galbūt ji norėtų, kad taip būtų? Bet gali būti, kad namuose vaikas labiau atsipalaiduoja. „Pastebime, kad vienam vaikui, turinčiam tą pačią negalią, gali padėti vienaip, kitam, kamuojamam tos pačios problemos, – kitaip. Mat skiriasi bendravimo lygiai, aplinka, kiti veiksniai. Kas motyvuoja darbui? Tėvelių domėjimasis ir jų noras pagelbėti ne tik vaikui, bet ir pedagogui. Mes juos kviečiame pažiūrėti, kaip dirbame, ką galėtų patys patobulinti,“ – pasakoja specialioji pedagogė.

 

„Sveikesnieji vaikai greitai susidraugauja su turinčiais didesnių problemų, jiems stengiasi padėti. Tačiau kitas kraštutinumas – pernelyg didelė globa, kai jie neleidžia nieko pačiam daryti. Sakykim, reikia nusiplauti ligoniukui rankas, tai vienas muilą paruošęs, kitas rankšluostį, trečias jau vandenį atsukęs,“ – dalijasi patirtimi socialinė pedagogė Laima Alšauskienė.   

 

Kaip ir kitose ikimokyklinio ugdymo įstaigose, čia verda gyvenimas, vyksta renginiai ir šventės. Priešmokyklinio ugdymo auklėtoja metodininkė Edita Norbutienė rodo nuotraukas iš projekto „Draugiškų rankyčių ratas“, kurio metu penki darželiai nagrinėjo problemas, kaip saugiai elgtis gatvėje, namie, kiekviena komanda atliko namų užduotis. O štai čia užfiksuotos akimirkos iš rudens šventės, trukusios visą savaitę. Kepami pyragai, ruošiamos salotos, tepami sumuštiniai visiems sukėlė daug gerų emocijų.

 

Auklėtoja su pasididžiavimu prieina prie globotinio, piešiančio medžius, obuolius, saulę, dangų. „Įkalintas intelektas,“ – sumaniai apibūdina ji vaiką. „Čia medis dieną, o čia naktį“, — sunkiai, tyliai ištaria jaunasis dailininkas ir atsistojęs lėtai eina plauti rankų. Prieš keletą metų vaikas nekalbėjo ir nevaikščiojo. 

 

„Labiausiai džiaugiamės, kai vaikai — visiškai sukaustyti — po kelerių metų integruojasi į sveikųjų grupes. Stebime, kaip atveža nevaikštantį, gulintį. Po kiek laiko jis atsisėda. Vėliau atsistoja. O kai iškeliame iš lovytės ir jis žengia pirmuosius žingsnius — verkiame visi,“ – baigia pasakojimą Kauno lopšelio-darželio „Spindulėlis“ direktorė Dalia Sinkevičienė.

 

Nors didesniuose Lietuvos miestuose veikia ikimokyklinės įstaigos vaikams, turintiems kalbos ir kalbėjimo sutrikimų, bet Kauno lopšelyje-darželyje „Drevinukas“ veikiantis specialiojo ugdymo pagalbos konsultacinis centras „Šeimos link“ tarsi nubrėžia savitas gaires. Ir iš tiesų, čia intensyviai dirbama ir su ugdytinių tėvais, ir su visa Petrašiūnų mikrorajono, kuriame jau 4 dešimtmečius gyvuoja įstaiga, bendruomene.  

 

Kauno lopšelis-darželis „Drevinukas“ skirtas vaikams, turintiems kalbos ir kalbėjimo bei judesio ir padėties sutrikimų. Ir nors nuo 2004 metų čia veikiantis specialiojo ugdymo pagalbos konsultacinis centras (kaip, beje, ir kiti mieste veikiantys centrai) papildomų lėšų negauna, o darbuotojai patys turi rūpintis literatūra, priemonėmis, bet skųstis ar dejuoti jie nelinkę. Anaiptol, programos čia adaptuojamos, tobulinamos ir dažnai sulaukiama teigiamų rezultatų. Pasak centro metodininkės organizatorės Alinos Jankauskienės, centre lankytojai „iš gatvės“ išklauso epizodines ir nuolatines konsultacijas, priklausomai nuo iškilusių problemų. Dalis tėvų pasitaria su specialistu, išklauso nurodymų, užduočių ir dirba savarankiškai. Su nuolatiniais lankytojais susitinkama du kartus per savaitę ar atsižvelgiant į tėvų galimybes, poreikius „Kol kas savo patirtimi dalijamės tik Kaune ir Kauno rajone. Bet būtų gerai paskleisti ją ir plačiau, nes papasakoti tikrai turime ką,“ – sako A. Jankauskienė.

 

Kolegei noriai pritaria ir logopedė ekspertė Eglė Buraitienė. Darželio komanda per daugelio metų tiriamąją veiklą sukūrė modelį, kurio schema gražiai apipavidalintame stende traukia akį. „Džiaugiamės aktyviais tėvais, partneryste, kartu įveikę net ir mažas problemas. Tiesa, yra netikinčių lavinamo vaiko pažanga ir kol pradedame bendradarbiauti, laukia labai ilgas kelias. Šuolio nebūna. Ir visi įveikia tris stadijas,“ — pasakoja logopedė. 

 

„Galvos“ stadija – kai tėvai turi susitaikyti su likimu, suvokti vaiko problemą, įveikti agresiją ir nebekelti klausimo „Kodėl tai ištiko mano šeimą?“ Toliau – „širdies“ stadija, kai tėvai turi emociškai priimti vaiką tokį, koks jis yra. Tai tarsi derybos su aplinkiniais. Ir galiausiai – „rankos“ stadija, kai pastebimi maži laimėjimai, nutariama: „Aš susitvarkysiu...“ Tiesa, būna tėvų, kurie iki „rankos“ stadijos niekada ir nepakyla. Tai priklauso nuo išprusimo, socialinio statuso, psichologinės situacijos. Beje, džiugu, kad yra tėvų, kurie labai apsiskaitę ir noriai pasidalija žiniomis su pedagogais.

 

Pasak logopedės, kalbos sutrikimas gali būti tik antrinis, o pirminis  — sulėtėjusi raida, įvairios kompleksinės negalios, klausos, regos sutrikimai. Tai dažnai lemia ir kalbos raidą.

 

Specialiosios grupės vyr. auklėtoja Greta Januševičienė jau penkerius metus dirba su specialiųjų ugdymo poreikių turinčiais vaikais. Grupėje — 10 vaikų, turinčių įvairių negalių, yra kenčiančių nuo cerebrinio paralyžiaus, Aspergerio  sindromo. Beveik visi turi ryškių emocijų sutrikimų, kai kurie iš jų nebendrauja. Auklėtojos dirba panašiai kaip ir su sveikais vaikais, tik sukurta kiek kitokia aplinka, daugiau individualaus darbo, taikomi kūrybiškesni metodai. Grupėje lengviau pasiekiami žaislai, daugiau įvairių priemonių bendravimo įgūdžiams lavinti. „Kartais reikia tiesiog pabūti šalia jų, — sako auklėtoja. — Štai nuo rugsėjo atvestas vienas vaikas nereiškė jokių emocijų, buvo užsidaręs, nesugebėjo prašyti pagalbos. Ir dabar dar nekalba, bet jau smagiau jaučiasi, ėmė reikšti emocijas, išmoko paprašyti pagalbos. O viena sutrikusios klausos mūsų mergaitė tapo eilėraščių konkurso laureate...“

 

Pedagogė rodo su meile pildomus vaikų pažangos aplankus, kuriuose sugulę mažųjų piešiniai, darbeliai, žodžiai. Paklausta, ar dažnai išgirsta tėvų padėką, auklėtoja tarsteli: „Retai, bet tai labai malonu.“

 

Kauno lopšelio-darželio „Drevinukas“ direktorė Birutė Kriščiukaitienė neneigia, kad ir juos paveikė visuotinis taupymas, bet socialinio bei specialiojo pedagogo etatams atsirasti valdžia vilties suteikia. „Kažkada visos 12 grupių buvo savaitinės, bet laikui bėgant poreikis mažėjo ir nuo šių metų tokių nebeliko, — pasakoja direktorė. — Labiausiai džiaugiamės, kai pavyksta pasiekti rezultatą dirbant kartu vaikui, pedagogui ir tėvams. Veiksmingas tik komandinis darbas. Kartais tėvams sunku susitaikyti su diagnoze, tikina mus, kad nieko rimta jų atžalai nėra... Be tėvų sutikimo mes negalime mažųjų lavinti, taikyti įvairias metodikas.“

 

Darželio pedagogai teigia pastebintys auklėtinių potraukį menams. Meninio ugdymo pedagogės organizuotose parodose kartais šių vaikų darbeliai būna kūrybiškesni nei sveikųjų. O rengiant vaidinimus jie taip įsijaučia, kad net kalba nestringa ir jie kuo puikiausiai vaidina. Beje, anksčiau tokios įstaigos tikrai buvo uždaresnės, o dabar su Petrašiūnų seniūnijos bendruomenės centru, kitais partneriais organizuojami bendri renginiai, šventės.

 

 

B. Kriščiukaitienė: „Tolerancijos, jausmų rodymo, šilto, jautraus bendravimo su tėvais, kolegomis. Jausmo, kad visi esame šeima.“

E. Buraitienė: „Empatijos. Suprasti, ką jaučia šeima. Išmokti užlipti į kalną su mažais sustojimais, ir kad kiekviena maža stotelė irgi yra didelė pergalė.“

A. Jankauskienė: „Kantrybės, susikaupimo, neskubėti. Norėjau greitesnio rezultato. Ramesnė tapau.“

G. Januševičienė: „Vaikai išmokė džiaugtis mažais kasdieniais pasiekimais.“

 

 

Kauno lopšelio-darželio „Klevelis“ direktorės pavaduotoja Loreta Saulevičienė paaiškina, kad būtent taisyklingas kvėpavimas, fizinė aktyvi veikla skatina vaikų plaučių vystymąsi, kvėpavimo sistemos stiprėjimą ir padeda susidoroti su problemomis. „Perdėtos globos tokiems vaikams nereikia, jie patys žino, kada sustoti”,— tikina L. Saulevičienė. Į profesionalų kolektyvą prieš dvejus metus įsiliejusi kūno kultūros pedagogė Audronė Vizbarienė stebi vaikus, žino jų išgales ir vertina pasiekimus. Kiekvienam parenkamas tinkamas fizinis krūvis. Tiesa, kvėpavimo pratimus taiko ne tik ji, bet ir auklėtojos savo kasdienėje veikloje. Sniego gniūžčių pūtimas, popierinių laivelių plukdymas dubenyje ir daugelis kitų žaidimų — paprasti ir rezultatyvūs kūrybiškai juos taikant.  

 

Labai dažnai pagalbos prireikia ne tik bronchine astma, atopiniu dermatitu, alergija, psoriaze, diabetu ar dar retesnėmis genetinėmis ligomis sergantiems mažyliams, bet ir jų tėvams. Diagnozė sutrikdo įprastą šeimos gyvenimo ritmą, kelia daugybę klausimų, o iškylančių problemų dažnai nepavyksta išspręsti patiems. Kai gausėja sergančiųjų alerginėmis ligomis, auga ir informacijos bei pagalbos poreikis. Tad čia veikiančiame konsultaciniame centre „Pūkas“ galima gauti išsamią metodinę, korekcinę, konsultacinę pagalbą. Šio centro metodininkė organizatorė Inga Žalnerauskienė tikina, kad lengvesnėmis alergijų formomis sergantys vaikai gali lankyti ir kitas ikimokyklinio ugdymo įstaigas, bet sergantieji sunkesne ligos forma turėtų ugdytis tik čia. Deja, darželį gali lankyti 130 vaikų, kiti — tik svečiai. Informacija kolegoms nuolat teikiama seminaruose, pasitarimuose.

 

Nors Kauno lopšelis-darželis „Klevelis“ yra ne užmiestyje, o pačiame miesto centre, bet per dešimtmetį aktyvių pedagogų dėka čia sukurtos palankios sąlygos sergantiesiems minėtomis ligomis. Kiemo teritorijoje auga nežydintys augalai. Grupėse nėra kilimų, minkštų žaislų, žydinčių gėlių. Patalpose įrengti oro filtrai, vaikai aprūpinti antialergine patalyne, o ugdomoji aplinka suskirstyta į žaidimų, ramybės ir kitas zonas. Taikoma „Geros pradžios“ metodika skirta individualiam vaiko ugdymui. Ypač daug dėmesio skiriama mitybai. Sudaromi individualūs valgiaraščiai, atsižvelgiant į vaiko poreikius. Daugelis tėvų tik čia ir sužino, kad alergizuoja ne tik šokoladas, riešutai, kiaušiniai ar citrusiniai vaisiai, bet ir kakava, žuvis, vištiena, morkos, grikiai ir kiti kasdieniai produktai. Tad rezultatai nustebina net skeptiškus tėvelius.

 

Andrius Raguckas, vežiojantis į „Klevelį” ketverių metų sūnų, sako dar prieš metus pastebėjęs alerginę reakciją. Gydytojai nustatė atopinį dermatitą. Darželis, kurį vaikas tuomet lankė, nebuvo pritaikytas tokiems vaikams, todėl sūnų atvedęs čia labai džiaugiasi. „Liga beveik išnyko, nes paprastai intensyviai gydoma ji pasitraukia. Į visus klausimus čia gavome atsakymus ir sužinojome net daugiau negu tikėjomės,“ – šypsosi į sporto šventę darželyje atvykęs A. Raguckas. 

 

O štai Rasa Čižauskaitė nušovė du zuikius: ji Kauno lopšelyje-darželyje „Klevelis“ įsidarbino muzikos pedagoge ir kartu sėkmingai gydo alergišką penkerių metų dukrą. „Žinoma, alergiški vaikai yra šiek tiek aktyvesni, dirglesni, tad padedami specialistų išmokome kvėpavimo pratimų ir kaip elgtis iškilus sunkumams“,— nuoširdžiai šypsosi pedagogė ir mama. 

 

Kauno lopšelio-darželio „Klevelis“ direktorė Rasa Rumšienė pripažįsta, kad įstaigai reikėtų psichologo, nes sužinojus vaiko diagnozę, tėvus ištinka šokas. O ir patys vaikai, kaip minėta, šiek tiek jautresni. „Psichologo trūkumą kompensuoja meno terapijos elementai, kuriuos taiko mūsų pedagogai“, — tvirtina vadovė, per daugelį vadovavimo įstaigai metų išmokusi kūrybiškai suktis įvairiose situacijose ir palaikanti komandos iniciatyvas.

 

Pagrūmoti tėvams, po atostogų ar ilgesnių savaitgalių atvedančių išbertus vaikus, padiskutuoti su saldainiais lepinančiomis močiutėmis, pasidalyti patirtimi su kolegomis iš kitų įstaigų – tokia „Klevelio“ pedagogų kasdienybė. „Ar viskas bus gerai?“ – tokį klausimą dažniausiai išgirsta darbuotojai iš naujokų tėvų. O kiti to nebeklausia, nes jiems čia gerai...