Emokykla.lt

Psichologas apie skaitymą ir vaikų knygas

2013-11-26
Psichologas apie skaitymą ir vaikų knygas
Vytis VALANTINAS, klinikinis psichologas
Psichologinės pagalbos vaikui ir šeimai kabinetas
Knygos neabejotinai yra tarp dalykų, kurie gali  sunkumų turintiems vaikams teikti ramybę, atokvėpį ir bent trumpam padėti pajausti, kad gyvenimas, nepaisant visų rūpesčių namuose, kieme ir mokykloje, būna kerintis ir kupinas džiaugsmo. 
Kodėl psichologas rašo apie skaitymą ir vaikų knygas?
 
Nes knygos gali padėti gydyti. Ne visus ir ne nuo visko, bet šitaip iš tiesų pasitaiko. Vaikai, priešingai nei suaugusieji, atėję pas psichologą nepuola išsyk „godoti" liūdnų minčių. Jie be galo atsargiai atveria savo pasaulį, kuriame gyvena. Pasaulį, kuriame yra muzikos, kompiuterinių žaidimų, filmų ir taip pat – knygų. Knygos neabejotinai yra tarp dalykų, kurie gali sunkumų turintiems vaikams teikti ramybę, atokvėpį ir bent trumpam padėti pajausti, kad gyvenimas, nepaisant visų rūpesčių namuose, kieme ir mokykloje, būna kerintis ir kupinas džiaugsmo.
 
Kai kurių vaikų gyvenime knygos ir skaitymas yra labai svarbus apsauginis veiksnys. Kitiems vaikams skaitymas ir knygos kelia didžiulį stresą. Dažnai skaitantys vaikai savo aplinkoje turi suaugusį asmenį, kuris padeda jiems gauti geriausias knygas.
 
Kompiuterinius žaidimus, muziką, filmus vaikai be vargo susiranda patys, jie tai geba geriau nei suaugusieji. Tačiau to negalima pasakyti apie literatūrą. Knygos, ryškiausiai švytinčios knygynų lentynose, ne visada yra tos, kurias verta skaityti. Kaip rašo vaikų literatūros puoselėtoja ir tyrinėtoja, rašytoja, eseistė Gintarė Adomaitytė, dauguma didžiųjų vaikų rašytojų jau niekada nebeateis į jokią salę susitikti ir susipažinti su savo mažaisiais skaitytojais, bet jie tykiai laukia bibliotekų lentynose. Svarbu, kad vaikus į tikrą literatūrą palydėtų rūpestingas ir išmanantis suaugęs. 
 
Šiame straipsnyje, skirtame tėvams ir pedagogams, trumpai pasakojama apie svarbiausius principus, kaip skaitymas ir istorijų klausymasis gali padėti vaikams, turintiems elgesio, emocinių ir kitų problemų. Straipsnyje bandoma atskleisti vaizdą apie vieną iš metodų, kuriuo psichologai stengiasi padėti vaikams. Svarbu, kad jį perskaitę tėvai, pedagogai, auklėtojai patys nesiimtų būti psichoterapeutais, nes taip jie nustoja būti kai kuo daug svarbesniais – būtent tėvais, pedagogais ir auklėtojais.
 
Gyvenime kartu su vaikais knygas reikėtų rinktis orientuojantis į džiaugsmą ir stebuklą, kurį teikia menas ir literatūra. Renkantis jas vertėtų konsultuotis su bibliotekininkais ir vaikų literatūros specialistais, sklaidyti žurnalą apie vaikų knygas „Rubinaitis“. Viliamės, kad šis tekstas bus kaip iliustracija, padedanti geriau suprasti, kaip su vaikais dirba psichologai ir padės sumažinti nerimą, kurį daugelis tėvų ir pedagogų jaučia, kai tenka kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus norint padėti sunkumų turinčiam vaikui.
 
Biblioterapijos samprata ir pagalbos principai psichikos sveikatos kontekste  
 
Biblioterapija, paprastai tariant, yra gydymas, pagalba, sunkumų įveika skaitant arba klausantis istorijų. Pastebėta, kad skaitymas gali padėti tiems vaikams, kurie turi mokymosi ir elgesio problemų, išgyvena bendraamžių atstūmimą, turi žemą, pažeistą savivertę, menkus socialinius įgūdžius, patyrę netektis ir traumas, pasijausti geriau, keisti savo elgesį, tobulėti ir asmenybiškai augti. Mokslininkai ir psichoterapeutai, stengdamiesi suprasti mechanizmą, kaip knygos ir skaitymo užsiėmimai padeda vaikams, svarsto, kad skaitymas ar istorijų klausymasis labiausiai padeda tam tikrais toliau apibūdinamais atvejais.
  • Įvyksta identifikacija. Šis terminas reiškia, kad skaitytojui pavyksta susitapatinti, susieti save su pagrindiniu istorijos veikėju ir aprašomais įvykiais. Pagrindinis pasakojimo herojus tokiais atvejais dažnai yra panašaus amžiaus kaip ir skaitytojas (istorijos klausytojas), elgiasi panašiai kaip jis, patiria sunkumus, kurie yra aktualūs skaitančiam vaikui, ir išgyvena panašius jausmus, kaip ir istoriją skaitantis vaikas.
  • Vaikas emociškai įsitraukia į istoriją, nuoširdžiai ja susidomi, išgyvena palankumą pagrindiniam pasakojimo veikėjui. Kai tai įvyksta, vaikai gali daug lengviau išgyventi ir išreikšti grėsmingus, užslėptus jausmus; tai daryti skatina saugią, konfidencialią atmosferą kuriantis terapeutas. Tuo tarpu kognityviniu lygmeniu vaikams gali pavykti nagrinėti aprašytą herojaus ir savo pačių elgesį. Jie tampa pajėgūs pakeisti savo nuomonę apie tam tikrus poelgius gyvenime. 
  • Patiriama įžvalga, kad istorijoje aprašytą ir paties vaiko išgyvenamą problemą, rūpimą klausimą įmanoma (iš)spręsti, kad jis nėra visiškai sustingęs, „įšalęs“ ir nekintamas. Skaitytojas ar klausytojas įgyja galimybę tyrinėti, kaip elgdamasis pagrindinis herojus mėgina įveikti  sunkumus. Pasitaiko, kad vaikai suvokia, kuriuos neveiksmingus elgesio būdus, taikomus savo gyvenime, jie galėtų keisti ir kaip tai padaryti. Jiems taip pat tampa lengviau papasakoti apie rūpesčius, sunkius, gąsdinančius, slegiančius savo gyvenimo įvykius (bendraamžių patyčias, netektis, prievartą ar kt.). Taigi biblioterapija tampa galingu ir subtiliu pagalbos vaikams instrumentu, kurį taikyti gali tik reikiamą pasirengimą turintis specialistas, kuris žino, kaip elgtis, kai skaitoma istorija sukelia sunkumų turinčiam vaikui labai stiprius išgyvenimus. Jei auklėtojas ar pedagogas žino, kad jo ugdomas vaikas patyrė sukrečiančių gyvenimo įvykių ir dėl jų turi pastebimų sveikatos problemų, jis neturėtų imtis psichoterapeuto vaidmens (taikydamas skaitymą ar kitas priemones), bet padėti vaikui gauti profesionalią psichikos sveikatos specialisto pagalbą.
  • Neužtenka su vaiku  vien skaityti. Vaikas turi galimybę būti išklausytas, pasikalbėti apie dalykus, kuriuos išgirdo ar perskaitė. Istorijoje aprašyti įvykiai gali būti diskutuojami, perpasakojami, perkuriami, piešiami, suvaidinami panaudojant lėles, žaislines figūrėles ir kt. Ypač tai svarbu, kai aptariami vaiko jausmai, nes vaikams paprastai yra sunku apie jausmus kalbėti, lengviau išreikšti juos per veiklą. Be to, vaikas, klausydamasis istorijos, gali bet kuriuo metu sustabdyti skaitovą ir užduoti jam rūpimus klausimus.
  • Skaitant yra kuriamas, stiprinamas ir puoselėjamas vaiko ir juo besirūpinančio, jį suprasti besistengiančio ir padėti norinčio suaugusiojo ryšys. Vaikui yra užtikrinama saugi ir konfidenciali bendravimo erdvė. Pagalbą teikiančiojo ir priimančiojo santykis, vaiko ir psichologo ryšys, pasak daugelio autorių, yra toks pat svarbus pagalbos komponentas kaip ir tai, kokios konkrečios veiklos (skaitymo, žaidimo, pokalbio) imamasi.
Kaip psichikos sveikatos specialistai pasirenka knygas ir istorijas
 
Psichologų nuomonė apie tai, kokia literatūra turi didžiausią terapinį poveikį, skiriasi. Vieni autoriai nurodo naudojantys specialiai šiam tikslui parengtus terapinių pasakų ir istorijų rinkinius, kuriuose yra gvildenamos vaikų kasdienybei aktualios problemos. Kiti – imasi kurti terapines istorijas patys, atsižvelgdami į vaikų, kuriems stengiasi padėti, problemas ir jų raidos etapą. Treti – renkasi aukšto meninio lygio, laiko patikrintą vaikų literatūrą. Daugiau ar mažiau yra sutariama dėl kelių svarbiausių teksto parinkimo principų:
  • Pagrindinis herojus turėtų kelti vaiko susižavėjimą, tačiau būti pakankamai „žemiškas“ ir „dinamiškas“ (besikeičiantis, tobulėjantis). Tai reiškia, kad šio herojaus poelgiais turi būti įmanoma patikėti ir pasinaudoti jo naudojamais sunkumų įveikimo būdais, elgesio modeliais tikrame vaikų gyvenime, sąveikose su bendraamžiais ir vaikui reikšmingais suaugusiaisiais. Tokiu atveju skaitoma ir tyrinėjama istorija „nubrėžia“ tiltą, jungiantį fantazijos pasaulį su tikru vaiko gyvenimu. Šiuo tiltu vaikas, padedamas suaugusiojo, gali „persigabenti“ į savo realią aplinką jam reikalingus dalykus ir idėjas.
  • Istorijos turėtų būti pakankamai gilios ir savyje talpinti ne tik paviršinį, primityvų įvykių atpasakojimą, bet turėti perkeltinę prasmę, kas suteikia galimybę įvairiai interpretuoti aprašytus dalykus, ieškoti juose savitos, kiekvieno vaiko asmenybei ir situacijai unikalios prasmės.
  • Vertinga, kai istorijoje yra aprašytos dilemos, kylančios herojui priimant įvairius gyvenimo sprendimus ir darant pasirinkimus. Svarbu, kad istorija atspindėtų riziką ir galimybes, kurios slypi kiekviename herojaus pasirinkime.
  • Pagrindiniai istorijų veikėjai turėtų būti berniukai ir mergaitės, kurių amžius yra panašus į skaitytojo ar klausytojo amžių.
  • Knyga turėtų atitikti skaitytojo ar klausytojo raidos etapą, jam būdingas skaitymo ir teksto suvokimo galimybes. Vaikas turėtų būti pajėgus suprasti istorijoje vartojamus žodžius ir posakius. Reikėtų atsižvelgti į tai, kokios meninės raiškos priemonės knygoje vartojamos, kokio ilgio yra sakiniai, kiek yra sudėtingų žodžių, kiek trunka visas pasakojimas ir kt.
Svarbu pabrėžti, kad nurodytų kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o tik orientacinis, todėl neturėtų kelti specialistams apribojimų renkantis knygas ar stabdyti jų intuiciją, kai intuityviai numanoma, kokia istorija galėtų suteikti naudos konkrečiam vaikui. Kai kurie autoriai (pavyzdžiui, Davis ir Wilson, 1992) savo straipsniuose pateikia biblioterapijai rekomenduojamų knygų sąrašus, skirsto knygas į kategorijas pagal istorijose nagrinėjamą problematiką (apleistumas, tėvų skyrybos, brendimas, netektys ir kt.).
 
Psichologai netaiko biblioterapijos visiems vaikams. Renkantis šį metodą svarbu atsižvelgti į tai, ar konkretus vaikas domisi knygomis, ar jam apskritai patinka skaityti. Taip pat – ar vaikui patinka, kai suaugęs asmuo skaito jam balsu. Dirbant su vaiku kartais savaime paaiškėja, kokį metodą taikyti, vaikui išreiškus norą vartyti ir tyrinėti kabinete esančias knygas.
 
Istorijų pasakojimas – artimas biblioterapijai pagalbos būdas
 
Biblioterapijos esmė yra knygos: traukiamos iš psichologinės pagalbos kabineto lentynų, vartomos, skaitomos. Tuo tarpu kuriant ir pasakojant istorijas dažniau yra kalbamasi, klausomasi vienas kito, rašoma, piešiama, peržiūrinėjami abstraktūs paveikslėliai. Kai kurių autorių teigimu, vaikų sukuriamas istorijas yra lengviau analizuoti ir suprasti nei jų sapnus, kurie yra dažniau tyrinėjami, kai psichologai dirba su suaugusiais asmenimis. Jausmai, įvykiai, situacijos, iššūkiai, pavojai, troškimai, kurių vaikai pripildo savo pasakojimus, paprastai yra aktualūs ir jų gyvenime, pasakojimuose atsispindi adaptyvūs ir neadaptyvūs vaikų naudojami elgesio modeliai, situacijų ir sunkumų vertinimas.
 
Psichologai, dirbantys su vaikais, daug metų mokosi, kaip elgtis ir klausytis, kiek patiems kalbėti ir klausti, kad vaikas šioje veikloje galėtų laisvai reikšti save, jaustųsi suprastas ir priimtas. Palengvėjimas, kai psichologas sėkmingai taiko skaitymo ar istorijų kūrimo užsiėmimus, vaikui dažnai ateina ne iš karto išklausius istoriją, bet po ilgesnio laiko, tolesnio lankymosi pas psichologą procese.
 
Dale Elizabeth Pehrsson (2005) lygina terapines istorijas su sėklomis, kurios ilgai bręsta prieš atnešdamos vaikui įžvalgas ir supratimą apie jo sunkumus. „Legendos“ apie stebuklingą vaiko elgesio pasikeitimą vos jam išklausius terapinę pasaką, neskaitant kai kurių išimčių, yra labiau priskirtinos  mitų apie psichoterapiją, bet ne realybės sferai.
 
Baigiamosios mintys
 
Biblioterapija ir jai giminiški metodai šiuo metu yra labai išpopuliarinti, mokytojai ir tėvai skatinami juos taikyti vaikų ugdymo kontekste. Tai iš tiesų yra pozityvu tol, kol šios veiklos yra naudojamos vaikui lavinti ir šviesti, tačiau jei turima galvoje pagalba vaikui ir jo sveikatos sutrikimų gydymas, vien šis metodas, be atitinkamos kompetencijos ir praktikos, vargiai gali padėti vaikui.
 
Kai bendraujama su tėvais ir pedagogais, jie kartais išreiškia stiprų norą daugiau sužinoti apie psichologinės pagalbos vaikams technikas ir galimybes patiems jas taikyti namuose ar ugdymo įstaigoje. Tėvų ir pedagogų noras patiems tapti psichoterapeutais, taikyti žaidimą, skaitymą ar piešimą kaip gydymo metodą sunkumų turinčiam vaikui (o ne tiesiog žaisti, skaityti ar piešti), dažnai kyla iš baimės kreiptis profesionalios pagalbos į psichologus. Tikimės, kad šis straipsnis prisideda prie baimės mažinimo ir daro vaikų psichologo profesiją mažiau grėsmingą tėvams ir pedagogams, taip pat padrąsins kreiptis profesionalios pagalbos, kai tai bus reikalinga vaikui. 
Šaltiniai:
  1. Pehrsson D. (2005). Fictive Bibliotherapy and Therapeutic Storytelling with Children Who Hurt. Journal Of Creativity In Mental Health, 1(3–4), 273–286.
  2. Rozalski M., Stewart A., Miller J. (2010). Bibliotherapy: Helping Children Cope with Life's Challenges. Kappa Delta Pi Record, 47(1), 33–37.
  3. Davis K.,  Wilson T. (1992). Bibliotherapy and Children's Award-Winning Books. ERIC, EBSCOhost
  4. Parker K. L. (2005). Reading for character: principles of bibliotherapy applied to children‘s literature. College Reading Association Yearbook, (27), 182–190. 
Apie autorių: 
Vytis Valantinas turi klinikinės psichologijos kvalifikacinį magistro laipsnį, įgytą Vilniaus universitete, yra Lietuvos psichologų sąjungos narys. Psichologas teikia pagalbą vaikams ir paaugliams, konsultuoja šeimas, suaugusiuosius. Taip pat vadovauja atsparumo stiprinimo ir perdegimo prevencijos grupėms, rengia mokymus švietimo profesionalams (pedagogams, mokyklų direktoriams). Atlieka psichikos sveikatos mokslinius tyrimus.
Susisiekti su Vyčiu Valantinu galite parašę el. paštu vytis.valantinas@gmail.com
 
Papildo temą:
Jei Jums kyla klausimų, susijusių su ikimokyklinio ar priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdymu, parašykite mums: info@ikimokyklinis.lt. Ugdymo specialistai, teisininkai ir kiti specialistai mielai Jums atsakys. Daugiau klausimų ir atsakymų ieškokite skiltyje D.U.K.
 
Draudžiama bet kuriuo būdu ar pavidalu kitur naudoti ir platinti portale esančią tekstinę, grafinę informaciją be raštiško www.ikimokyklinis.lt sutikimo. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.ikimokyklinis.lt su nuoroda kaip šaltinį.