Emokykla.lt

Psichologas Paulius Skruibis: kaip vaikas išgyvena netektį, priklauso nuo suaugusiųjų

2017-02-02
Susijusios temos: Psichologija Šeima
Psichologas Paulius Skruibis: kaip vaikas išgyvena netektį, priklauso nuo suaugusiųjų
Nors ir kaip tėvai norėtų apsaugoti savo vaikus nuo tokio didžiulio skausmo kaip artimojo netektis, to užtikrinti, deja, nė vienas negali. Kaip padėti vaikui išgyventi netektį, kaip su juo kalbėtis ir elgtis? Šia nelengva tema kalbamės su psichologu, lektoriumi Pauliumi Skruibiu, kuris kovo 25–26 d. vyksiančioje konferencijoje „Atsakinga tėvystė“ skaitys pranešimą „Netekę: mirtis ir jos veidai“.
Artimojo netektis – sunkus išbandymas visiems. Kuo vaikų išgyvenimai tokioje situacijoje skiriasi nuo suaugusiųjų?
 
Skiriasi, visų pirma, supratimu ir galimybėmis.  Suaugęs žmogus plačiau, išsamiau suvokia pasaulį,  turi daugiau resursų įveikti netektį. Reakcija labai priklauso nuo vaiko amžiaus, bet apibendrinant galima sakyti, kad tai, kaip vaikas išgyvena netektį, labai stipriai priklauso nuo to, kaip į ją reaguoja suaugusieji. Vaikams kyla daug jausmų: liūdesys, baimė, begalė kitų. Labai svarbu, kaip suaugusieji padeda su tais jausmais išbūti, juos geriau suprasti, galų gale, juos nuraminti – čia pagrindinis skirtumas.
 
Sakote, vaikų reakcija priklauso nuo suaugusiųjų. Kai kurie suaugusieji bando nuslėpti savo pačių skausmą, apsimesti, kad viskas gerai. Ar teisingas toks elgesys, ar visgi reikėtų vaikams parodyti ir kaip pats jautiesi?
 
Abu šie variantai yra kraštutinumai. Paimkime vieną situaciją, jei, kaip sakote, apsimetama, kad jausmų, patiriamų netekties metu, liūdesio, tarsi nėra. Kaip vaikas supranta, ką tai reiškia? Ar tai reiškia, kad liūdėti yra negerai, ir kad reikėtų tų jausmų nerodyti? Jei suaugusieji parodo tokį pavyzdį, vaikai juo seka. Be to, tokiu atveju vaikui gali kilti papildomų klausimų: kodėl suaugusieji su juo apie tai nešneka? Gal jis kažkaip atsakingas už tai, kad neteko artimo žmogaus, gal jis kažkuo kaltas? Nepamirškime, kad vaikai turi savybę viską labai sieti su savimi.
 
Kita kraštutinė situacija, kai suaugęs yra taip apimtas įvairių jausmų, kad jais užtvindo vaiką, ar kartais net tikisi iš jo kažkokio atliepimo, o vaikui tai per sunku. Tokiu atveju suaugęs turėtų galvoti, kad taip, jam yra sunku, bet kas jam gali padėti? Galbūt tai yra artimi žmonės, kitais atvejais – psichikos sveikatos profesionalai. Vaikas neturi būti užgulamas tais labai stipriais jausmais. Visada reikia ieškoti balanso tarp tų dviejų kraštutinumų.
 
Kaip padėti vaikui, atsidūrusiam tokioje situacijoje? Ar reikia jį kalbinti, linksminti, ar kaip tik leisti pabūti ramiai: kaip su juo elgtis?

Dirbtinai linksminti tikrai nereikia. Vaikai pasižymi tokiu ypatumu, kad jų reakcija labai kintanti: vieną akimirką jis gali liūdėti, jaudintis, pykti, ar jaustis kaltas, o kitą – žaisti, išdykauti. Svarbiausia yra abi būsenas priimti kaip natūralias. Jei vaikas liūdi, tegu liūdi, nereikia tuo metu kažkaip linksminti: kaip tik galbūt atliepti, kad iš tikrųjų yra liūdna. Jei baisu – reikia pakalbėti, ko baisu. Vaikui, netekusiam artimo žmogaus, gali būti baisu, kad gali kažkas atsitikti jam ar kitiems artimiesiems. O jei kitą akimirką jis yra besidžiaugiantis, dūkstantis, žaidžiantis, negalima reaguoti lyg tai būtų kažkas nenormalaus, kad kaip tu taip gali linksmintis, kai taip atsitiko. Čia vėlgi yra amžiaus ypatumai, bet bendrai vertinant tai yra normalu.
 
Ką daryti, jei vaikas atsiriboja, sako, kad jam viskas gerai, bet visi mato, kad taip nėra?

Reikia atsižvelgti į kelis dalykus. Grįžtant prie anksčiau užduoto klausimo, ar nėra taip, kad suaugusieji tokį elgesį rodo savo pavyzdžiu? Iš tikrųjų esu susidūręs su situacijomis, kai pas mane į konsultacijas ateina suaugę žmonės ir sako, aš nenoriu rodyti jokių savo jausmų vaikui ar vaikams, bet noriu, kad jie su manimi apie tai kalbėtų. Man atrodo, kad tai nelabai realistiška: jeigu tu nekalbi apie savo jausmus ir juos užspaudi, slepi, sunku tikėtis, kad vaikas juos parodys.

Galima pagalvoti ir apie tai, kad žmonės yra skirtingi: jei su vienu nekalba, gal kalbės su kitu? Kitas labai svarbus dalykas yra kantrybė: reikia ieškoti tinkamos progos, kontakto su vaiku. Vis dėlto vaikai žymiai rečiau kaip kokie rimti suaugę atsisėda ir išpasakoja, iškloja viską. Kartais reikia tiesiog kažką beveikiant, bežaidžiant, kažkokioje situacijoje užsiminti, pakalbėti, po to kažką paveikti kažką ir paskui gal vėl grįžti prie tos temos. Reikia nesitikėti, kad mes taip vienu ypu imsime ir viską iškalbėsime.

Be to, vaikai, ypač mažesni, daug ką ne pasako, bet išžaidžia – apie savo jausmus jie kalba savo žaidimu, kaip jie elgiasi su žaislais, lėlėmis, vaidmenų ar kituose žaidimuose. Taip pat jie labai daug ką gali išsakyti per piešinius.
 
Dar sudėtingesnė tema, kai artimasis iš gyvenimo pasitraukia savo noru. Ar reikia tai pasakyti vaikui? Galbūt atrodo geriau nesakyti, bet tenka įvertinti, kad turbūt iš kitų vis tiek sužinos.
 
Jūs įvardinote tos dilemos sudėtingumą. Suprantama, kad šios temos nėra lengvos, jos kelia baimę kalbant su paaugliais ir dar labiau su vaikais. Tačiau labai dažnai, o tiksliau – praktiškai visada, žmonės yra prieš faktą, kad jei tu  nekalbėsi, kaip tu gali garantuoti, kad vaikas iš kažkur kitur apie tai nesužinos, kad niekas aplinkui nekalbės? Juk yra darželis, mokykla, kiemo draugai, kaimynai ir panašiai. Tada turi pasverti, kad vaikas visai netikėtoje situacijoje, pavyzdžiui, žaisdamas kieme, gali išgirsti kaimynų kalbas, kad čia tas berniukas, kurio tėtis nusižudė. Čia dar gerai, gražia forma pateikta, o gal tiesiog pasakys, kad čia savižudžio sūnus. Tada vėl kyla labai daug klausimų: kodėl jie taip sako, ar jie meluoja, jei ne, kodėl nuo manęs tai slepia? Dažnai tai yra pasirinkimas ne apie tai, sakyti vaikui ar ne, bet pasirinkimas, iš ko, kada jis tai sužinos ir kaip į tai reaguos. Kai tą daro artimi žmonės, jie gali apgalvoti, kaip jie gali tai pasakyti, paaiškinti, kaip atsakyti į klausimus – tada situaciją kontroliuoti žymiai lengviau, nei paliekant, kad mes apie tai nekalbėsime, bet kažkada išgirs kažkur kitur.
 
 
Papildo temą: