Senelių svarba vaikų socializacijai: skirtingos kartos, skirtingi požiūriai

 Daugelis teoretikų bei šeimos psichologijos specialistų (Barcai, 1981; Navaitis, 2007; Satir, 1983; Neubert, 1987 ir kt.), remdamiesi savo atliktais tyrimais, pabrėžia senelių svarbą šeimos narių tarpusavio santykių raidai bei dinamikai, o kartu išskiria šeimos posistemių savarankiško veikimo reikšmę bei akcentuoja, kad svarbu nesikišti vienas į kito veiklos sferas. Tačiau ar visuomet šeimai, kurioje gyvena sutuoktiniai, jų vaikai ir seneliai, pavyksta išlaikyti pakankamai aiškias tarpusavio santykių ribas? Ar šios ribos išsitrina, kai, pavyzdžiui, tėvai ar seneliai neužima aiškios pozicijos ar neprisiima atsakomybės vaikų ugdymo ir auklėjimo klausimais? O gal tarpusavio santykiai taip susipina, kad tėvai, seneliai ar vaikai pernelyg neigiamai veikia vienas kito gyvenimus, pasirinkimus, siekius bei lūkesčius, kuomet akivaizdžiai išryškėja kartų konfliktai dėl įvairių priežasčių: vaikų/anūkų auklėjimo, tariamos paramos teikimo, sutuoktinių kontrolės ir pan. (Satir, 1983)?

Šį nesiliaujantį kartų konfliktą analizuoja ir vokiečių filosofas P. Sloterdijk (1999), nurodydamas teigiamų paskatų, kurias inicijuoja suaugusieji, neigiamas pasekmes, dažnai pasireiškiančias konfrontuojančiu jaunuomenės elgesiu – agresyvumu, nepažangumu moksle, savo biologinės šeimos/šaknų išsižadėjimu ir pan. Štai V. Bengston ir kt. (1997) išskiria daugiau teigiamų sutuoktinių biologinių šeimų buvimo drauge aspektų, matomų per jų atliekamus vaidmenis, kurie savo ruožtu gali būti realūs arba simboliniai.

Pirmiausia seneliai tiek savo vaikams, tiek anūkams suteikia stabilumo jausmą. Šeimos iširimo ar išorinės grėsmės atveju (pvz., vieno ar abiejų sutuoktinių migracija) vien vyresniųjų buvimas gali raminančiai paveikti kitus giminės narius. Kai kurie seneliai tiki, kad jie turi būti šalia anūkų kritinėse situacijose, todėl paprastai imasi juos globoti. Taip pat seneliams dar priskiriamas ir taikintojų statusas: jiems tenka taikyti konfliktuojančius jaunesnius šeimos narius. Tokiu būdu seneliai yra įsitikinę, kad jų patirtis leidžia ne tik priimti teisingus sprendimus, bet ir nešališkai pažvelgti į vaikų ir tėvų konfliktus. Jaunajai kartai perduodami šeimos vertybes, vyresnieji sukuria giminės tęstinumo ir vienybės jausmą.

Žvelgiant tarpkultūriniu aspektu, įvairiose pasaulio šalyse senelių ir anūkų santykiai suprantami kiek skirtingai. Kaip pastebima populiariojoje žiniasklaidoje, tiek Skandinavijos, tiek Didžiosios Britanijos, tiek ir JAV visuomenių požiūriai į anūkų priežiūrą bei auklėjimą itin skiriasi dėl ekonominių, socialinių, psichologinių ir t.t. priežasčių. Štai seneliai Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, Danijoje, Norvegijoje ir kitose šalyse nebenori prižiūrėti savo anūkų. Jie nurodo turintys įdomesnės veiklos ir per ilgai būti su nuolatinio dėmesio reikalaujančiais vaikaičiais griežtai atsisako. O Skandinavijos šalyse vyrauja nuostata, kad kiekvienas savimi turi pasirūpinti pats. Vadinasi, vaikus jaunos šeimos turi auginti pačios, o seneliai šiame procese – dalyvauti tik retsykiais, t. y., kartkartėmis anūkus aplankyti, pažaisti su jais per šventes, o daugiau – kaip jau kam išeina. Egzistuoja ir kita šio medalio pusė: antai JAV, kur savo vaikaičius padeda auginti mažiau nei 5 proc. močiučių ir senelių, susiduriama su kita problema – dalis amerikiečių kreipiasi pagalbos į psichologus, prašydami patarimų, kaip užmegzti ir išlaikyti emocinį ryšį su anūkais. Antai Danijoje kai kurie seneliai buriasi į visuomenines organizacijas, įkurtas siekiant stiprinti santykius tarp jų ir anūkų.

O štai Lietuvoje seneliai neretai atstoja net ir tėvų pozicijas, ypač kai šie dėl skirtingų priežasčių migruoja į užsienį. Tokiais atvejais šeimos institucija, o ypač palikti vaikai, lieka labai pažeidžiami. Ne kartą daugeliui teko girdėti apie atskirus atvejus, kai vaikai savo agresyvumu šokiruoja visą bendruomenę, įvairiais išpuoliais grasina fiziniam bendraamžių saugumui, o neretai jį ir pažeidžia. Pasiaiškinus detaliau, paaiškėja, kad šie vaikai neretai gyvena globojami giminaičių, nes tikrieji tėvai yra išvykę uždarbiauti į užsienį. Nustatyta, kad šeimoje patirta emigracija kai kuriais atvejais turi daugiau neigiamą negu teigiamą poveikį vaikų socializacijai. Nors, kaip teigia daugelis psichologų (Goldman, 2001 ir kt.), negali būti atmestas ir tam tikram vaikų amžiui dažnai būdingas maištingas elgesys.

Reikėtų paminėti ir tam tikrus barjerus, kurie iškraipo visuomenės požiūrį į darniose šeimose puoselėjamas vertybes. Šie barjerai dažniausiai įvardijami kaip: spartėjantis visuomenės modernėjimas, bendravimo ir savitarpio supratimo perkėlimas į modernių technologinių priemonių tinklus (pvz., Skype, Messenger, One.lt, Facebook, Twitter ir kiti panašūs interneto socialiniai tinklai), demokratinės, atviros pilietinės visuomenės formavimasis (Elliot, 2009; Gordon, 2008 ir kt.).

Mokslininkai konstatuoja, kad ir ilgaamžes demokratijos tradicijas turinčiose šalyse jaunoji karta (anūkai) iš prigimties būdama energingesnė, imlesnė naujovėms ir mažiau besiremianti tėvų bei senelių turima socialine-istorine patirtimi, elgiasi kur kas drąsiau, įžūliau, tokiu būdu atsiribodami nuo tradicinės kultūros, istorinės-kultūrinės atminties, tėvų, o ypač senelių, vertybinio pasaulio.

Akivaizdu, kad šiandieninė visuomenė vaiko individualumui suteikė pirmumo teisę, lyginant su jo socialiniu įsipareigojimu, priedermėmis bendruomenei, sociumui bei šeimai. Šiuo metu išaukštinamos vaiko teisės, tačiau neužsimenama apie turimas atsakomybes bei pareigas. Tokiu būdu suklestėjo principas būk savimi!, teigiantis asmens, individo savirealizacijos teisę. Psichologine prasme tai pakankamai dramatiškas procesas, kurį ypač skausmingai išgyvena seneliai, matydami ne tik šiandieninio pasaulio neigiamas nuostatas tradicinių vertybių atžvilgiu, bet dar ir pakankamai akivaizdų bei akiplėšišką jaunosios kartos savų galių, teisių ir pirmavimo demonstravimą.

Analizuojant sociokultūrinius santykius, galima juos aptarti, kaip skirtingoms kartoms (tėvams, seneliams ir vaikams) būdingą savitą mąstymo būdą, kuris nusakytinas vartojama kalba ir jos prasmėmis, tautiškumo suvokimu, religiniu ir politiniu savęs tapatinimu, doroviniais įsitikinimais ir kt. Aiškėja, kad jaunoji karta (anūkai), kuri jau anksčiau gyveno nuo visuomeninių interesų izoliuotą gyvenimą, nėra linkusi klausytis vyresniųjų pamokymų, jog ji turi „savų rūpesčių“ ir linkusi gyventi savų orientacijų bei interesų pasaulyje. Paaiškėjo, kad jai yra artimesnis sekimas bendraamžiais, gyvenančiais svetimose šalyse, nekritiškai priimant jų elgsenos normas, taip pat –  asmeninės naudos siekimas, o ne tautinis idealizmas, jaunoji karta lengviau priėmė iš Vakarų sklindantį masinės kultūros judėjimą bei laisvės individui teikiamus privalumus (Elliot, 2009).

Reiktų paminėti ir vaiko nelygybę bendraujant su suaugusiais žmonėmis, kuri akivaizdžiai pagrįsta ypatinga paklusnumo prievole, kurią visuomenė yra sukūrusi specialiai vaikams. Būdamas mažas vaikas tas normas ir reikalavimus perpranta bei išmoksta jų laikytis. Pereinant į suaugusiųjų grupę, teisės, pareigos ir privilegijos kinta. Pasijutęs esąs suaugęs ir pradėjęs save vertinti kaip žmogų, jau peržengusį ankstyvos vaikystės slenkstį, vaikas turi persiorientuoti iš vienų normų ir vertybių į kitas: nuo vaikiškųjų – link suaugusiųjų (Petrulytė, 2003; Grigas, 1997, 1988 ir kt.).

Dar gana ilgai senieji, baigiantys nutrūkti vaiko ir suaugusiųjų (senelių) santykiai, ir naujieji, tik besiklostantys, egzistuoja kartu. Suprantama, niekas neįvyksta staiga, bet toks abiejų tipų santykių gyvavimas sudaro daug sunkumų ir suaugusiems, ir vaikui. Į naujo tipo santykius pereinama įvairiai. Kai kas tą perėjimą palengvina, kai kas – stabdo ir komplikuoja. Itin svarbu, kad santykiai keistųsi suaugusiojo žmogaus iniciatyva, tokiu būdu parodant autoritetingą tiek tėvų, tiek ir senelių (jei jie gyvena drauge arba dažnai lankosi vaikaičių namuose) laikyseną auklėjant mažuosius. Tik tada suaugusysis kontroliuoja visą vyksmą, gali vadovauti santykių su vaiku vystymui ir jo brendimo raidai, t.y., išvengti nereikalingų nesklandumų. Kita vertus, kai permainų iniciatoriumi tampa pats vaikas, tuomet nesklandumų tikimybė yra didžiulė. Juk tai priverstinė iniciatyva, atsakymas į suaugusiojo norą išlaikyti ankstesnę padėtį. Tai jau prieštaravimų, dar labiau komplikuojančių santykius, signalas.

Prieštaravimai, kuriais mažieji nori išsakyti savo nuomonę tam tikrais šeimos gyvenimo klausimais, neretai kyla, kaip teigia žymus šeimos psichologas ir psichoterapeutas B. Hellinger (2001), dėl užslėpto kaltės jausmo, neišsakytų jausmų (kai šeimoje egzistuoja tam tikros tabu temos), žlugdomo vaiko savivertės pajautimo ir pan. Juk, pasak B. Hellinger, esame didesnės, t.y. šeimos, sistemos dalis. Šiai sistemai priklauso ne tik mūsų tėvai, broliai ir seserys, bet ir mūsų seneliai, proseneliai ir protėviai. Taip pat ir kiti asmenys – tie, kurie tam tikru būdu tapo svarbūs šiai sistemai, pavyzdžiui, ankstesni mūsų tėvų arba senelių partneriai ir pan.

Šeimos sistema – tai dvasinė erdvė, kurioje visi jos nariai sąveikauja vieni su kitais. Kartais ši erdvė yra netvarkinga. Netvarka joje atsiranda, kai kas iš jos narių yra atstumiamas, atskiriamas arba užmirštamas (Hellinger, 2001). Nes šioje erdvėje galioja vienas pagrindinis dėsnis: visi, kurie jai priklauso, turi tam vienodą teisę. Šioje erdvėje nė vienas nėra prarastas, jis ir toliau daro jai įtaką. Kai kas nors, nesvarbu dėl kokių priežasčių, yra atstumiamas, ši erdvė kitą šeimos narį priverčia jam atstovauti. Tuomet šis narys, pavyzdžiui, vaikas, ima elgtis keistai. Jis tampa priklausomas nuo žalingų įpročių, suserga arba elgiasi agresyviai, tampa nusikaltėliu.

Nustatytas įdomus faktas, kad senelių ir anūkų tarpusavio santykiai dažnai būna nulemti senelių išsilavinimo, jų šeimyninės padėties bei anūkų amžiaus. Visi šie požymiai turi glaudų ryšį su vyresniųjų požiūriu į anūkų priežiūrą bei auklėjimą. Olandų mokslininkai tyrė žmonių santykius su savo šeimos nariais ir artimais draugais bei laiką, skiriamą bendravimui su skirtingų kartų giminaičiais. Paaiškėjo, kad aukštesnį išsilavinimą turintys seneliai linkę dažniau matytis su savo vaikaičiais; vis dar santuokoje gyvenantys seneliai taip pat lanko anūkus dažniau, nei išsiskyrę ar našliai. Taip pat senelių apsilankymų dažnumas labai priklauso nuo anūkų amžiaus: lankymo dažnumas, gimus kūdikiui, pamažu auga, piką pasiekia anūkui sulaukus 6-7 metų, o paskui po truputį retėja. Be kita ko, įrodyta, kad anūkų ryšys su seneliais iš motinos pusės dažnai būna kur kas stipresnis, nei su seneliais iš tėvo pusės.

Jau gerą dešimtmetį po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, sparčiai keičiantis visuomenės santykiui su aplinka, tradiciniai elgsenos modeliai vis labiau praranda savo įtaką. Kalbama, kad santykis tarp kartų netenka savo reikšmės, vis sparčiau ryškėja atotrūkis tarp jaunimo ir vyresnių kartų – tėvų, senelių, prosenelių. Tai kelia socialines įtampas, kurios lemia visos visuomenės tarpusavio santykius, sunkina bendravimą įvairiuose lygmenyse: tarpasmeniniame, visuomeniniame, valstybiniame.

Pagrindinė problema, kylanti bendraujant skirtingoms kartoms – konfliktai. Jie dažniausiai įvyksta dėl bendravimo ir bendradarbiavimo, gyvenimo būdo, vaiko auginimo, politikos ir religijos, darbo atlikimo, namų ruošos, t. y., dėl skirtingo požiūrio į vertybes ar išvis dėl skirtingų vertybių. Kadangi kiekvienas žmogus siekia suaugti ir subręsti, tai jis lengvai pasirenka tas vertybes, dėl kurių jo gyvenimas tampa sėkmingesnis ir reikšmingesnis. Socialinė, ekonominė ir politinė tikrovė, kuri formuoja jaunosios kartos realybę, jos sąlygas ir vertybes yra skirtinga negu prieš tai buvusių kartų.

Konfliktinės situacijos – nieko gero neatnešantis reiškinys: griūva tarpusavio santykiai, pakertama vienybė. Nesusipratimų bei problemų sprendimą ir šalinimą lemia kito asmens gerbimas.
Orientacijomis į praeitį, savotišku savos istorijos mitologizavimu lietuviai sėmėsi ištvermės, stiprybės likti nenugalėtais dvasia, savo istorine-kultūrine atmintimi, vylėsi išlikti kaip tauta ilgais negandų šimtmečiais ir ypač pastaruoju penkiasdešimtmečiu. Tačiau ši orientacija neperimtina ir atmetama jaunesniosios kartos ir todėl šiandien ypač komplikuoja, dramatizuoja skirtingų amžiaus grupių tarpusavio santykius visuose lygmenyse: ir asmeniniame (senelių, tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai; tiesioginė įtaka vienas kito mąstymui ir elgsenai), ir visuomeniniame (skirtingų generacijų savitas mentalitetas, kuris nusakomas vartojama kalba ir jos prasmėmis, tautiškumo suvokimu, religiniu ir politiniu užsiangažavimu, doroviniais įsitikinimais ir kt. kultūrinės tapatybės bruožais), ir valstybiniame (jaunesniosios ir vyresniosios kartų ryšiai kaip tam tikrų tikslų siekiančios vienalytės ar mišrios grupės, jų grupinis, organizuotas sąveikavimas ir to sąveikavimo kultūros specifiškumas).

Kaip pastebi Lietuvos pensininkų partijos Vilniaus skyriaus pirmininko pavaduotoja R. Baubinienė,  dialogas tarp kartų privalo būti vykdomas bei vystomas, o tam geriausiai pasitarnauti galėtų pokalbiai tarp šeimos narių. Būtent tokiu būdu mokomasi pagarbos, meilės, tolerancijos vienas kitam ir pan. R. Baubinienė pažymi, kad nuo to, kokį dialogą vaikas matys tarp mamos ir tėčio bei senelių, kokį dialogą jis įsisąmonins, tokį supratimą įsineš ir į savo būsimą šeimą bei į gyvenimą visuomenėje.

Tėvai pirmiausia turi įskiepyti meilę, tiesos sakymą, pagarbą tiek savo šeimos nariams, tiek ir vyresniesiems, ypač dalijantis informacija tokiomis socialiai jautriomis temomis kaip lytinis auklėjimas, narkomanija ar pan. Neretai tokie pokalbiai būna pavėluoti, nors kaip tik nuo to ir turėtų prasidėti kartų dialogas. L. Braukylienė primena, kad gyvename postmoderniais laikais, kuriems būdingas orientavimasis į pliuralizmą – nuomonių bei vertybių įvairovę, todėl nelengva rasti visiems bendrų vertybių, vyksta dideli pokyčiai, iškyla naujų problemų. Delsimas, atvirumo stoka gali būti tie veiksniai, kurie vėlesniuose vaiko amžiaus tarpsniuose nulems neigiamas nuostatas apie vyresniuosius savo šeimos narius – senelius. Kaip tik jie dažnai ir siejami su išminties, pamokymų ir pamatinių vertybių diegimu jaunajai kartai – savo vaikaičiams.

Kalbant apie grėsmes dėl didėjančios kartų atskirties, dera pažymėti, kad ji nėra itin matoma, nes daugelis vyresniųjų specialistų domisi šiandieniniais pasiekimais, mokslo laimėjimais, stengiasi savo patirtį pritaikyti šiandienai, o jaunas žmogus neatsibus būdamas geras inžinierius ar geras chirurgas. Tam reikia laiko ir bendradarbiavimo su vyresnės kartos specialistais (Baubinienė, 2010).

Pedagogė R. Staniunaitienė taip pat pažymi, kad kuo ankstyvesniame amžiuje pradėsime ugdyti vaikų pagarbą vyresniesiems šeimos nariams, tuo didesnė tikimybė palankiems santykiams kurtis vėlesniuose amžiaus etapuose. Kaip nurodo autorė, tai galima daryti ir darželyje, ir pradinėse klasėse, ypač kai ugdymo institucija tampa vaiko socializacijos stiprintoja dėl šeimoje esančių nepalankių aplinkybių. Siekiant puoselėti toleranciją skirtybėms amžiaus atžvilgiu ar pagarbą žmogaus individualumui, derėtų: skatinti vaikų ir suaugusiųjų bendradarbiavimą; ugdyti toleranciją ir nuoširdžią pagalbą vieni kitiems šeimoje; palaikyti saugius, tarpusavio, supratimu paremtus santykius ne tik šeimoje, bet ir už jos ribų; puoselėti atsakomybę už save ir greta esančius žmones.