Šiuolaikinė vaikystės samprata

 

 

 

Šiuo metu Lietuvos ikimokykliniame ugdyme dominuoja vaiko sklaidą skatinančios ugdymo teorijos (pvz., holistinio ugdymo – T. Mclaughlin ir kt.), branginančios vaikystę kaip unikalią vertybę, vertinančios vaiko gyvenimą čia ir dabar bei skatinančios ugdyti laisvą, savarankišką, atsakingą, kūrybingą asmenybę.

 

Pedagogams svarbu orientuotis į šiuolaikinę vaikystės sampratą: suprasti vaiko raidą ir ugdymąsi kaip vieningą procesą, įsisąmoninti visų raidos procesų tarpusavio priklausomybę, interpretuoti vaikystę kaip sėkmingą viso gyvenimo ugdymosi pradžią, kurti naujas ugdymosi galimybes kiekvienam vaikui. Viena vaikystės fenomeno tyrėjų A. Juodaitytė teigia, kad požiūris į vaikystę, kaip savaime vertingą žmogaus gyvenimo periodą, sudaro sąlygas vaikams jaustis socialiai visaverčiams jau dabar, o ne tik ateityje, duoda galimybę pedagogui ugdant vaiką remtis vaikystės teikiamais prioritetais: socialiniais-pažintiniais pasiekimais tyrinėjant jį supančią aplinką ir tuo pačiu patiriant tyrinėjimo džiaugsmą, kuris leidžia sėkmingai išgyventi vaikystę ir panaudoti joje įgytą patirtį. Vaikystėje įgijami asmenybės bruožai, kurie išlieka visą laiką, pirmiausia pasitikėjimas savimi, smalsumas ir atvirumas aplinkai, iš kurios laukiama pozityvaus nusiteikimo.

Pasaulyje mokslininkų tarpe (D. Goleman, L. Carroll ir kt.) vis dažniau diskutuojama apie naują vaikų kartą, turinčių ypatingų protinių, emocinių, dvasinių ir kitokių galių. Tuo tarpu Lietuvoje diskusijų žiniasklaidoje metu vis dažniau įtikinėjama visuomenė, jog mūsų vaikai yra „patys agresyviausi“, „patys nelaimingiausi“ Europoje ar net pasaulyje. Tačiau dažnai tai grindžiama ne vaikų, o pačių suaugusiųjų nuomone apie juos. Kaip žinia, kiekvienas vaiko poelgis turi tikslą. Kartais jis nuspėjamas, o kartais – ne. Neretai tenka patirti būseną, kada ir pats suaugęs žmogus bando suprasti, kodėl pasielgė vienaip ar kitaip. Tas pats nutinka ir vaikams: paprastai jų elgesys yra sąlygojamas ne tik vidinių, bet ir tam tikrų aplinkos veiksnių. Taigi, kol suaugęs neįsisąmonina atitinkamo vaikų elgesio priežasties, tol turi mažai galimybių jį suprasti ir rasti tinkamą priėjimą.

 

Gyvenimą dar sunku įsivaizduoti be nesutarimų, prieštaravimų, skurdo, bado, ligų, neraštingumo, blogėjančios ekosistemos, nuo kurios priklauso mūsų gerovė. Šiandien vaikas ateina į darželį veikiamas namų ir socialinės aplinkos – skurdo, masinės informacijos priemonių, skyrybų, tėvų priklausomybės nuo alkoholio, – visa tai formuoja ugdytinių nuostatas į pasaulį, kitus žmones.

 

Kada vaikams trūksta meilės, pasitikėjimo, jie nesijaučia saugūs (L. Goldman, J. Bowlby ir kt.). Neretai pedagogas būna vienintelis vaiko sergėtojas, draugas, vedlys. Tačiau jam reikia ir vidinės ramybės, jis trokšta būti saugus, o šitai užtikrinti nelengva. Todėl tai, ką daro vaikai, turėtų būti pastebėta ir įvertinta. Turėtume mylėti vaiką atsižvelgdami į jo interesus, norus ir nenorus, klausimus ir atsakymus kad ir kokie jie būtų. Neatstumiame ir agresyvaus, ir tikrai besiilginčio gėrio, grožio vaiko. Kaip tik, iškilus problemiškai situacijai, ramus, konstruktyvus žaidimas sukeltų švelnią šypseną, malonų apkabinimą ir pagyrimą, vaikai būtų mažiau linkę atkreipti suaugusiųjų dėmesį problematišku elgesiu.

 

Ikimokyklinis vaikų amžius yra ypatingas. Šiame tarpsnyje vaikai supranta, kad jų aplinkoje yra ne tik šeimos nariai, pradeda pasitikėti kitais žmonėmis, įgyja nepriklausomybės, savikontrolės, mokosi perimti iniciatyvą ir įsitvirtinti socialiai priimtinais būdais (A. Petrulytė ir kt.). Vaikai yra smalsūs pasaulio tyrinėtojai ir eksperimentuoja su savo aplinka, norėdami patirti, sužinoti, kas vyksta, kai jie bendrauja su kitais žmonėmis, išbando daiktus bei medžiagas. Jų žodynas plečiasi, sakinių struktūra tobulėja. Formuojasi ne tik vaiko psichikos bruožai ir savybės, nulemiančios bendrąjį jo elgsenos pobūdį dabar, bet ir tie socialinės elgsenos bruožai, kurie laikomi išryškės tik tolimesnėje ateityje.

 

Ikimokyklinio amžiaus vaikų socialinė ir emocinė raida atspindi socializacijos proceso ypatumus – galima stebėti, kaip vaikai susipažįsta ir perima vertybes ir visuomenei priimtiną elgesį. Taip pat jis apima vaiko tapimą kompetentinga ir savimi pasitikinčia asmenybe.

 

Socialinės ir emocinės raidos kokybė tiesiogiai susijusi su sėkmingu ikimokyklinio ugdymo įstaigos lankymu, ankstyva sėkme mokykloje. Tai atspindi tokios vaiko savybės: ikimokyklinukas turėtų būti pasitikintis savimi, draugiškas, gebantis formuoti gerus santykius su bendraamžiais, galintis susikaupti ir būti atkaklus, kai reikia pastangų atlikti tam tikras užduotis, gebantis išreikšti nusivylimą, pyktį ir džiaugsmą, gebantis paklusti motyvuotiems nurodymams ir būti dėmesingas.

 

Socialinės ir emocinės raidos aktyvumas susijęs ir su fizinės raidos pokyčiais. Kai vaikai suvokia, ką geba jų kūnas, jie įgauna pasitikėjimo savimi. Ir kuo daugiau jie gali padaryti, tuo mieliau imasi naujų ir daugiau pastangų reikalaujančių užduočių. Taip atsiranda kelių raidos sričių sąveika, kuri teigiamai veikia visą vaiko raidą. Apskritai fizinis vaikų aktyvumas turi įtakos vaikų pažinimo rezultatams, bendrai sveikatos būklei, savigarbai, streso valdymui.

 

Tuo tarpu vienas iš džiaugsmų, stebint vaiko pažinimo pokyčius, yra matyti jų tobulėjimą. Ikimokyklinio amžiaus vaikai mąstydami naudojasi vaizduote, apkritai jų mąstymas yra kūrybiškas. Vieną akimirką jie gali būti paukščiukais, skrajojančiais po grupę, o kitą – apsimesti kūdikiais, vaidindami ir pritaikydami atitinkamus veiksmus. Sugebėjimas susitapatinti su kuo nors kitu suteikia vaikams galimybę bendrauti, ugdytis, jie gali pasidalyti jausmais ir patirtimi. Žaisdami su lėlėmis ar piešdami jie taip pat reiškia savo jausmus. Be galo  įdomu ir smagu stebėti ikimokyklinio amžiaus vaikų pažinimo kelią. Ir nepaprastai laimingi tie suaugusieji, kurie turi galimybę dalyvauti šioje veikloje. Pasak mokslininko D. Elkonino, pedagogai turi atkreipti dėmesį į tris vaikų socialinei-pažintinei raidai įtakos turinčius veiksnius: požiūrį į žmones (prieraišumą, meilę, pasitikėjimą, įtarumą, neapykantą); jausmų stiprumą (paviršutiniški ar gilūs); bendravimo su kitais vaikais bei suaugusiaisiais būdus ir individualaus stiliaus raišką (pvz.: lėlę gauti jos paprašius iš draugės ir kt.).

 

Kalba ikimokykliniame amžiuje tampa pagrindine priemone palaikyti tarpusavio santykius su suaugusiais. Kalbos raidą sudaro kalbos suvokimas ir įvairios bendravimo formos. Kuo platesnis vaiko žodynas, tuo labiau tikėtina, kad vaikas taps geru skaitytoju. Mažų vaikų kalba ir kalbėjimasis su jais suaugusiesiems yra nuostabi sfera, padedanti suprasti vaikystės esmę. Tačiau drauge vaikų kalbos suvokimas yra labai sudėtingas uždavinys, nes vaikų kalba nevisada perteikia jų mintis, jausmus ar norus. Pvz.: vaikai labai dažnai sako „noriu”, tačiau ne visuomet gali pasakyti, ko tiksliai jie nori, o juo labiau – kodėl nori. Kartais net ir suaugusiam žmogui sunku žodžiais išsakyti savo jausmus. Tad pedagogai turi labai anksti atpažinti vaikų elgesio formas, kuriomis jie išreiškia jausmus, mintis, nes vaikai bendrauja akimis, balsu, gestais, šypsena, šokinėdami ir kt. Savo poelgiais, kaip nurodo vokiečių pedagogas Kronas, vaikai informuoja suaugusiuosius apie tai, kas jiems yra svarbu. Maži vaikai kalbą vartoja kaip svarbiausią priemonę socialiniams tikslams pasiekti ir žymiai rečiau – intelektualinei veiklai. Kaip nurodo D. Elkoninas, vaikai iki septynerių metų įrankius ar medžiagas suvokia dar labai menkai, tačiau jausmai, kuriuos atspindi jų kalba, yra labai stiprūs.

 

Kitas svarbus dalykas, kurį reikia žinoti apie ugdomus vaikus, yra tie požymiai, kuriais kiekvienas iš jų skiriasi. Nesvarbu, kiek vaikai yra panašūs vienas į kitą savo raida, kiekvienas iš jų turi savo interesų, patirties ir savitą pažinimo būdą. Todėl reikia gerai pagalvoti, kaip padėti vaikams pažinti pasaulį.

 

Individualių skirtumų žinojimas padės rasti veiklos būdus, leidžiančius kiekvienam vaikui jaustis grupėje patogiai ir būti pasirengusiam pažinti pasaulį. Galbūt akivaizdžiausias vaikų skirtumas yra lytis. Taip pat vaikams būdingi temperamento, interesų, pažinimo būdo ir gyvenimo patirties skirtumai. Be to, juos stipriai veikia kultūrinė aplinka. Kai kurie vaikai turi ypatingų, specialiųjų poreikių arba yra kitakalbiai.

 

Amerikiečių sociologas V. Gecas nurodo, kad būdamas socialia būtybe, vaikas turi natūralų poreikį priklausyti tam tikrai grupei. Tokiu būdu patenkinamas vaiko saugumo jausmas. Nuo pat kūdikystės jis intensyviai ieško būdų tapti šeimos nariu. Jau tada jis renkasi metodą, kuriuo tikisi pasiekti savo pagrindinį tikslą – neretai tai būna pirmoji šypsena, kuri sukelia aplinkinių džiaugsmą. Kaip nurodo prieraišumo teorijos pagrindėjas J. Bowlby, noras priklausyti tampa pagrindiniu siekiu, o būdai jam pasiekti - svarbiausiais. Visiems žinoma, kad motinos ir vaiko ryšys gimimo metu ir pirmaisiais jo gyvenimo metais yra nepaprastai svarbus. Nuo to priklauso vaiko santykis su tėvais, visuomene. Motina, tenkinanti visus kūdikio fiziologinius ir emocinius poreikius, padeda jam jaustis patogiai ir saugiai. Mažylis jaučia artimųjų, o ypač motinos, dėmesį, rūpestį ir meilę. Šilti, teigiami santykiai leidžia formuotis pasitikėjimui savimi ir aplinka, saugumo jausmui.

 

Kiekvienas vaikas turi teisę būti laimingas. Svarbiausia sąlyga šiame kelyje – suaugusiųjų siekis pažinti vaikystę kaip natūralų (prigimtinį) žmogaus socialinio gyvenimo periodą, nulemti itin svarbių vaikui asmenybės socialinių, kultūrinių, psichinių pokyčių. Visa tai vyksta vaikui sąveikaujant su aplinka, kurioje jam daug kas yra nesuprantama, tačiau jį traukia ir vilioja smalsumas, kviečia į nepažįstamą pasaulį, vadinamą visuomene.

 

Demokratiniam ugdymui didelę įtaką daro aplinka (vienmečiai), pedagogai. Nuo pedagogo gebėjimo perteikti vaikams puoselėjamas vertybes, įsitikinimus, priklauso ir tolesnis jo ugdymas bei ugdymasis. Vaikams turėtų būti sudarytos sąlygos ir galimybės priimti sprendimus. Suaugusieji turėtų suprasti, kad vaikui ne visada svarbiausia žodžiai, svarbiau tai, kokiomis vertybėmis mes patys vadovaujamės gyvenime ir kaip bendraujame su vaikais. Mūsų vaikai retai temato pagarbą, pasitikėjimą, padrąsinimą, atidumą, todėl aišku, jiems sunku išmokti pasitikėti savimi bei kitais, juos gerbti. Vaikas, kuris bendraudamas su suaugusiais ir draugais patiria džiaugsmo, yra pasirengęs kelti sau teigiamus veiklos tikslus, pozityviau vertina save, geriau orientuojasi aplinkiniame pasaulyje. Socialinės kompetencijos dėka vaikui sudaromos sąlygos pačiam atlikti įvairius veiksmus, ugdomas gebėjimas išreikšti savo nuotaiką ne tik žodžiais, bet ir jausmais, gestais, veido mimika, taip pat suprasti kitą be žodžių.

 

Socialinę patirtį vaikas įgyja gyvendamas ne uždaroje erdvėje, bendraudamas ne tik su savo šeimos nariais, bet ir su aplinkiniais (kaimynais, grupės vaikais, jų tėvais ir kt.). V. Legkauskas savo socialinės psichologijos tyrimų duomenimis tikina, kad kuo platesnė bendravimo amplitudė, tuo geresni socialiniai įgūdžiai, tuo vaikas gebės lengviau įveikti pasitaikiusias kliūtis, rasti teisingą sprendimą. Tai ypatingai svarbu, jeigu vaikas turi problemų. Todėl turėtume labiau skatinti jo domėjimąsi aplinka, mūsų tautos papročiais ir kultūra, nes tai ugdo vaiko teigiamas emocijas, vertybių puoselėjimą. Siekdami ugdyti komunikabilius vaikus, turėtume sudaryti daugiau ir įvairesnių socialinių situacijų, iš kurių išeitį rastų jie patys ir taip įgytų patirties, kuria vėliau galėtų ne tik patys pasiremti, bet ir perduoti kitiems.

 

Jeigu suaugusiems rūpės vaiko mintys ir jausmai tik tam, kad pakeistų juos pagal save taip, kaip patinka, tuomet nepadės joks metodas. Norint pažinti vaiką, reikia įsiklausyti į jį, elgtis pagarbiai, su pasitikėjimu leisti jam skleisti savo prigimtį ir nežaloti jos spaudimu, savo lūkesčiais ir fantazijomis.