Psichologiniai švenčių ypatumai: šventės suvokimas ir patyrimas ikimokykliniame amžiuje

Tautinės ir religinės šventės – šv. Velykos, Rasos (Joninės), Žolinė, šv. Kalėdos ir kt. – žymi bendrus gyvenimo virsmus, o asmeninės šventės – krikštynos, gimtadieniai, vestuvės – žmogaus individualų augimą ir vystymąsi. Tik gimęs vaikas taip pat pradeda šį vystymosi kelią.

 

Tačiau pažvelgus į šiuolaikinėje visuomenėje įvirtinančias tendencijas, kyla klausimas – ar tinkamai išnaudojame švenčių laiką, prasmingai praleisdami jį su artimais žmonėmis, ar su savo vaikais deramai švenčių grožiu ir prasme dalinamės?

 

Iš tiesų daugeliui švenčių skiriame nemažai dėmesio. Visų pirma joms ruošiamės: tvarkome aplinką, gražinamės patys (velkamės puošniausius drabužius, daromės šukuosenas ir kt.), ruošiame vaišes ir pan. Antra – dalyvaujame ritualuose, apeigose (visose šventėse yra apeigų dalis – kalba, malda, linkėjimai) ir linksmojoje dalyje, kurioje žaidžiama, šokama, valgoma.

 

Tačiau ne mažiau svarbu tai, kad šventes pasitiktume ne tik švariais namais, bet „išvalytu“ vidumi. Pavyzdžiui, užuot niurzgėjus dėl to, kad reikia laukti eilėje, jog įsigytume šūsnį kalėdinių dovanų, skirti laiko ramiems apmastymams, kaip geriau sutarti su savo šeima, artimaisiais, vaikais ir pan.

 

 

Būti žmogumi reiškia kam nors priklausyti, būti susietu visų pirma su mama, šeima, gimine, tauta. Ypač šio ryšio alkis ryškus visuomenėje, kur dažniau pabrėžiama daiktų ir pinigų svarba. Žmonės jaučiasi vieniši ir atstumti, nes tarpusavio ryšiai dažniausiai būna pagrįsti baime, godumu ar nuosavybės jausmu. Tačiau tikrasis ryšys nereiškia nuosavybės, jis atsiranda iš vidaus ir yra sugebėjimas maloniai priimti ir pasitikėti.

 

Žemiškųjų ryšių pradžia yra motinos-kūdikio santykiai, taip pat jie priklauso nuo tėvo ir motinos ryšio. Motinos ir kūdikio santykiai yra visų tolimesnių žmogaus ryšių, kurie ateityje užsimegs jo gyvenime, pagrindas ir pavyzdys. Šis ryšys teikia saugumo jausmą, iš kurio kyla jo vidinė galia ir pasitikėjimas savimi bei kitais.

 

Šis ryšys padeda ištverti išorinį spaudimą ir sumaištį, suteikia tvirtą pagrindą po kojomis. Kuomet toks ryšys pažeidžiamas, žmogus tampa neramus ir lengvai pažeidžiamas. Jeigu toks ryšys prarandamas dar kūdikystėje, vėliau žmogui tampa labai sunku prisitaikyti jį supančiame pasaulyje – teigia šiuolaikiniai psichologai.

 

Šventės – puiki proga sutvirtinti ar tiesiog giliau pajausti ryšį, siejantį tėvus ir vaikus. Tai judėjimas į išsipildymo džiaugsmą, išgyvenant atsinaujinimo galimybes. Tačiau tam reikėtų nepamiršti, kad šventės pilnatvė matuojama ne gausiu stalu, kalnu dovanų ar daugybe renginių.

 

Todėl patartina ir pačius mažiausius šeimos narius įtraukti į bendrą švenčių laukimą, pasiruošimą joms. Pavyzdžiui, nebūtina pirkti brangų kalėdinės eglutės žaisliukų, juos kartu gali gaminti visa šeima iš pačių įvairiausių medžiagų. Tuomet stiklinius „burbulus“ iš parduotuvės gali pakeisti ant šakučių kabinami obuoliai, girliandos iš popieriaus, suvertų saldainių ar pačių vaikų, padedant mamai, iškeptų sausainių.

 

Taip pat galima padėti vaikams ruošti šventines dovanelės savo draugams ar šeimos nariams. Tokiu būdu mažylis supras, kad svarbiausia ne materiali dovanos vertė, o tai, kiek meilės ir šilumos įdėdama ją renkant ar ruošiant, parodyti, koks svarbus jam yra artimas žmogus. Tokiu būdu vaikas pradeda suprasti šventę kaip ryšio su artimaisiais išgyvenimą.

 

Graži su švenčių, o konkrečiai – su šv. Kalėdų – laukimu šeimoje susijusi tradicija yra advento kalendoriai. Adventas (lotyniškai „atėjimas”) – prieškalėdinis susikaupimo laikotarpis. Jo pradžia laikoma šv. Andriejaus šventė, o pabaiga – Kūčių vakaras. Tiesa, šiuo metu spalvotų advento kalendorių be vargo galima įsigyti ir parduotuvėse, tačiau pagaminti namuose tokie kalendoriai yra daug įdomesni ir šiltesni. Be to, toks kalendorius ne tik padeda mažyliui džiaugsmingai laukti artėjančios šv. Kalėdų šventės, bet ir lengviau susivokti laike, pradėti mokytis skaičiuoti.

 

Pasitelkus sumanumą, galima sukurti pačių įvairiausių advento kalendorių. Pavyzdžiui, galima paimti didelį spalvotą lapą, kuris taptų kalendoriaus pagrindu. Iš likusio spalvoto popieriaus reikia pasigaminti 24 vokelius, ant kiekvieno iš kurių užrašomi skaičiai nuo 1 iki 24, žymintys dienas, likusiais iki Kūčių. Priklijavus juos prie pagrindo, į kiekvieną vokelį reikia įdėti po smuklią simbolinę dovanėlę – saldainį, sausainį ir pan. – arba tiesiog gražų šventinį palinkėjimą. Toks kalendorius gali pagelbėti ir mokant vaikus dalintis su kitais. Pavyzdžiui, pasakykite, kad tai, ką rado vokelyje, tarkime, kelis saldainius, mažylis turi pasidalinti ir su kitais šeimos nariais. Jeigu vokeliuose yra linkėjimai, visa šeima juos gali skaityti kartu ir vėliau aptarti, taip sustiprinant pojūtį, kad šventės metu svarbiausia – ryšys tarp artimų žmonių.

 

Kaip jau minėta, gaminant advento kalendorių (patartina į šį procesą įtraukti ir vaikus), pabandykite išlaisvinti savo fantaziją ir įsitraukti į smagų kūrybinį procesą. Tuomet vokelius galima pakeisti dovanų maišeliais, degtukų dėžutėmis – viskuo, kas tik šaus į galvą. Taip pat savotišku advento kalendoriumi gali tapti virš židinio ant virvės sukabintos 24-ios įvairių spalvų kojinės. 

 

Be to, kartu su mažyliais rengiantis šventėms, nereikėtų pamiršti ir dar vienos svarbios jų sudėtinės dalies – stebuklo. Specialistai teigia, kad daug teigiamų emocijų tiek vaikams, tiek suaugusiesiems suteikia šventės kaip pasakos pojūtis. O tokios emocijos ne tik pagerina nuotaiką, bet ir padeda stiprinti imuninę sistemą, atsparumą neigiamam aplinkos poveikiui, stresui.

 

Vaiko mąstymas yra vaizdinis-emocinis. Vaikų psichologas ir mokslininkas J. Piaget vaikų mąstymą pavadino „stebuklinguoju“, mat panašiai mąsto ir pasakų veikėjai. Tai reiškia, kad vaiko pasaulyje viskas įmanoma, pavyzdžiui, jame gali kalbėti tiek gyvūnėliai, tiek medžiai, tiek žaislai.

 

Remdamiesi stebuklinguoju mąstymu, vaikai išgyvena ir šventes. Štai kodėl jiems taip natūralu, kad juos kiekvienais metais aplanko Kalėdų Senelis, kuris stebuklingai suspėja pas visus vaikučius į namus. Mažiesiems atrodo visai natūralu, kad jis į namus įslinko per kaminą ar per langą. Todėl ir suaugusiems nereikėtų pamiršti, kad ne taip svarbu, kiek Senelis paliko dovanų, svarbiausia – kad jis nepamiršo apsilankyti ir šiemet.

 

Yra ne vienas pasakojimas iš kur atsirado Kalėdų Senelis, tačiau labiausiai tikėtina, kad ši graži tradicija yra kilusi iš krikščionybės.

 

Kalėdų Senelio protėvis – tai IV amžiuje Mažojoje Azijoje gyvenęs garsus krikščionių šventasis, vyskupas Mikalojus iš Miros, vėliau imtas vadinti šventuoju Mikalojumi iš Bario. Tradicija pasakoja, kad šis šventasis po tėvų mirties paveldėtus pinigus skyrė labdarai: pinigus kapšeliuose įmesdavęs nepasiturinčioms šeimoms per langą. Ilgainiui Šv. Mikalojus tapo gerumo, pagalbos ir džiaugsmo simboliu, o nuo XIV amžiaus Europoje imta tikėti, kad tai jis atneša dovanėles vaikams.

 

Ruošdamasis šventei, laukdamas jos ir šventės metu vaikas išgyvena įvairius jausmus. Vienas stipriausių yra džiaugsmas. Besidžiaugiantys vaikai patiria tarpusavio ryšį – kartu žaidžia, dalijasi, mėgaujasi. Džiaugsmas nepakenčia izoliacijos. Tai – siejanti laikysena, tarsi rankos ištiesimas, šiluma, perduodama kitam, siekiant jį nudžiuginti. Džiaugsmo išgyvenimas leidžia vaikui pasijusti visuomeniška būtybe, skleistis vaiko įgimtam bendrystės jausmui, pasireikšti švelnumo impulsams.

 

Šventės metuose išsidėsčiusios tam tikru rimtu. O specialistai jau seniai įrodė, kad nuolat pasikartojantys dalykai, vienoda dienotvarkė suteikia augančiam vaikui stabilumo pojūtį. Tad metų ritmas, asmeninių ir kalendorinių švenčių patyrimas vaikui kuria stabilaus, saugaus pasaulio vaizdą. Šis pasaulis turi ribas, pasikartojimus ir pokyčius. Šventės išgyvenimas leidžia pajusti saugumo jausmą, o tai padeda vaikui formuoti pasitikėjimą savimi ir kitais ateityje.

 

Tačiau, deja, ne visas šventes lydi vien džiugūs jausmai. Tuo metu vaiko patiriami sunkūs jausmai (baimė, nerimas, pyktis, nusivylimas) gali būti nulemti neapgalvoto suaugusiųjų elgesio. Per dideli reikalavimai, griežtumas arba dėmesio stoka vaikui, vien išorinių dalykų akcentavimas (nuolatinis filmavimas, fotografavimas, konkuravimas dėl išvaizdos), šventės esmės pamiršimas mažyliui kelia tuštumo, beprasmybės, nuovargio jausmus.

 

Taip šventė tampa savotišku spektakliu. Vaikai jaučia įtampą, netikrumą ir, suaugusiųjų žodžiais, „sugadina šventę“. Labai svarbu suvokti, kur yra šventės akcentas – ar „kaip aš jaučiuosi?“ ar „kaip aš atrodau?“.

 

Dora ir dvasingumas kyla iš vidinio gyvenimo. Šventės metu tarsi galima pasitikrinti, ar išorinis jos žavesys sutampa su vidinio gyvenimo švente. Tėvai, neabejingi savo vidiniam gyvenimui, patys visą laiką besimokantys, supranta, kad tai yra vieta, kurioje vyksta sielos ir kūniškumo susitikimas. Labai svarbu, vaikuose ne tik palaikyti esantį natūralų vidinį gyvenimą, bet ir skatinti jį bei ugdyti.

 

Per svarbiausias šventes vaikai dažniausiai gauna dovanų – tiek iš tėvelių, tiek iš kitų artimųjų. Viena vertus, mama ir tėtis stengiasi, kad jų mažylis gautų kuo gražesnę, o neretai ir kuo didesnę dovaną. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad dovanos dydis nėra tiesiogiai proporcingas vaiko džiaugsmui ir gerai nuotaikai šventės metu. Psichologai teigia, kad didelėmis dovanomis tėvai dažnai bando savotiškai užglaistyti kaltės jausmą, glūdintį jų viduje. Pavyzdžiui, dėl to, kad per kasdienius darbus ir rūpesčius visus metus vaikui skyrė nepakankamai laiko, nesidomėjo jo užsiėmimais ir pan. Taip pat neretai kukliau savo vaikystę praleidę tėvai, remiasi principu „savo vaikui duosiu viską, ko pats neturėjau“, tačiau, deja, susikoncentruoja tik į materialius dalykus.

 

Tačiau tokiame tėvų ir kitų artimų žmonių elgesyje slypi nemenkas pavojus – nuolat dideles ir brangias dovanas gaunantis vaikas gali jomis tiesiog persisotinti. Be to, tokiu būdu vaikio galvelėje susiformuoja supratimas, kad daiktai yra vienintelis būdas išreikšti meilę ir prisirišimą, arba, kad jis yra blogesnis už kitus vien dėl to, kad turi mažiau daiktų. Tokią vaikystėje įdiegtą sampratą žmogus gali išlaikyti visą gyvenimą. Taip pat, pripratęs dažnai gauti šūsnis dovanų, vaikas gali tiesiog pradėti nesidomėti artimais žmonėmis, kurie, užsukę į svečius, jam nieko neatneša.

 

Tad kaip išspręsti šią dovanų dilemą? Visų pirma niekada nereikia skubėti tenkinti visų vaiko užgaidų – natūralu, kad, įpratęs viską gauti vos tik užsimanęs, jis supyks, pradės niurzgėti ar verkti, jeigu ko nors negauna. Tiesiog leiskite mažyliui ramiai pagalvoti, ko jis nori labiausiai. Tuomet dovana bus laukta ir labiau pradžiugins. Svarbiausia tai, kad šventės – metas, kuomet šeima turi džiaugtis būdama kartu. Todėl nepamirškite vaikus apdovanoti ne tik parduotuvėje įsigytais dalykais, bet ir dėmesiu. Pavyzdžiui, jeigu mažyliui padovanojote kaladėles, tai kartu su juo pastatykite iš jų bokštą. Jeigu vaikai gavo stalo žaidimą, ne tik paaiškinkite jo taisykles, bet ir pažaiskite kartu su jais.

 

 

Viso to pagrindas yra glaudus vaiko ir šeimos ryšys. Meilę patiriantis vaikas taip pat atsako iš širdies sklindančia meile. Vaikas „augina“ savo vidinę ramybę ir gebėjimą susikaupti. Vidinė ramybė ir jautrus savo esybės, daiktų ir pasaulio suvokimas ugdo esminį religingumą: slėpiningos gyvenimo prasmės nuojautą, vienybės su visu pasauliu jausmą. Religija – tai tylus širdies kvietimas ir žmogaus atsiliepimas. Tačiau sunku išgirsti širdį, jei viduje nėra ramybės. Tylos valandėlės ar pamokos yra esminis ir nepakeičiamas religinio auklėjimo pagrindas.

 

Knygoje „Mano vaikas ir Dievas“ A. M. Zanzucchi dalijasi savo patirtimi bei įžvalgomis, kaip liturginės šventės gali padėti tėvams natūraliai atverti tikėjimo realybę savo vaikams. Svarbu, kad tai vyktų natūraliai ir sutaptų su šeimos gyvenimo ritmu.

 

„Pavyzdžiui, per Kalėdas vaikams yra įprasta klausinėti apie Jėzaus gimimą. Aš pasakoju jiems apie tai, kai einame atsinešti šiaudų prakartėlei, kurią ruošiame pirmiausia. Prakartėlės rengimas su visais jos liaudiškais aspektais ir naujais elementais tampa nuostabiu užsiėmimu. Taip pat Kūčių vakaro atmosfera, kada į ėdžias guldome Kūdikėlį Jėzų, trumpa, bet karšta malda uždegant žvakę, žaidimai prie prakartėlės kitomis dienomis (figūrėlės niekada neužsibūna toje pačioje vietoje – Marija ir Juozapas visą laiką „juda“ tvartelyje) – neabejotinai palieka pėdsaką vaikų protuose ir širdyse“ (A. M. Zanzucchi).

 

 

Šeimos, bendruomenės indėlis į vaiko savirealizaciją ir ugdymą yra didžiulis. Žmonės, patiriantys harmoniją su savimi ir pasauliu, siekiantys realizuoti save, pasižymi tokiomis charakteristikomis:

 

Gyvename pagal gamtos ir būties dėsnius. Visos mūsų fizinės, psichinės ir dvasinės funkcijos taip pat natūraliai ritmiškai kartojasi. Kol gyvenime vyrauja darna, dvasios, sielos ir kūno ramybė, tol mes ir mūsų vaikai jaučiamės šiame gyvenime gerai. Nerasdami vietos ir prasmės šiame pasaulyje – sutrinkame. Šviesus ir sakralus švenčių išgyvenimas padeda palaikyti šią tvarką.

 

 

 

 

Literatūra:

Zanzucchi A. M. My Child and God (interneto prieiga http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-03-14-a-m-zanzucchi-vaiku-religinis-ugdymas-nespauskite-ju/41871).

Žarskus A. Rėdos ratas. Kaunas, 2009.

Adler A. Žmogaus pažinimas. Vilnius: Vaga, 2003.

Maslow A. H. Būties psichologija. Vilnius: Vaga, 2011.

Cardelle F. Iš tamsos į šviesą. Vilnius: Vaga, 2004.

Žarskus A. Vaiko vystymasis ir religinis bei moralinis auklėjimas www.vydija.lt straipsniai

Endziulienė A. Apie šventes, šventimą ir šventumą www.vydija.lt straipsniai