Socialinės paramos programos vaikui ir šeimai

Socialinės pedagoginės pagalbos samprata ir reikšmė. Vaiko socializaciją lemia trys pagrindinės sąlygos. Pirma, vaikas turi gimti žmonių visuomenėje, tai yra pasaulyje, kuriame jis galėtų socializuotis. Antra, vaikas turi turėti būtiną biologinį paveldą. Jei vaikas turi sudėtingų psichinės negalios problemų, tolydi socializacija įmanoma, tačiau gali būti ypač sudėtinga. Trečia, vaikas turi turėti galimybes užmegzti, reikšti ir kurti emocinius ryšius, emociškai bendrauti su kitais, reikšti meilę, dėmesį, simpatijas, gėdą, pyktį, gailestį, pagarbą. Socializacija – visuomenės kultūros perteikimo vaikams procesas, siekiant formuoti vaiko individualybę, paklūstančią tam tikroms kultūros tradicijoms ir socialinėms normoms (Kvieskienė G., 2005, 22). Tai yra žmogaus adaptavimasis jį supančių žmonių bendrijoje. Galima teigti, kad socializacija – tai procesas, kurio metu suaugusieji ir vaikai mokosi vieni iš kitų. Socializacija, prasidėjusi šeimoje ir kitose socialinėse grupėse bei institucijose, kiekvieną individą integruoja į visuomenę skirtingai ir sudaro galimybes kurti savo individualybės bruožus bei vertybes.

 

Auklėjimo ir ugdymo vaidmuo vaiko socializacijai labai didelis. Be jo neįsivaizduojama nei techninė, nei dvasinė žmonijos pažanga. Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaiga išlieka viena svarbiausių socializacijos institucijų, prisiimanti vis daugiau socialinių funkcijų, kurios yra svarbi pagalba vaikams.

 

Švietimą reglamentuojančiose dokumentuose pagalba suprantama kaip specialistų ir ugdymo institucijų darbuotojų vykdoma veikla, susijusi su ugdytinių socialinių ir pedagoginių poreikių tenkinimu, leidžianti didinti vaiko ugdymo(si) kokybę, padidinanti švietimo veiksmingumą (Švietimo pagalbos ikimokyklinio amžiaus vaiką namuose auginančiai šeimai tvarkos aprašas, 2004; Bendrieji socialinės pedagoginės pagalbos teikimo nuostatai, 2004; LR švietimo įstatymas, 2003).

 

Apibendrinus socialinės pedagoginės pagalbos sampratą, galima išskirti pagrindines socialinės pedagoginės pagalbos charakteristikas: kryptingumą, operatyvumą, orientavimąsi į vaikus, turinčius socialinių pedagoginių problemų, bei pagalbos teikimo profesionalumą. Vadinasi, socialinę pedagoginę pagalbą galime apibrėžti kaip tikslingą, organizuotą prevencinę veiklą, skirtą konkrečioms vaikų socialinėms pedagoginėms problemoms spręsti.

 

Pagalbos teikimas ir prieinamumo užtikrinimas. Atliepiant globalizacijos tendencijas ir naujus iššūkius mokyklai, Lietuvos valstybės institucijos rengia programas ir tobulina nacionalinius įstatymus. Keičiasi ugdytojų, teikiančių socialinę pedagoginę pagalbą, vaidmuo. Ugdymo(si) prieinamumą ir kokybę laiduoja Lietuvos Respublikos švietimo sistemos teisinė bazė, pradėta kurti vos atgavus Nepriklausomybę. 1998 metais buvo priimtas Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatymas, kuris nustatė specialiojo ugdymo sistemos sandarą, valdymo ir specialiųjų poreikių asmenų ankstyvojo ir ikimokyklinio ugdymo, bendrojo lavinimo, papildomojo ugdymo, profesinio ir aukštesniojo mokymo, aukštojo mokslo ir suaugusiųjų švietimo organizavimo pagrindus. Remiantis šiuo įstatymu, apibrėžta specialioji pedagoginė pagalba – pedagoginių priemonių sistema, padedanti užtikrinti veiksmingą specialiųjų poreikių asmenų ugdymą – numatytas pedagoginės, psichologinės, socialinės ir medicininės pagalbos teikimas specialiųjų ugdymo(si) poreikių asmenims ir jų tėvams (ar vaiko globėjams).

 

Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme (2003 m.) švietimo pagalba ugdytiniui (informacinė, psichologinė, socialinė pedagoginė ir specialioji) įvardijama kaip viena iš švietimo sistemos sudedamųjų dalių. Švietimo gairėse (2002 m.) pažymima, kad ugdymo įstaigos kryptingai dirba su socialinę riziką patiriančiais vaikais ir jų šeimomis. Per 2003–2005 metus visose bendrojo lavinimo mokyklose pradėjo veikti rizikos vaikams skirtos pedagoginės ir socialinės paramos programos, siekiama užtikrinti socialiai apleistų vaikų privalomą ikimokyklinį, priešmokyklinį, pradinį ir pagrindinį ugdymą.

 

Nuo 2001 metų ugdymo įstaigose buvo pradėti steigti socialinio pedagogo etatai. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro patvirtintame įsakyme „Dėl socialinio pedagogo kvalifikacinių reikalavimų ir pareiginių instrukcijų patvirtinimo“ skelbiama, kad socialinis pedagogas siekia padėti vaikams geriau adaptuotis visuomenėje, bendruomenėje, švietimo ar globos įstaigoje, kitose socialinėse įstaigose, vykdančiose ugdymo funkcijas, racionaliau išnaudoti visas teikiamas galimybes lavintis, mokytis ir augti savarankiškais piliečiais. Jie taip pat vertina ir padeda spręsti problemas, susijusias su įvairiais vaikams kylančiais sunkumais (pagrindinių vaiko reikmių tenkinimo, saugumo užtikrinimo), dirba su vaikais, priklausomais nuo alkoholio, narkotinių medžiagų, patiriančiais seksualinį ir fizinį išnaudojimą, vykdo saviraiškos ir saviaktualizacijos, mokymosi motyvacijos, lankomumo, užimtumo, elgesio, emocines ir kitas problemas sprendžiančias prevencines programas.

 

Vaikų ir jaunimo socializacijos programos (2004 m.) tikslas – telkti vietos bendruomenes (savivaldybes) ir socialinius partnerius, didinant jų galimybes rūpintis vaikų ir jaunimo socializacija; užtikrinant socialinę, pedagoginę, psichologinę ir kitą pagalbą socialinę atskirtį patiriantiems vaikams ir jaunimui.

 

2008 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Nacionalinę smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams 2008–2010 metų programą, kuri skirta diegti kompleksines priemones visų rūšių smurtui prieš vaikus šalinti. Šios programos tikslas – ugdyti visuomenės nepakantumą smurtui prieš vaikus, kompleksiškai šalinti smurto prieš vaikus priežastis, sukurti vaikams, nukentėjusiems nuo smurto, ir jų šeimos nariams pagalbos ir prevencijos priemonių sistemą, mažinti smurto prieš vaikus paplitimą.

 

Lietuvos švietimo teisinėje bazėje taip pat numatyta, kokie specialistai ir kokiais būdais turėtų teikti pedagoginę, psichologinę ir socialinę pagalbą. Tačiau tenkinant pedagogų, vaikų ir jų tėvų pedagoginės, psichologinės ir socialinės pagalbos poreikius, tobulinant ugdymosi proceso kokybę, galimybes ir sąlygas, reikia nuolat analizuoti ugdymo įstaigoje organizuojamos pagalbos veiksmingumą, vengti specialistų darbo funkcijų dubliavimosi ir darbo spragų.

 

Socialinės pedagoginės pagalbos teikimo lygmenys. Analizuojant socialinę pedagoginę pagalbą, būtina aptarti socialinės pedagoginės pagalbos teikimo lygmenis. Kiekvienam iš jų numatyti skirtingi pagalbos teikėjai. G. Kvieskienė (2005 m.) socialinę pedagoginę pagalbą skirsto į keturis lygmenis: nacionalinį, regioninį, bendruomeninį ir institucinį.

 

Nacionaliniu lygmeniu veikia nacionalinio lygio institucijos: ministerijos, departamentai, tarybos, nacionalinės nevyriausybinės organizacijos, nacionaliniu lygiu pripažįstamos religinės konfesijos, darančios įtaką vaiko gerovei ir pozityviai socializacijai. Lietuvoje 2000 metais buvo įsteigta Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga, kurios tikslas – vaiko teisių gynimas. Metodinę pagalbą vaiko teisių apsaugos tarnyboms savivaldybėse teikia Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Ministerija yra atsakinga už socialinės pagalbos šeimoms ir vaikams, netekusiems tėvų globos, valstybės politikos įgyvendinimą, ministerijų bendradarbiavimo koordinavimą ir sąveiką, įgyvendinant valstybės vaiko teisių apsaugos politiką. 2002 metais Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai buvo paskirtas pagrindinis vaidmuo, koordinuojant veiksmus tarp ministerijų, renkant informaciją apie vaikus, kuriant tinklą ir teikiant praktinę pagalbą savivaldybių Vaiko teisių apsaugos tarnyboms.

 

Už valstybinio švietimo politiką, švietimo standartų nustatymą, kriterijų ir finansavimo būdų apibrėžimą, pedagoginių tyrimų inicijavimą, mokytojų rengimą, pradinį profesinį rengimą yra atsakinga Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija.

 

Regioniniu lygmeniu veikia regioninės reikšmės institucijos, bažnyčių centrai, regioninės nevyriausybinės organizacijos. Visos šios institucijos skatinamos kurti regioninį socialinės pedagoginės pagalbos modelį, ypatingą dėmesį skiriant rizikos regionams. Savivaldos institucijos – miestų (rajonų) savivaldybės – vaiko teisių apsaugą garantuoja ir vykdo per savivaldybių tarybas, vietos savivaldos vykdomąsias institucijas, vaikų teisių apsaugos tarybas, policijos komisariato nepilnamečių reikalų pareigūnus, švietimo ir kitų institucijų, susijusių su vaikų apsauga, darbuotojus. Savivaldos institucijos rengia ir įgyvendina vaikų teisių apsaugos, vaikų teisių pažeidimų prevencijos priemones savo teritorijoje.

 

Šiuo metu savivaldybėse veikia švietimo, sveikatos priežiūros, socialinės paramos ir paslaugų sistemos. Čia tėvai gali kreiptis pagalbos. Daugeliu atvejų tėvams galėtų padėti specialistų organizuojamos tėvų savipagalbos grupės, tėvystės įgūdžių ugdymoseminarai, saugios motinystės mokyklėlės irkt. Pagalba ir parama teikiama ne visiems vaikams, nes dėl nepakankamos tėvų atsakomybės ir nepakankamo valstybinių ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įgaliojimų ar išteklių dalis vaikų nėra registruoti gyventojų registre ir atskirų įstaigų duomenų bazėse. Dažniausiai padedama socialinės rizikos šeimoms. Nors atskirų sričių teisės aktai įpareigoja asmenis, teikiančius švietimo, socialines ir sveikatos priežiūros paslaugas, teikti informaciją apie vaiko teisių pažeidimo atvejus, o savivaldybėse turėtų veikti savivaldybių bendruomenių vaiko teisių apsaugos tarybos, dažniausiai vaikui, patyrusiam smurtą, nepriežiūrą ar kt., suteikiama tik trumpalaikė globa, prireikus teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, tačiau šeimos problemos nesprendžiamos.

 

Bendruomeniniu lygmeniu veikia artimiausios bendruomenės pagrindinės institucijos: seniūnija, mokykla, bažnyčia, vaiko teisių apsaugos tarnybos, policijos nuovados, privačių institucijų, nevyriausybinių organizacijų atstovai. Bendruomenės veikla priklauso nuo tose vietovėse plėtojamų tradicijų ir bendruomenės institucijose dirbančių profesionalų iniciatyvos bei kompetencijos.

 

Bendruomenės lygmeniu pagalbą teikia bendruomenės socioedukacinių institucijų (savivaldybės, religinių, nevyriausybinių organizacijų) atstovai. Ikimokyklinės ir priešmokyklinės ugdymo įstaigos yra vienos iš bendruomenės pagrindinių institucijų, veikiančių bendruomeniniu lygmeniu. Kiekvienam vaikui bendruomenė dažniausiai yra artimiausia (po šeimos) socialinė aplinka, kurioje pasireiškia jo gebėjimai, vyksta aktyvus socializacijos procesas. Jei ikimokyklinio ugdymo įstaiga kartu su šeima skiepija vaikui teisingumą, padorumą, moralumą ir pilietines vertybes, tai vaikai, kurie ugdosi susitapatindami su suaugusiaisiais, elgsis taip pat, kaups tas pačias vertybes.

 

Institucinio lygmens branduolį sudaro ugdymo ar kitoje vaikų institucijoje dirbantys profesionalai arba savanoriai. Pagrindinė atsakomybė, formuojant socialinės pedagoginės pagalbos modelį, tenka institucijos vadovams. Jei ugdymo institucijoje dirba pakankamai profesionalų, aišku, kad veiklos koordinatoriaus ir moderatoriaus vaidmenį turėtų atlikti socialinis pedagogas.

 

G. Kvieskienės (2005: 126) teigia, kad socialinis pedagogas – vaiko socialinis asistentas, jo socialinės gerovės advokatas. O pasak J. Vaitkevičiaus (1999: 88), socialinio pedagogo uždavinys – ieškoti kelių ir būdų, kaip užtikrinti globotiniui – socialiai, pedagogiškai apleistam vaikui – normalias gyvenimo ir veiklos sąlygas socialinėje kultūrinėje aplinkoje, padėti jam „grįžti“ į šeimą, mokyklą, normalaus gyvenimo vėžes. Socialinis pedagogas privalo sugebėti užtikrinti psichologinę-socialinę paramą socializuojant, tai yra grąžinant į visuomenę iš jos išklydusius žmones, kuriems reikalinga socialinė-pedagoginė pagalba. Vadinasi, socialinis pedagogas turi būti tarpininkas tarp į keblią padėtį patekusio vaiko ir šeimos.

 

Galima teigti, kad socialinis pedagogas – vienas iš pagrindinių pozityviosios socializacijos vadovų, socialinės pagalbos proceso koordinatorius ir iniciatorius. Jis yra svarbus ugdymo įstaigos pedagogų komandos narys, kuris dirba kartu su administracijos darbuotojais, mokytojais, psichologais, auklėtojais, logopedais ir kitais tarnautojais.

 

Vaikų socialinių paslaugų poreikių problematika yra labai aktuali ir reikšminga, numatant socialinės pagalbos ugdymo įstaigoje teikimo kryptis, organizavimo formas ir metodus. Šiandieninėje visuomenėje, patiriančioje globalizacijos procesų pasekmes, vaikų ir jaunimo problemos tampa vis sudėtingesnės, todėl joms spręsti nebeužtenka vieno profesionalo kompetencijos ir pastangų. Tai reiškia, kad pagalba vaikams turi būti kompleksinė, apimanti visos ugdymo įstaigos bendruomenės, įvairių specialistų bei socialinių partnerių pastangas, nukreiptas įgyvendinti bendros pagalbos strategiją.

 

Viena iš svarbiausių sąlygų socialinei pedagoginei pagalbai teikti yra komandinis darbas, nes tik tokiu būdu galima koordinuoti visų specialistų veiklą, optimaliai nustatyti socialinės pedagoginės pagalbos poreikius, išplėsti tarpinstitucinį ir tarpžinybinį bendradarbiavimą. Kiekviena ugdymo institucija turi surasti priemonių ir būdų, kaip mobilizuoti organizacijos narių energiją ir jų gabumus tam, kad būtų pasiektas pagrindinis tikslas – užtikrintos ugdymo ir ugdymosi sąlygos, suteikiančios galimybių vaikams įgyti kompetencijų ir gebėjimų spręsti problemas bei priimti sprendimus.

 

Geroji patirtis. Socialiniai pedagogai jau sėkmingai dirba vaikų darželiuose, jie padeda kompleksinių sunkumų turintiems vaikams juos įveikti, konsultuoja ir jų tėvelius, tarpusavyje dalinamasi gerąja patirtimi. Sektinu pavyzdžiu gali būti Vilniaus miesto vaikų lopšelis-darželis „Rūta“, kuriame dirba socialinis pedagogas. Jis įgyvendina Socialinių įgūdžių ugdymo programą, dirba individualiai su sunkiau besiadaptuojančiais, autizmo sindromą turinčiais vaikais, konsultuoja tėvus, kaip padėti konkrečiam vaikui, atsižvelgiant į jo patiriamus sunkumus. Pažymėtina tai, kad minėtame darželyje taikomas komandinio darbo principas, kai kiekvienas jaučia ir prisiima atsakomybę už ugdymo kokybę.

 

Darželių pedagogai, ugdydami vaikus pagal įstaigos parengtas programas (nuo 2007 m.), turi teisę kartu su tėvais pasirinkti savitą įstaigos pakraipą bei ugdymo programą, alternatyvaus ugdymo metodus (Montessori, Waldorfo ir kt.). Jau daug metų, remiant Atviros Lietuvos fondui, vyksta Egmonto bei „Geros pradžios“ projektai. Vis didesnis dėmesys skiriamas vaikams su negalia, sudaromos sąlygos įvairių tautybių vaikams integruotis į visuomenės gyvenimą, neprarandant etninio savitumo ir kultūros. Egmonto projekto „Ikimokyklinio ugdymo sistemos demokratizavimas“ tikslas – spartinti ikimokyklinio ugdymo sistemos reformos plėtrą ir demokratinius pokyčius, skatinti vaikų individualumą, savarankiškumą, kūrybingumą, stiprinti ryšius tarp vaikų ugdymo teorijos ir praktikos, skatinti pedagogų aktyvumą ir iniciatyvą. Projektui finansinę, teorinę ir metodinę pagalbą teikia Jutlando (Danija) pedagoginė seminarija. Dalis vaikų darželių aktyviai veikia kaip metodiniai centrai ir skleidžia savo patirtį kitiems darželiams. Seminaruose pedagogams ir tėvams siūlomi nauji veiklos modeliai, teikiama pagalba juos realizuojant.

 

Pastaraisiais metais ypač akcentuojami emocinio klimato, auklėtojo ir vaiko sąveikos demokratiškumo, vaiko saviraiškos ir kūrybos žadinimo metodų, patirties kaupimo aktyviais būdais, ugdymo individualizavimo galimybių kūrybinėje kompleksinio ugdymo sistemoje aspektai. Neseniai ikimokyklinio ugdymo programas papildė tarptautinė vaikų socialinių įgūdžių ugdymo programa „Zipio draugai“ (programa vykdoma 16 pasaulio valstybių).

 

Lietuvoje programą įgyvendina viešoji įstaiga „Vaiko labui“. Tai – nevyriausybinė organizacija, kurios tikslas – padėti Lietuvos vaikams išsiugdyti gebėjimus įveikti elgesio, emocinius ir socialinius sunkumus, siekiant vaikų ir jaunimo emocinės ir psichinės sveikatos gerovės. „Vaiko labui“ kuria ir įgyvendina pedagogų kvalifikacijos tobulinimo, psichologų ruošimo ankstyvosios prevencijos darbui, tėvų švietimo, savanorių mokymo programas bei projektus.

 

Vis labiau auga pedagogų ir ugdymo įstaigų vadovų susidomėjimas „Vaiko labui“ sukurta ankstyvosios prevencijos programa ,,Įveikiame kartu“. Ji itin patraukli pedagogams, dirbantiems pirmosiose klasėse su vaikais, atėjusiais iš priešmokyklinių grupių, kurios įgyvendino programą ,,Zipio draugai“. Mat programa „Įveikiame kartu“ yra tarsi ,,Zipio draugų“ tęsinys, padedantis įtvirtinti vaikų jau įgytus įgūdžius. Programa „Įveikiame kartu“ – ankstyvosios prevencijos programa, orientuota į vaiko ir šeimos socialinių įgūdžių ugdymą, padedanti ugdyti 7–9 metų vaikų atsparumą neigiamai aplinkos įtakai. Programa sukuria prielaidas vaikams sėkmingai ugdytis socialinę kompetenciją, įveikti sunkumus ir gerai jaustis. Daugiau informacijos galite rasti www.vaikolabui.lt.

 

Sėkmingai įgyvendinamos ir kitos vaikų socializacijos programos, pavyzdžiui, Kauno lopšelis-darželis „Spindulėlis“ įgyvendina „Informacinių technologijų naudojimas socialinių įgūdžių ugdymui” ir „Sveikatos takučiu“ vaikų socializacijos projektus. Šiais projektais siekiama aktyvaus vaikų dalyvavimo fizinėje veikloje, traumų namuose, kieme ir gatvėje prevencijos, savisaugos įgūdžių ugdymo. Didelis dėmesys skiriamas socialinės rizikos vaikų, specialiųjų poreikių vaikų ir vaikų, nelankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigų, socializacijai; taip pat tėvų, visuomenės informavimui apie ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo(si) galimybes. 2008 metais įstaigoje vykdytos apklausos rezultatai parodė, kad tėvai mano, jog mokyti vaikus saugoti sveikatą bei saugiai elgtis buityje reikėtų pradėti jau lopšelyje, 80 proc. tėvų norėtų, kad svarbiausias dėmesys šių užsiėmimų metu būtų skiriamas vaikų savisaugai namuose, kieme ir gatvėje ugdyti. Be to, tėvai norėtų, kad šios priemonės būtų tęstinės, ilgalaikės, pritaikytos vaikų amžiui, įgyvendinamos per žaidimus ir projektinę veiklą.

 

Klaipėdos lopšelis-darželis „Volungėlė“ įgyvendina ikimokyklinio ugdymo programą „Pažinti save, pažinti tave“, kuria pirmiausiai siekia tenkinti pagrindinius – saugumo, sveikatos – vaiko poreikius ir užtikrinti vaiko teisę tinkamai ugdytis. Kurdami lopšelio-darželio ugdymo programą, pedagogai vadovavosi tėvų nuostatomis, lūkesčiais ir poreikiais. Programoje atsižvelgiama į individualiuosius ir specialiuosius (gabių ir talentingų, dvikalbių, socialinės atskirties aplinkoje augančių vaikų ir kt.) poreikius. Tenkinant vaiko poreikį pažinti artimiausią aplinką, vaikams pristatoma lopšelio-darželio ir mikrorajono aplinka. Vaikai taip pat supažindinami su Klaipėdos miesto ir regiono savitumais (jūra, marios ir kopos, laivai ir žvejai, Kuršių Nerija, jos regioninis parkas-draustinis, švyturys, Ventės Ragas ir kt.). Tai panaudojama vaikams ugdyti(s). Tokia strategija pasirinkta, nes įstaigą lankančių vaikų tėveliai – jaunos šeimos, atitolusios nuo etninio ugdymo tradicijų. Be to, šeima turi gana ribotas galimybes vaikams perteikti Klaipėdos krašto, Žemaitijos etninio regiono tarmes, tautodailę, tautosaką, etnokultūros tradicijas, papročius ir kitą kultūros paveldą. Darželio nelankantiems vaikams ir jų tėvams sudarytos sąlygos susipažinti su įstaigos veikla, kartu su savo mažyliu lankyti „Mamos mokyklą“.

 

2007–2013 metais įgyvendinama Sanglaudos skatinimo veiksmų programa apima ir ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigas, pavyzdžiui, renovuojamos Šilalės r. Kvėdarnos Prano Liatuko pradinės mokyklos ikimokyklinių ir priešmokyklinių grupių patalpos, Druskininkų lopšeliai-darželiai „Liepaitė“, „Bitutė“. Projektais siekiama, kad vidaus ugdomoji aplinka atitiktų sveikatos saugos reikalavimus bei kitas numatytas normas. Modernizuojant ikimokyklinio ugdymo įstaigas, turtinama vaikų ugdymo aplinka, o tai tobulina ugdymo kokybę, gerina ugdymo sąlygas ir užtikrina sveiką, saugią, jaukią ugdymo aplinką.

 

Kur galima kreiptis pagalbos? Dėl socialinės pedagoginės pagalbos tėvai pirmiausiai turėtų kreiptis į ugdymo įstaigą, kurią lanko jų vaikas. Kaip buvo minėta, ikimokyklinio ugdymo įstaigose jau dirba socialiniai pedagogai, kiti pagalbos vaikui specialistai, kurie gali tėvus konsultuoti šiais klausimais arba suteikti informaciją, kur vaikas ir jo tėvai gali gauti reikalingą pagalbą.

 

Be valstybinių institucijų, yra ir nevyriausybinių organizacijų, galinčių suteikti kvalifikuotą pagalbą.

 

Psichologinę, socialinę ir teisinę pagalbą teikia Paramos vaikams centras. Šiame cente orientuojamasi į prievartą patyrusius vaikus ir siekiama padėti jiems įveikti traumuojančios patirties padarinius. Daugiau informacijos www.pvc.lt.

 

Įvairiapusę (psichologinę, socialinę, medicininę) pagalbą vaikams ir jų tėvams teikia Vaiko raidos centras. Daugiau informacijos www.raida.lt.

 

Vaikai ir paaugliai konsultuojami mokymosi, elgesio, bendravimo, emocinių problemų klausimais, teikiama pagalba krizę, prievartą patyrusiems vaikams ir jų šeimai Saugaus vaiko centre. Daugiau informacijos www.saugus-vaikas.lt.

 

Ištikus įvairiems sunkumams individualią ir grupinę pagalbą suaugusiesiems bei vaikams teikia ir konsultuoja sutrikusių šeimos santykių klausimais Šeimos santykių institutas. Daugiau informacijos www.ssinstitut.lt.

 

Jaunimo psichologinės paramos centras gali suteikti informacijos apie socialinės, psichologinės pagalbos galimybes, taip pat tarpininkauja, susisiekiant su reikiamais specialistais ar įstaigomis. Daugiau informacijos www.jppc.lt.

 

Pagalbą krizės ištiktiems vaikams tėvai (globėjai) gali gauti Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje, kuris yra Respublikinės universitetinės ligoninės Vaiko raidos centro padalinys. Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyrius pagalbą teikia 3–18 metų vaikams ir paaugliams. Skyriuje vaikai gauna kompleksinę pagalbą – psichologinę, medicininę (psichiatrinę) ir socialinę. Pagalba yra teikiama ne tik vaikui, bet ir kitiems šeimos nariams.

 

Šeima, turinti ekonominių sunkumų, socialinės paramos gali kreiptis į savo savivaldybės Socialinės paramos skyrių, kurie rūpinasi ne tik išmokų šeimai skyrimu, bet gali nukreipti vaiką į dienos centrą ar suteikti kitos reikalingos informacijos.

 

Diskusijos klausimai, spręstinos problemos. Šiandien itin sudėtinga gauti vietą ikimokyklinėje ugdymo įstaigoje, ypač didžiuosiuose miestuose. Dažnai darželio grupės perpildytos. Viena svarbiausių priežasčių, dėl kurios labai padidėjo ikimokyklinių ugdymo įstaigų poreikis, yra moters, auginančios vaiką, noras išsaugoti darbo vietą. Tačiau ryškėja ir nauja tendencija – vis daugiau tėvų, rūpindamiesi vaiko ateitimi, stengiasi leisti vaikus į tas ikimokyklines įstaigas, kuriose diegiami netradiciniai ugdymo metodai (ekologinio ugdymo, etnokultūrinės pakraipos, katalikiški, sveikos gyvensenos) ar privačius. Privačiuose darželiuose formuojamos nedidelės vaikų grupės (nuo 5 iki 12 vaikų), tačiau kainos yra keliskart aukštesnės.

 

Iš tiesų laikas diskutuoti ir dėl kai kurių valstybės paramos aspektų, pavyzdžiui, vaiko priežiūros atostogos. Vyriausybės spaudos tarnybos paruoštoje informacijoje pateikiama statistika, kaip ir kiek Europos Sąjungos šalyse apmokamos vaiko priežiūros atostogos. Internetiniame puslapyje www.tax.lt teigiama: „Deja, vėl demagogiškai baksnojama į vienintelį dydį – didelė socialinė išmoka. O kur priešmokyklinio ugdymo įstaigos, kur lengvatos, samdant aukles, kur apčiuopiamos mokestinės lengvatos gaunamoms pajamoms, priklausomai nuo vaikų skaičiaus šeimoje? Europoje ilgesnėmis vaiko priežiūros atostogomis išsiskiria tik Estija (18 mėn. po vaiko gimimo), Latvija bei Bulgarija (12 mėn. po vaiko gimimo) ir Švedija (iki 15 mėn., jei bent po 6 mėn. prižiūri kiekvienas iš tėvų, kitu atveju – 9 mėn.). Daugumoje Europos Sąjungos senbuvių vaiko priežiūros atostogas galima imti dalimis, išdėstant atskiras dalis iki vaikui sukaks 2–3 metai, kai kur net 5 ar 9 metai, ar dalinai, pavyzdžiui, gaunant pusę pašalpos ir pusę laiko dirbant, tokiu būdu pratęsiant pašalpos mokėjimo laikotarpį dvigubai“.