Netradicinės pedagogikos Kaune jau tampa tradicija?

 

Kauno miesto savivaldybės administracijos Švietimo ir ugdymo skyriaus vyriausioji specialistė Audronė Bukmanaitė, jau beveik 15 metų kuruojanti darželius, nelinkusi visko užglaistyti ir visuomenei pateikti fasadinę Kauno ikimokyklinių įstaigų pusę. Nors savivaldybės lėšomis visų darželių langai pakeisti, o dalies įstaigų fasadai nudažyti, virtuvėlės aprūpintos naujoviška įranga, bet daugiausia rūpesčių kyla skirstant savivaldybės biudžeto pinigus. Šiemet jų bus skiriama apie 30 mln. litų. Neracionalus lėšų naudojimas, neoptimizuoti etatai, mažėjantys pedagogų krūviai, per didelis vaikų skaičius grupėse – taip pat nuolatinis Kauno švietimo specialistų galvos skausmas. Tiesa, naujosioms informacinėms technologijoms – žalia šviesa. Šešios Kauno ikimokyklinės įstaigos dalyvauja modernizavimo projekte, tad pas pedagogus ir mažuosius jau keliauja kompiuteriai, vaizdo grotuvai, interaktyviosios lentos ir kt.

 

Nėra į Lietuvą atkeliavusių netradicinių pedagoginių sistemų, kurios nebūtų taikomos Kauno ikimokyklinėse įstaigose. Parengta nemažai metodinės medžiagos pedagogų kvalifikacijai tobulinti. Didžiuotis galima Rudolfo Šteinerio arba Valdorfo (Kauno Valdorfo vaikų darželis „Šaltinėlis“, Kauno lopšeliai-darželiai „Giliukas“, „Smalsutis“ ir kt.), Marijos Montessori (Kauno Marijos Montessori darželis-mokykla „Žiburėlis“, Kauno lopšeliai-darželiai „Linelis“, „Varpelis“ ir kt.) pedagoginių sistemų, Egmonto (Danija) projekto (Kauno lopšelis-darželis „Vaikystė“ ir kt.) idėjų taikymu ir daugybe grupių, taikančių „Geros pradžios“ metodiką (Kauno lopšeliai-darželiai „Aušrinė“, „Židinėlis“ ir kt.). Kaune sėkmingai pritaikomas  Reggio Emilia (Italija) pedagoginis požiūris.

 

Daugiausia mieste – „Geros pradžios“ metodiką taikančių grupių. Šešiolikoje įstaigų jų veikia net 94.Jose surasime įvairių veiklų centrus, autoriaus kėdę, kur mažyliai gali lieti savo įspūdžius.

Šiuo metu vis labiau populiarėjantis Reggio Emilia sistemos įkvėpėjo pedagogo Lorio Malaguzzi metodas žavi kauniečius pedagogus savitu požiūriu į vaikų ugdymą. Jį nesunku pritaikyti lietuviškajam darželiui, tad nemažai pedagogų praktiškai įdiegė šias idėjas. Pagrindinė priemonė – aplinka – tarsi trečiasis pedagogas. Taipišvengiama auklėtojos dominavimo, kuris vis dar pastebimas darželiuose. Reggio idėjos, orientuotos į vaiko poreikius, sparčiai plinta ir kartu keičia ugdymo paradigmas.

 

 

Problemų renkantis darželius atsiranda dėl priėmimo tvarkos ir dėl galimybės rinktis dvi įstaigas, galbūt neįsigilinant į prioritetus. Kad tik arčiau namų....

 

Trečioji pagal populiarumą Kaune pedagogika yra Marijos Montessori, kai taikomos savitos ugdymo priemonės ir vyrauja individuali veikla; Valdorfo darželiuose daugiausia naudojamos natūralios medžiagos. Šiaudais ir medžiu kvepiančios grupės, lininės servetėlės ar užuolaidos, piešimas pieštuku – tokia valdorfiečių kasdienybė.

 

Kartais renkantis darželį tėvams rūpi ne tik kokia pedagogika taikoma įstaigoje, bet ir tai, ar jos turi tęstinumą mokyklose. Šiuo atžvilgiu antrajame pagal dydį šalies mieste metodika „Gera pradžia“ atkeliavo į keturias mokyklas, o valdorfiečius galima sutikti trijose miesto įstaigose. Kiek sudėtingiau eiti M. Montessori pedagoginės sistemos keliu. Šį darbą tęsia privačios įstaigos. Juolab kad Lietuvos netradicinio ugdymo koncepcijoje teigiama, kad netradicinės pedagoginės sistemos turėtų atsirasti privačiame sektoriuje, o valstybiniame – taikomi tik jų elementai. Bet nei ekonominė krizė, nurėžusi finansavimą iš savivaldybės biudžeto, nei besikeičiančios pedagogų nuotaikos jokios įtakos metodikų populiarinimui nepadarė. Ir valstybiniuose darželiuose, kaip minėta anksčiau, tikrai taikomi toli gražu ne vien elementai...

 

 

Kalbant apie paslaugų vaikui ir šeimai gausą ir poreikį Kauno ikimokyklinėse įstaigose, derėtų pabrėžti, kad jose darbuojasi daug švietimo pagalbos specialistų: logopedų, specialiųjų pedagogų, tiflopedagogų, surdopedagogų. Įstaigose gausėja vaikų iš socialiai remtinų ir mažas pajamas gaunančių šeimų, kurioms iš tiesų reikia daugiau pagalbos. Todėl kai kuriose įstaigose kur talkina socialiniai pedagogai ir psichologai. Kita talkintojų grupė – kūno kultūros ir meno specialistai (pavyzdžiui, Kauno menų darželyje „Etiudas“ dirba Kauno valstybinio dramos teatro aktorė Inesa Paliulytė ir šokio specialistė Audronė Speičienė). Dauguma švietimo pagalbos specialistų telkiasi metodiniuose ir korekciniuose konsultaciniuose centruose, kurių mieste yra dvidešimt. Jie skirti specialiųjų poreikių turintiems vaikams ir jų šeimoms.

 

 

Kiekviena savivaldybė gali savitai organizuoti ikimokyklinį ir priešmokyklinį ugdymą, tad šiuo atžvilgiu miesto valdžia nutarė nevaržyti pedagogų iniciatyvos ir leisti kurti ir taikyti įvairius ugdymo organizavimo modelius. Kasmet kiekviena švietimo įstaiga peržiūri, atnaujina savo struktūrą, parinkdami tėvams tinkamą grupių darbo trukmę ir paslaugas. Savaitinės grupės ir grupės, veikiančios 14 val. per dieną, skirtos ne tik labiausiai nuskriaustiems neprižiūrimiems vaikams, bet ir tiems, kurių tėvai negali rūpintis jais dėl darbo pobūdžio, dažnų komandiruočių. Šiose grupėse ugdymas derinamas su globa bei kompleksine švietimo specialistų pagalba. Tokių grupių šiuo metu mieste veikia apie 30 (iš 700).

 

Priešmokyklinio ugdymo paskirtis – padėti vaikams sėkmingai pasirengti pradinei mokyklai. Kauniečiai labai vertina Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos pagalbą, kuri reiškiama nuolatine metodine pagalba, nemokamais mokymais, literatūra.

 

 

Į Šilainių seniūnijoje įsikūrusį lopšelį-darželį „Aušrinė“ smalsumas atveda ne tik dėl to, kad ši įstaiga viena pirmųjų pradėjo taikyti „Geros pradžios“ metodiką. Direktorės pavaduotoja ugdymui Danguolė Valienė pasakoja apie naujovę, kuriai jau pasirengta. Nuo 2012metų rudens vienoje lopšelio grupėje bus teikiamos kūdikių ugdymo paslaugos; joje bus galima palikti kūdikius, dar nesulaukusius pusantrų metukų. „Kalbant apie paslaugų šeimai plėtrą, tai būtų išeitis studentėms ar šiaip aktyvioms mamoms, neturinčioms kam palikti vaiką trumpam laikui. Juk profesionalams patikėti savo atžalą tikrai saugiau nei, tarkim, samdytis auklę, – tvirtina ji. – Tai iššūkis ir mums; daug vaikučių iš pradžių negalėsime prižiūrėti, gal tik du, tris.“

 

Pirmomis dienomis jie būtų kartu su mamytėmis. Pabūtų nuo 8 ar 9 valandos ryto iki dvyliktos, ne ilgiau kaip keturias valandas. Problema ta, kad pagal reikalavimus  šioje grupėje turėtų sumažėti lopšelinukų nuo 1,5 iki 3 metukų, bet pedagogai pasiryžę visų poreikius suderinti. Įsteigti būsimą kūdikių grupę, kurioje kol kas karaliauja lopšelinukai, iš tiesų pasiruošta. Sustatytos medinės lovelės, yra vystymo stalas. „Kaip seksis, negaliu spėlioti ir pasakysiu rudenį, dar ankstoka apie tai kalbėti, – sako būsima kūdikių auklėtoja ekspertė Dalia Klinavičienė. – Vis dėlto atsakomybė didžiulė. Ir mamos kels reikalavimus, ir pati turiu gerai pasirengti. Žinau, kaip būna, kai kūdikėliai tik guli, ropoja, šliaužioja. Tenka vienam vaikeliui visą dėmesį sutelkti, labai sudėtinga jį paskirstyti, jei tokią grupę lanko mišraus amžiaus vaikai. Juk kiekvieną mažylį reikės prisiglausti, kalbinti. Ir žaidimas, ir darbas kartu,“ – abejonėmis dalijasi Kauno 2011 metų mokytoja tituluota D. Klinavičienė. Kuklūs tie mūsų pedagogai, nes, pasak vadovų, naujovei ruoštasi atsakingai, domėtasi, nagrinėta metodinė literatūra, dalyvauta mokymuose apie kokybišką ikimokyklinį ugdymą.

 

Beje, jeigu tokia pagalba teikiama neįtraukiant kūdikio maitinimo, ji yra nemokama. „Gal dar negalutinis, nebaigtas šis ugdymo modelis, nes kūdikių priežiūra turėtų būti brangesnė už visas kitas ugdymo paslaugas, nes ir atsakomybė didesnė, – svarsto D. Valienė. – Mūsų vizija – padėti ne toms, kurios tikisi „numesti“ vaiką, o veiklioms jaunoms mamoms, neturinčioms namuose močiučių, dirbančioms kelias valandas, kad nenutrūktų jų profesinė karjera, mokslai. Neneigiame, kad kūdikiui geriausia būti su mama, bet svarstome apie kritinius atvejus.“ Natūralu, kad jauniems tėvams ypač trūksta praktinių žinių. Tad šiame darželyje organizuojamų metodinių valandėlių, tėvystės įgūdžių užsiėmimuose mamos gali pasikalbėti tarpusavyje, ieškoti bendrų išeičių.

 

 

„Picos, traškučiai, bulvytės,“ – neslepia ne itin sveiko namų meniu vaikai, tad gerinti mitybos įpročius pedagogams atrodo pats laikas. Čia, darželyje, mažieji gali į valias skanauti morkų, obuolių, apelsinų, bananų, kriaušių. Vaisių plovimas, dalijimas, pieno pilstymas į ąsotėlius tikrai neapsunkina auklėtojų padėjėjų. Tiesa, prievartos čia nėra ir būti negali dėl alergijos, netoleravimo. Tačiau neginčytina, kad augančiam vaikui valgyti vaisius, daržoves ir gerti pieną – naudinga ir reikalinga.

 

Astą Mažeikienę džiugina naujos pieno ir vaisių programos darželyje, kurias įgyvendinant penkiametė dukra įprato valgyti vaisius, daržoves. Pieną geria beveik visi vaikai, o tėvai dar kartais atneša ir kokių nors skanėstų prie pieno... Viena mama pasakoja, kad į šį darželį leidžia jau trečią savo vaiką ir dėl savo sprendimo net neabejojusi. Žavi nuoširdus pedagogų darbas, bendradarbiavimas su tėvais, tiesiog akyse lavėjantys vaikai. Nesibaigiančios švietimo įstaigų pertvarkos fone maloniai stebina nesikeičiantis kolektyvas ir aiški politika. „Kažin, ar tėvai prieš miegą taip savo atžalas sužiūri, galveles paglosto, apkamšo, gerą žodį pasako kaip auklėtojos, – šypsosi penkiametės mama. – Čia nėra muštro, pedagogės sugeba suvaldyti neklusniuosius nekeldamos balso.“

 

Pasak ponios Jurgitos Pajarskienės, ir jos sūnus pieną mėgsta labiau už vandenį, kasdien prašo bent kelių stiklinių. O štai bananus tai mėgsta, tai ne – pagal nuotaiką. Penkiamečio mamytė mananti, kad „Aušrinės“ populiarumą lemia vadovų vadybiniai gebėjimai. „Nėra tiek daug darželių Kaune, kur būtų tiek vidus, tiek aplinka taip gerai sutvarkyti ir dar nuolat gražinami. Moki kaip už valdišką darželį, o paslaugos, aplinka – kaip geriausiame privačiame!“ – neslepia nuostabos pašnekovė.

 

 

Pasak itin sutelktai ir kūrybingai dirbančių šeimininkų, nei darželis, nei čia veikiantis Vaikystės pedagogikos centras (tokių Lietuvoje yra 10, iš jų du – Kaune) atsirado ne per dieną ir net ne per metus. Pasak direktorės Reginos Beinorienės, prieš daugelį metų į Lietuvą atkeliavęs danų Egmonto projektas buvo atradimas. Tyrimų išvadose buvo skelbiama, kad ikimokyklinėse įstaigose pasigendama vaikų balso, jų dalyvavimo. O naujoji patirtis leido demokratizuoti visą ugdymo procesą, daugiau dėmesio skirti vaikų kultūrai (tai dar nauja sąvoka), vaikiško elgesio plėtojimui. Pamažu, kolegiškai pasitardami, pedagogai keitė nuostatas, kūrė su vaikais lygiaverčius santykius. „Dabar galiu drąsiai sakyti – ugdome ne šiaip klausytojus, o aktyvius dalyvius. Mūsų vaidinimai, šventės, ekskursijos – ne parodomieji, o tikrai mums visiems svarbūs, įdomūs įvykiai, formuojantys veidą. Tiesa čia tampa kitokia, patvirtinta savo patirtimi,“– įsitikinusi direktorė.

 

Ikimokyklinio ugdymo auklėtoja Edita Martinkėnienė džiaugiasi tuo, kad pedagogai neįsprausti  į metodikos rėmus, o gali atsirinkti, kas vaikui geriausia. Nebijoma mokytis iš kolegų, iš savo klaidų. „Štai skaičiau pasaką apie kurmį, kuris ieškojo šviesos, aiškinau apie dienos ir nakties pokyčius, o vienas vaikas kažkodėl susidomėjo kurmiu. Ėmėme gilintis, prisiminėme daugiau nakties gyvūnų. Pati ir nesumanyčiau tokios temos,“– juokiasi pedagogė. Ir dar prisipažįsta labai pamėgusi išvykas su vaikais. Nevengiama viešojo transporto, kad vaikai išmoktų elgtis. Patraukia į netradicines vietas, pavyzdžiui, traukiniu vyksta į Kauno rajoną arba į VDU Botanikos sodą, teatrą, muziejų, į svečius pas auklėtoją ar vaikus. Žinoma, tėvai noriai įsitraukia, dalyvauja. Kelionės metu gimsta spontaniški pastebėjimai. Auklėtoja tvirtina niekuomet neužmiršianti, kaip vienoje išvykoje vaikas pamatė kitoje gatvės pusėje tėtę ar mamą ir ruošėsi bėgti... Štai tuomet rimčiau susimąstyta apie saugumą, nupirkta ryškiaspalvių liemenių. 

 

„Vaikystės“ pedagogikos centro direktorės pavaduotoja ugdymui Zina Langaitienė pritardama kolegei apie ekskursijų žavesį, pasakoja atvejį, kai būtent kelionė padėjo penkiametei mergaitei. Ji darželyje beveik nekalbėjo, mažai bendravo, o štai išvykoje, sužavėta įspūdžių, greitakalbe ėmė berti žodžius...

 

Priešmokyklinio ugdymo pedagogė Inga Kajokienė tvirtina seniai pastebėjusi, kokia „aštri problema“ šešiamečiams, septynmečiams yra pogulio miegas. Tad nuspręsta netaikyti griežto režimo, kartu paieškoti alternatyvos. „Dabar mūsų grupėje iki 3 valandų trunkančiu ramybės metu deramasi – gal šiandien neikime gulti, gal mandalas kurkime, gal arbatą gerkime ar filmuką žiūrėkime. Būna, kad ir taip ir užmiega, besiklausydami pasakų... O aš laviruoju, juk žinau, kad užtenka atsigulus pailsėti,“ – savo pedagoginiais atradimais dalijasi I. Kajokienė. Ir dar auklėtoja norėtų pritarti IKT naudojimui darželyje. Jos pastebėjimu, žaisdami kompiuterinius žaidimus, naudodamiesi specialiomis adaptuotomis programomis darželinukai puikiausiai perima žinias. Garsas, vaizdas, judėjimas padeda sukaupti dėmesį. Buvo atvejų, kai vaikas pradėjo skaityti, nors to specialiai nesiekta. Žinoma, tenka parengti tėvams informaciją, mokyti ir juos prie kompiuterių leisti laiką saikingai...  

 

Psichologė Jūratė Lietuvnikienė prisipažįsta, kad anksčiau ir ji buvusi prieš kompiuterinių žaidimų, interaktyviųjų lentų naudojimą, bet laikas neišvengiamai skatina tobulėti, mokytis ir nebijoti technologijų. „Kur kas naudingiau panaudoti naujoves hiperaktyviems vaikams sudominti, relaksaciniuose, meno, muzikos užsiėmimuose nei gąsdinti it kokiu baubus“, – įsitikinusi psichologė.

 

Beje, galbūt skamba ir paradoksaliai, bet GRIEŽTOS metodikos nebuvimas kuriant aplinką taip pat duoda rezultatus. Visus baldus darželyje galima pasukti, judinti, čiužinius naudoti žaidimuose, žaislus nešiotis į įvairias erdves, kurios nėra griežtai apibrėžtos, bet sumaniai įrengtos. Šviesos, smėlio stalai – tikros kūrybinės dirbtuvės. Dviejų aukštų nameliai, spintelių ir lentynų pertvaros, palapinės, teatro širmos pavirsta pilimis, virtuve, kalėjimu ar net „baubyne“. Sportiniai įrenginiai – skersiniai, gimnastikos žiedai, virvės, kopėtėlės, sūpynės – labai mėgstami vaikų. 

 

Į klausimą, ar ne per daug įvairios, gal kartais chaotiškos veiklos dabartiniuose darželiuose ir „Vaikystėje“, ar vaikai nepervargsta – ikimokyklinio ugdymo auklėtoja Rūta Burinskienė atsako, kad taip nėra. „Vaikai darželiuose „išsikrauna“, juk jie tokie energingi! Būna, kad projektai aktualūs galbūt tik kelioms grupėms, tikrai nebūtinai visiems. Buriamės pagal vaikų interesus.“  

 

Šio darželio viena auklėtoja kartu su dar keturių įstaigų pedagogais lankėsi Islandijoje ir susipažino su šia naujove. Tai dar neišnaudota niša, nes Lietuvoje visi darželiai turi savo teritorijas ir galimybę išvykti. „Vaikystės“ teritorijoje kuriama miško aikštelė, iš krūmų suformuoti labirintai, statomi nameliai – tarsi fonas būsimiems įvykiams.

 

„Svarbiausia – labai daug analizuodami, apibendrindami ir atmesdami netinkamus dalykus, išmokome spręsti problemas“, – apibendrina ilgokai užtrukusį pokalbį direktorė R. Beinorienė. Ir tarsi apgailestaudama užsimena, kad rengdama seminarus pastebėjo, jog pedagogai domisi jų ilgamete patirtimi, bet diegti naujovių savo švietimo įstaigose neskuba. „Tai per daug sudėtinga, tai direktorė neleidžia...“ – dejuojama.

 

 

Ne naujiena, kad visos ikimokyklinės įstaigos vykdo bendrus vaikų edukacinius projektus, veiklas. Kaune paprastai bendraujama seniūnijų lygmeniu pagal interesų sritis ar telkiamasi bendroms problemoms spręsti. Nėra nė vienos ikimokyklinės įstaigos, kuri neturėtų socialinių partnerių. Dažnai vaikams skirti renginiai vyksta ne pačiuose darželiuose. Kauniečiai mėgsta išvykas, ekskursijas, pavyzdžiui, į bibliotekas, kur vaikai ne tik susipažįsta su knygomis, bet ir eksponuoja savo dailės darbus.

 

Kiti mėgstami partneriai – teatrai, muziejai. Ypač populiarus Kauno valstybinis dramos teatras ir Kauno valstybinis lėlių teatras, su kuriuo šiemet pasirašyta bendradarbiavimo sutartis. Puikios erdvės vaikų koncertams, renginiams atsiveria ir Lietuvos švietimo istorijos bei Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuose. Lankomasi Lietuvos zoologijos ir VDU Botanikos soduose.Bendradarbiaujama ir su policija, sveikatos organizacijomis, medikais bei aukštųjų mokyklų studentais. O štai atėjūnai menkaverčiai artistai, dainininkai  darželiuose  nepageidaujami, nes per pastaruosius keletą metų daugelis švietimo įstaigų tapo lengvu pinigautojų lobiu. Švietimo ir ugdymo skyriaus nuostata – tuo užsiimti leidžiama tik aukščiausios meninės vertės programą siūlantiems atlikėjams ar kolektyvams.

 

Kauno lopšelis-darželis „Žiedelis“ įsikūręs netoli senojo Kauno Ąžuolyno. Direktorė Violeta Valaitienė, prieš 14 metų ėmusi vadovauti šiai įstaigai, neslepia radusi ją gerokai apleistą, tad teko rankoves pasiraitoti. Griebtasi renovacijos, sveikos gyvensenos programos įgyvendinimo. Ieškota specialistų. Kūno kultūros pedagogė darbuojasi tik nuo praėjusių metų, o kineziterapeutas – kol kas tik svajonė. Žinoma, ieškota socialinių partnerių, be kurių vargu ar mažieji šalia esančiame Lietuvos zoologijos sode „gydytų“ gyvūnėlius ar VDU Botanikos sode lankytųsi, kai „Gražuolės tulpės jau pražydo“ (toks projekto pavadinimas), ar gautų gražių spalvinimo knygelių iš Kauno visuomenės sveikatos biuro.

 

Bene labiausiai džiaugiamasi netoliese esančio Lietuvos sveikatos mokslų universiteto medikų bei studentų pagalba. Medikų duomenimis, vaikų laikysenos, pėdų, regos rodikliai gana prasti, tad teko griebtis kompleksinių darbų. Ne tik aiškinti tėvams, pedagogams galimus pavojus, bet ir išmokyti konkrečių pratimų. Plokščiapėdystės įveika akmenukais, ritiniais, spygliuotais guminiais kamuoliukais, akių raumenų stiprinimas įvairiomis priemonėmis, laikysenos korekcija – ne iš karto pastebimi, bet naudingi dalykai. „Mes privalome atsakyti už savo darbą, kuris vyksta nuolat ir visur. Įkiškite galvą į bet kurią grupę ir pamatysite, kaip išradingos, sumanios auklėtojos darbe atiduoda visa, ką geriausio sukaupusios. Vis dažniau sulaukiu pastabų, kad per mažai giriamės, dalijamės patirtimi, tad interneto portalai šiuo atveju – puiki galimybė,“ – džiaugiasi direktorė. Ir nors vadovė prisipažįsta skendinti „popieriniuose“ darbuose, bet stengiasi visur dalyvauti ir domėtis.

 

Kauno visuomenės sveikatos biuro psichologė Rasa Vaitkienė nė kiek nesigaili abi savo atžalas leidusi į šią įstaigą. Sūnui gerokai pagelbėjo darželio logopedė, o priešmokyklinukė dukra, kaip ir daugelis vaikų, labai imli, namie atkartoja iš kūno kultūros pedagogės išmoktus šokio judesius, pasakoja apie darželyje lipdomus keramikos darbelius. „Nors netoliese yra kitas darželis, bet pasirinkau šį dėl švaresnės aplinkos, šviesių grupių, jaukaus kiemo, – pasakoja R. Vaitkienė. – Ir iš to, kad dukra nesiveržia kuo greičiau namo ar kad tik grįžusi neprašo valgyti, kartoja ‚neik skersai gatvės‘, ‚tu netinkamai valaisi dantis‘, nesunku spręsti apie pedagogų triūsą.“

 

 

„Matome tendencijas – vaikai labai imlūs naujoms technologijoms, bet kartu reikia ir su tėvais, pačiais pedagogais bendrauti, juos šviesti. Naujesnių žinių visuomet galima išgirsti pasaulinei sveikatos dienai skirtose konferencijose ar panašiuose renginiuose“, – teigia psichologė. Ir čia pat sulaukia pastabos, kodėl į šiuos renginius dar per mažai kviečiami darželių specialistai kaip lektoriai.

 

Nors direktorės pavaduotoja, socialinių mokslų daktarė Virginija Bortkevičienė yra parengusi 2 ugdymo programas, tačiau, be teorinių žinių kaupimo, ji stengiasi pastebėti kiekvieną vaiką, įdomesnius jų posakius užsirašanti. „Mama, dar nenusiploviau rankų,“ – sako berniukas. „Grįšim namo ir nusiplausi“, – ramina jį mama. „Bet aš mačiau pro mikroskopą, kokios jos, kai nenusiplauni...“ O štai po „Žaislų ligoninės“ ji sakanti uoliam vaikui: „Laba diena, daktare, gal man koją pagydysite?“ Vaikas šypsosi laimingas....

 

O taip, vos nepamiršome papasakoti, kodėl užsukome į „Žiedelį“. Čia veikia tikrų tikriausia „Žaislų ligoninė“. Prieš keletą metų medikai vaikus aprengę baltais chalatais rodė, kaip galima gydyti žaislus – lėles, gyvūnėlius, kokius instrumentus naudoti ir pan. Vaikai labai mielai ėmėsi gydytojų darbo ir iki šiol mėgsta darbuoti savo „Žaislų ligoninėje“. Tėvai stebisi, kad mažieji nebebijo medikų, drąsiau lankosi poliklinikose ar ligoninėse. „Einam lopšio žaislus gydyti,“ – tokia frazė darželyje dažnai nuskamba. Tad ar verta stebėtis, kad mažieji daktarai aiskaudos ir į Zoologijos sodą užsuka vėžliukų ar žiogų pagydyti?

Pasak auklėtojos metodininkės Birutės Žemelienės, nors gyvensenos įgūdžių pradmenys įgyjami šeimose, bet bendros auklėtojų ir partnerių pastangos nenueina veltui. Iš informacijos srauto telieka atsirinkti, kas naudingiausia. Kai pamatai praktiškai, pasitari su specialistais, daug lengviau įgyvendinti daugelį ekologiškų idėjų. 

 

„Mūsiškiai trimečiai jau daug žino apie sveiką mitybą, sporto naudą, šiukšlių rūšiavimą. Net ir rytinės mankštos metu jie patys pasiūlo siužetų, pavyzdžiui, nori būti piratais, plaukti jūroje“, – pasakoja auklėtoja.

 

Kūno kultūros pedagogės Beatos Sakalauskienės nuomone, partnerystė darželiuose itin aktuali. „Trūkstant medicininių žinių, visuomet vadovaujamės medikų rekomendacijomis, jie nukreipia mūsų dėmesį tinkama linkme. Štai, pavyzdžiui, tirdami vaikų aktyvumą, pasiūlėme judesio raišką ir saviraišką. Atrodo, toks paprastas dalykas stebėti, į kurią pusę juda kūnelis: į kairę ar į dešinę, aukštyn ar žemyn. Arba išmokti jausti savo ar svetimą erdvę. Sugebėti laimėti ir pralaimėti judriuosiuose žaidimuose. Tai mums, suaugusiesiems, paprasta, bet ne vaikams, – tvirtina judesio specialistė. – Smagiausia, kad vaikai įgyja laisvumo, mažiau serga.“ Prievartos nėra ir būti negali. Nei rytinės bendros mankštos metu, nei žaidžiant ar renginiuose. Įsitraukia tie, kurie to nori. Bet jei vieną dieną vaikas nelinkęs mankštintis, tai kitą paprastai jau šėlsta kartu. Beje, sveikos gyvensenos propaguotojai kartą per mėnesį renkasi respublikinėje ikimokyklinių įstaigų darbuotojų asociacijoje „Sveikatos želmenėliai“.   

 

 

Kauniečiai turbūt savaip interpretuotų rūpinimąsi vaikų sauga viename nesaugiausių miesto rajonų – Šančiuose. Kauno lopšelis-darželis „Žilvitis“ garsėja vieninteliu šalyje metodiniu konsultaciniu Saugaus vaiko ugdymo centru. Tad paklausta apie partnerius, direktorė Zina Miciūnienė tiesiog pražysta, mintimis grįždama į tuos laikus, kai saugaus eismo propaguotojas Algis Žikevičius (kurio vardu Kaune kelis dešimtmečius veikia saugaus vaiko mokykla) pasiūlė vystytis šia kryptimi. Kauno miesto ikimokyklinių įstaigų saugaus vaiko ugdymo centre sukaupta daug žaismingų priemonių vaikų saugumo įgūdžiams ugdyti – eismo, buitinei, priešgaisrinei. Vaikai kuria ateities policiją, atšvaitus, važinėja mašinėlėmis, dviratukais, mokosi pažinti kelio ženklus. „Žaidimų dienelių“ ar „Diskusijų dienelių“ metu darželį aplanko per 600 vaikų ir 150 tėvų per metus. „O kad mūsų laikais būtų buvę tokių priemonių ir užsiėmimų,“ – dūsauja ne vienas tėvelis.  

 

Su nuolatiniais ir svarbiausiais partneriais – Lietuvos moksleivių ir technikos informavimo kūrybos centru – nuveikta daug gerų darbų. Išleistas skaitmeniniame vaizdo diske filmukas „Būk saugus kelyje“ ir rekomendacijų knyga, kurioje telpa geroji patirtis, rekomendacijos, eilės, dainelės. Prevencinio darbo priemonės skirtos visoms ikimokyklinėms įstaigoms.

 

Su uniformuotais pareigūnais draugaujama jau aštuntus metus. Ypač smagiai sutinkami svečiai Tarptautinei vaikų gynimo dienai skirtuose renginiuose. Šiemet apsilankęs ir net savo tarnybine mašina darželinukus smagiai pavėžinęs Kauno apskrities VPK Kauno m. Panemunės PK Viešosios policijos skyriaus Šančių ir Panemunės policijos nuovados viršininkas Audrius Šakickas labai teigiamai vertina šį bendradarbiavimą. „Manau, kad policijos įvaizdis visuomenėje nėra geras, o kai kurie tėveliai kartkarčiais pagąsdina vaikus  „dėde policininku“. Tad tokiuose bendruose renginiuose mes po truputį šį požiūrį keičiame. Matome, kas vaikams įdomu, nauja, skatiname juos pasitikėti policininku, o gal net susidomėti šia profesija. Kviečiame ir pas save per atvirų durų dienas.“

 

Ypatinga draugystė, globa ir pagalba sieja darželį ir su Šančių seniūnija. „O kas būtų, jei darželiai toliau nei savas kiemas nematytų, – dalykiškai rėžia Kauno m. Šančių seniūnijos seniūnas Ričardas Rusteika, nuolat besidomintis mažiausiųjų reikmėmis. – Mano nuomone, kiekvienas darželis turi turėti savo specializaciją, išskirtinumą. Štai šiame darželyje daug dėmesio skiriama saugumui, policininkai šalia. Vaikai juos pamato ne tik kino filmuose ar kompiuterių žaidimuose, gali pasikalbėti.“

 

Penkiametės mama Goda Antanavičienė taip pat giria darželio darbuotojų gebėjimus per partnerystės ryšius plėsti vaikų akiratį. „Prieš atvesdama į šią įstaigą dukrą, jau žinojau, kad čia tokia kryptis, kad geranoriška direktorė, visuomet atsižvelgianti į tėvų ir vaikų norus. Esame kaip šeima.“ Pasak mamos, dukra jai išsamiai pasakoja apie gaisrų pavojų ir kad negalima deginti žolės pavasarį.

Darželio pedagogai rengia nemokamus kursus kolegoms ir  teorines žinias pateikia su praktinės veiklos pavyzdžiais. Norinčiųjų tiek daug, kad visi nepatenka, tad tikimasi šią veiklą tęsti.