Mažojo neklaužados sutramdymas

2010-03-15

Susijusios temos:

Vaiko raida Psichologija

Dr. Saulė Raižienė
dr. Vaida Kalpokienė
Mykolo Romerio universitetas


	Apie vaikų nepaklusnų elgesį rašoma ir kalbama daug. Įvairiuose žurnaluose, internete, televizijos laidose galima rasti įvairiausios informacijos, kaip elgtis su vaikais, kurie neklauso tėvų, nedaro to, kas jiems liepiama, atsikalbinėja ir t. t. Plačiai nagrinėjamos ir tokio elgesio priežastys, pavyzdžiui, viena iš dažniausiai minimų – dėmesio trūkumas. Tačiau paprastai situacija yra žymiai sudėtingesnė. Nėra taip lengva išsiaiškinti visas priežastis, nulemiančias nepaklusnų vaiko elgesį. Toks elgesys neatsiranda per dieną, dažniausiai jį sukelia ne viena priežastis, o keletas jų, galinčių būti susijusiomis su vaiku, su tėvais, su santykiais tarp jų, su tam tikrais įgimtais veiksniais, raidos procesais ir t. t. Čia pabandysiu apžvelgti svarbiausias priežastis, galinčias lemti netinkamą vaiko elgesį. Kai kurias iš jų galima pašalinti ar jų išvengti, su kitomis, deja, reikia susidurti ir išgyventi ilgesnį ar trumpesnį sudėtingą laikotarpį. Kad ir kokios priežastys sukeltų nepaklusnų vaiko elgesį, tėvai turėtų mokėti jas atpažinti ir tinkamai į jas reaguoti.

Dr. Saulė Raižienė

Mykolo Romerio universitetas

Vaikų nepaklusnaus elgesio priežastys, kurių mes negalime išvengti

Priežastys, kurių mes, kaip tėvai, negalime taip paprastai išvengti tiesiog pakeisdami savo elgesį, gali būti susijusios su biologiniais veiksniais (pavyzdžiui, kūdikio temperamentu) ar raidos dėsningumais (pavyzdžiui, raidos krizėmis, amžiaus tarpsniais). Tam tikri įvykiai (psichologinės traumos, sunki liga, dideli pokyčiai vaiko gyvenime) dažniausiai nepriklauso nuo mūsų valios, tačiau gali žymiai įtakoti vaiko elgesį.

Paskutiniu metu atliekami tyrimai patvirtina, kad jau kūdikystėje santykius tarp tėvų ir vaiko įtakoja ne tik tėvų elgesys su vaiku, bet ir tam tikros vaiko savybės. Dabar neabejojama, kad vaikas taip pat gali veikti tėvų savijautą, kaip ir tėvai vaiko. Jei kūdikio įgimtas temperamentas pasižymi tam tikromis savybėmis, kurios apsunkina kūdikio siunčiamų signalų atpažinimą, tuomet tėvams sunkiau suprasti ir patenkinti kūdikio poreikius. Nuo pat pirmų gyvenimo dienų kyla tėvų ir vaiko bendravimo sunkumai. Toks kūdikis neretai vadinamas „sunkiu vaiku“: jis dažnai verkia, jį sudėtinga maitinti (pavyzdžiui, jam sunku žįsti ir pan.), miego – būdravimo ritmai yra visiškai susimaišę, nereguliarūs (tėvai niekada negali būti tikri, ar jie galės pamiegoti naktį). „Sunkaus vaiko“ reakcijos yra labai intensyvios: jei jis pyksta – viską išmėto, jei džiaugiasi – šokinėja, kvatoja ir pan. Patekę į naują aplinką (pavyzdžiui, svečiuose ar pradėję lankyti darželį), tokie vaikai gali nusišalinti, pasitraukti. Jie lėtai ir sunkiai prisitaiko prie pokyčių (iš pradžių verkia maudomas, o po kelių maudynių jau verkia iškeliamas iš vonelės). Neretai jų biologinis funkcionavimas yra nereguliarus, ypač miego – būdravimo ritmai, tuštinimasis (todėl mokymas naudotis tualetu tampa gana sudėtingas).

Nei mamai, nei tėčiui nėra lengva auginti tokį kūdikį. Tėvai dažnai išgyvena kaltę, nerimą, pyktį, o šios emocijos gali sąlygoti ir atitinkamą elgesį su kūdikiu. Būtina suprasti, kad problema glūdi ne tėvuose, o santykiuose tarp vaiko ir tėvų. Kita vertus, dabar jau žinoma, kad aplinka gali daryti poveikį genams, šiuo atveju – įtakoti vaiko temperamentą. Tėvų savybės, tam tikras elgesys su „sunkiu vaiku“ gali keisti ir vaiko elgesį bei užkirsti kelią įvairiems sunkumams ateityje.

Kita priežasčių grupė, kurių mes negalime išvengti, yra susijusi su raidos dėsningumais. Visi žmonės nuo gimimo iki mirties praeina tam tikras raidos stadijas, etapus, kuriems būdingi savi elgesio, reagavimo, santykių, emocijų, pažintinių gebėjimų savitumai. Vienaip į nesėkmę, išsiskyrimą, džiaugsmingą įvykį reaguoja kūdikis ar dviejų metų vaikas, kitaip – paauglys, suaugęs žmogus. Dėsningumai, įtakojantys kiekvieno mūsų raidą, padeda suprasti, kas darosi su vaiku viename ar kitame amžiaus tarpsnyje, padeda sužinoti, ar jo elgesys tinkamas, ar netinkamas konkrečiam amžiui. Turbūt niekas iš mūsų nesitiki, kad kūdikis nustos verkti, kai mes paprašysime jo palaukti minutę, kol atšals košė – jis turi tuoj pat numalšinti savo alkį. Tačiau jei vyresnis vaikas negali kuriam laikui atidėti savo poreikio ir reikalauja tuoj pat išpildyti jo norą, jau galime galvoti apie tai, kad jo savikontrolė neatitinka jo amžiaus. Nepaklusnus, iššaukiantis vaiko elgesys gali būti susijęs su savikontrolės raida, kuri prasideda maždaug 2-3 m. amžiuje. Vaikui augant, savikontrolė gerėja, nes vaikas išmoksta valdyti savo destruktyvumą, keliamus reikalavimus, bandymus agresijos pagalba daryti poveikį kitiems žmonėms. Kaip tai vyksta? Vaikui augant, tam tikri veiksmai (zirzimas, verkimas, pykčio priepuoliai ir kt.) yra nebetoleruojami tėvų, toks elgesys yra vis griežčiau kontroliuojamas, dažniau susilaukia bausmės, todėl ima retėti ir mažėti. Paprastai prieš pradėdamas eiti į mokyklą vaikas gali jau gana gerai kontroliuoti savo elgesį ir paklusti keliamiems reikalavimams bei apribojimams.

Nepaklusnus vaiko elgesys, be abejo, yra susijęs ir su agresijos bei pykčio raida (svarbu šių dviejų nesumaišyti). Agresija – tai elgesys, kuriuo siekiama padaryti fizinę ar psichologinę žalą kitam asmeniui ar gyvam organizmui. Agresija gali būti žodinė ir fizinė, tiesioginė ir perkeltinė, ji gali pasireikšti priešiškumu, nebendradarbiavimu, demonstratyviu, įžūliu elgesiu. Agresija turi ir teigiamą pusę: reiškiama socialiai priimtinomis formomis ji gali padėti spręsti konfliktines situacijas, įveikti kliūtis, trukdančias siekti tikslo (taip vadinamas savęs įtvirtinimo elgesys). Pyktis yra emocija, apie jį dažniausiai kalbama iš neigiamos pusės, bet pyktis gali atlikti ir teigiamą funkciją (pavyzdžiui, pavojingoje situacijoje sutelkia jėgas gynybai, tinkamai reiškiamas padeda reguliuoti socialinius santykius). Neretai pyktis yra agresijos, smurto ir priešiškumo sudedamoji dalis, tačiau agresija gali kilti ir dėl kitų priežasčių, o smurtas gali būti vykdomas nejaučiant jokio pykčio ar kitų emocijų.

Vaikas gana anksti pradeda rodyti pyktį: atitinkamos veido išraiškos matomos jau 4 mėnesių amžiaus kūdikio veide, šešių – septynių mėnesių kūdikis gali reikšti pyktį verkimu, kūno judesiais, naudoti pyktį bendravime (pavyzdžiui, tyrimai atskleidė, kad kūdikis nukreipia savo pyktį į motiną net jei ji nėra kūdikio pykčio priežastis). Laikotarpis nuo vienerių iki ketverių metų pasižymi tiesiogine pykčio išraiška nuo nekontroliuojamų pykčio protrūkių iki tikslingų išpuolių, nuo fizinės iki žodinės agresijos būdų. Pykčio protrūkiai, pasireiškiantys spardymusi, kandžiojimusi, mušimu, rėkimu pasiekia savo piką maždaug 3,5 m. amžiuje, o po to palaipsniui ima mažėti. Tuo tarpu labiau nukreiptos agresijos formos (pavyzdžiui, atsakomoji agresija) beveik nepasireiškia pirmais gyvenimo metais, tačiau jau yra gana dažnos, vaikui sulaukus 4-5 m. Šiame amžiuje daugėja ir žodinės agresijos (prasivardžiavimo, ginčijimosi, atsisakymų ką nors padaryti ir pan.).

Raidoje keičiasi ne tik pykčio ir agresijos raiška – keičiasi ir situacijos, sukeliančios vaiko pyktį, agresyvų elgesį. Pirmais metais kūdikis pyksta, kuomet nepatenkinami jo miego, maitinimo, dėmesio poreikiai. Antrais gyvenimo metais stiprią frustraciją sukelia mokymas naudotis tualetu, ypač kai vaikas verčiamas likti ant puoduko tada, kai jis jau nori atsistoti ir nueiti. Nuo 2-3 m. vaikas gali reaguoti agresyviai, kuomet kyla grėsmė jo iniciatyvai arba kai tėvai kažko neleidžia daryti, arba kai pačiam vaikui nepavyksta pasiekti norimo tikslo. 3-4 m. amžiaus vaikas gali itin stipriai supykti, kuomet turi dalintis norimu žaislu su kitu vaiku arba negali turėti to daikto, kurio nori. Dažniausiai ikimokykliniame amžiuje agresijos periodai yra trumpi, trunkantys apie pusę minutės.

Kaip vaikas augdamas išmoksta kontroliuoti savo pyktį ir agresyvų elgesį? Pykčio raida yra labai susijusi su socialiniais santykiais. Pirmiausiai pykčio kontrolės vaikas mokosi iš savo tėvų. Čia svarbiausia taisyklė yra teigiamų emocijų skatinimas ir neigiamų emocijų kontroliavimas. Mokymasis kontroliuoti savo emocijas ir elgesį yra ilgas procesas. Vaikas turi išmokti gyventi kartu su kitais žmonėmis, tinkamais būdais tenkinti savo norus ir poreikius. Visa tai yra socializacijos proceso dalis. Mažam vaikui nėra lengva išmokti „kantriai palaukti“, „gražiai paprašyti“, visada būti mandagiu ir dėmesingu. Vaiko keliami reikalavimai, nurodymai, retkarčiais pasireiškiantis nepaklusnumas, gali būti ir jo reakcija į socializaciją. Kūdikis negali toleruoti jo norams kylančios grėsmės, jis dar negali atidėti savo noro, todėl ir reikalauja tuoj pat jį pamaitinti, šiltai aprengti, pažaisti ar pakeisti vystyklus. Kuo mažesnis vaikas, tuo stipresnis reikalavimas betarpiškai patenkinti norus, tuo labiau jis supyksta, susidūręs su frustracija. Vaikui augant, nepaklusnaus elgesio mažėja. Kita vertus, nepaklusnumas (iki tam tikros ribos) yra normalios raidos dalis, gal ir paradoksalu, tačiau kaip tik nuolatinis nuolankus, vergiškas vaiko paklusnumas turėtų kelti susirūpinimą, nes kaip gi kitaip vaikas galės sukurti ir įtvirtinti savo individualumą, jei paklus visiems tėvų reikalavimams ir nurodymams? Turbūt nėra sunkesnio uždavinio tėvams, nei surasti tinkamą pusiausvyrą tarp būtinybės nustatyti ribas bei reikalavimus ir drąsos suteikti pakankamą laisvę, kad vaikas galėtų ugdyti savarankiškumą ir atrasti savąjį individualumą. Tėveliams turbūt gerai žinoma trijų metų krizė bene geriausiai atspindi vaiko poreikį elgtis savarankiškai ir jo pastangas sukurti savąjį, unikalųjį aš.

Vaiko keliami stiprūs, nuolatiniai reikalavimai veikia ir tėvų elgesį. Atrodo, dvimečiai ir trimečiai puikiai žino, kada jų pykčio priepuolis sukels tėvų abejones, pasimetimą, pažeis jų autoritetą (kas gi nematė parduotuvėje prie saldainių lentynos ant grindų rėkiančio mažylio ir bejėgiškai šalia stovinčių tėvelių?). Mažų vaikų tiesiogiai reiškiamas pyktis (rėkimas, kitų vaikų ar suaugusiųjų mušimas, spardymasis ir pan.) neretai sukelia tėvų pasimetimą ir klausimus, kaip į tai reaguoti? Normalu, kad dviejų – trijų metų vaikas pyksta, agresyviai elgiasi negavęs saldainio ar žaislo, nepaklūsta mamos nurodymui baigti žaisti ir eiti miegoti, bet tai nereiškia, kad suaugę turi toleruoti ar nekreipti dėmesio į tokį elgesį. Tik kasdieninis vaiko mokymas ir savo elgesio pavyzdys, kaip reikia tinkamai reikšti savo pyktį, aiškinimas, kodėl negalima muštis, rėkti, kandžiotis, nuosekliai taikomos taisyklės ir apribojimai, pamažu padės vaikui suprasti savo elgesio poveikį kitiems žmonėms, išmokti tinkamai reikšti savo emocijas bei tenkinti norus.

Vaikų nepaklusnaus elgesio priežastys, kurios priklauso nuo mūsų

Žvelgiant iš elgesio požiūrio taško, vaikai gali būti agresyvūs dėl keturių priežasčių: kad gautų tai, ko nori; kad išvengtų nemalonios užduoties ar veiklos; taip pat siekdami dėmesio; ir, žymiai rečiau, – tiesiog kad jiems patinka būti agresyviems. Norint suprasti, kodėl vaikas pasielgė agresyviai, svarbu atsižvelgti ir į tai, kas vyko prieš agresyvų poelgį. Kuomet suirzta kūdikis, mes pirmiausiai stengiamės išsiaiškinti, ar jis nėra šlapias, sušalęs, alkanas, pavargęs ir t. t. Stengiantis suprasti „be priežasties“ kilusį vyresnio vaiko agresyvų elgesį taip pat reiktų aiškintis, kas atsitiko prieš tai, kokios aplinkos sąlygos galėjo prisidėti prie vaiko nepaklusnumo, atsikalbinėjimo, fizinės agresijos ir pan. Tai gali padėti ateityje išvengti „pavojingų“ situacijų, pakeisti savo elgesį ar aplinkybes (gal vaiką reikia anksčiau guldyti miegoti? Gal jį supykdė mažesnis brolis, atėmęs iš jo naują mašiną? Gal mama liepia eiti valytis dantų pačioje įdomiausioje mėgstamo filmuko vietoje? Gal tėvelis neišgirdo trečią kartą dukters kartojamo pasakojimo apie tai, kaip darželyje berniukas iš jos atėmė mylimiausią lėlę?).

Dėmesio siekimas iš tiesų yra vienas iš stipriausių motyvų, sukeliantis nepaklusnų, įžūlų vaiko elgesį. Šiuo atveju agresyvus elgesys kyla dėl neagresyvių tikslų. Dvimetis, supratęs, kad jo pykčio priepuolis visada atkreipia tėvų dėmesį, gali labai greitai išmokti naudoti pyktį kaip itin efektyvų manipuliacinį elgesį. Kai kurie agresyviai, iššaukiančiai besielgiantys vaikai (ir paaugliai) iš tikrųjų nėra tokie pikti kaip atrodo – jiems labiau būdingas desperatiškas poreikis būti mylimais ir vertinamais. Todėl jie daro viską, kad gautų dėmesio (pvz.: „Jau geriau mane primuš, nei visai nekreips dėmesio“ ir pan.). Nenuostabu, kad teigiamas dėmesys yra labai galinga priemonė keičiant netinkamą vaiko elgesį.

Tenka pripažinti liūdną faktą, kad neretai patys suaugusieji yra kalti dėl netinkamo, nepaklusnaus vaiko elgesio. Kokių netinkamo elgesio priežasčių mes galime išvengti ar jas pašalinti, pakeisdami savo elgesį? Vaikas gali nepaklusti, prieštarauti, elgtis iššaukiančiai, agresyviai, kai tėvai nereaguoja į jo jausmus ir mintis, kai išsako destruktyvią kritiką, nukreiptą į vaiko asmenybę (o ne konstruktyviai kritikuoja vaiko poelgį), kai sako pastabas, sukeliančias vaiko priešiškumą (įžeidinėja, pravardžiuoja; jei vaikui bus nuolat kartojama, kad jis tikras chuliganas, anksčiau ar vėliau jis tuo patikės ir pradės atitinkamai elgtis; pranašauja blogą ateitį, pvz.: kalėjime ar pan.; grasina, kaltina ir t. t.), kai nuolaidžiauja vaikui, kai taiko fizines bausmes, kai nesidomi savo vaiku, emociškai jį atstumia ir t. t.

Haim G. Ginott nurodo, kad kai kurie tėvų bendravimo su vaikais būdai beveik visuomet yra žalingi: tai grasinimai, papirkimai, pažadai, sarkazmas, pamokslavimas dėl melavimo ir vogimo, šiurkštus mandagumo mokymas.

Grasinimus vaikai suvokia kaip kvietimą pakartoti draudžiamą veiksmą: kai vaikui sakoma „Jeigu tu dar kartą taip padarysi...“, jis negirdi žodžio „jeigu“. Vaikas supranta grasinimą kaip iššūkį savajai autonomijai, todėl greičiausiai būtinai pasielgs priešingai. Kaip taisyklė, tai baigiasi eiliniu konfliktu ir bereikalingu pykčiu. Vaiko papirkinėjimas pažadant jam atlygį, jei jis ką nors padarys, kartais gali priversti vaiką padaryti tai, ko iš jo tikimasi, tačiau tokia strategija retai įkvepia pastovioms pastangoms elgtis tinkamai. Mūsų žodžiai „Jei tu padarysi tą ir tą, tai aš tau nupirksiu...“ rodo vaikui, kad mes abejojame jo galimybėmis pasikeisti, be to, taip sukuriamos sąlygos šantažuoti tėvus ir kelti jiems vis didesnius reikalavimus už gerą elgesį. Be to, kai kurie vaikai nuolat elgiasi blogai tam, kad gautų iš savo tėvų tai, ko nori (naują žaislą, dėmesį, malonumus...). Kuo pavojingi pažadai? Santykiai tarp tėvų ir vaikų turi būti pagrįsti pasitikėjimu, o ne pažadais, be to, pažadai sukelia vaikams nerealias viltis, kurios kartais nepasiteisina dėl įvairių netikėtumų, kurių tėvai negali kontroliuoti (liga, blogas oras, netikėti svečiai ir kitos gyvenimo staigmenos gali sužlugdyti tėvų pažadus, o vaikas vėl pasijunta apgautas).

Sarkazmas yra ypač pavojingas vaiko psichinei sveikatai. Sarkastiškos tėvų pastabos („Kiek kartų tau reikia kartoti?“, „Ar tu kurčias?“, „Gal tu miške užaugai?“ ir pan.) yra puolimas, provokuojantis atitinkamą atsakymą ir užkertantis kelią bendravimui su vaiku. Auklėjant vaikus, negali būti kandaus sarkazmo ir žeidžiančių etikečių. Tėvai neturi menkinti vaiko statuso jo paties ir jo bendraamžių akyse. Norėdami išmokti išvengti tokio savo elgesio mums reiktų dažniau prisiminti, kaip mes jaučiamės, kai su mumis kalbama sarkastiškai ir kandžiai.

Vaikai neretai meluoja ar parsineša namo ne savo daiktų. Melavimas ir vagystės dažnai sukelia tėvų pyktį ir įsiūtį, ypač kai vaikas neigia akivaizdžią tiesą. Tėvai neturėtų provokuoti vaiko gynybiniam melui ar sudaryti jam galimybių toliau meluoti, žaisti detektyvus, kai žino tiesą („Kiek gavai už kontrolinį? Dešimt? Ar tikrai? Mes kalbėjomės su tavo mokytoja, nemeluok!“). Priešingai – tėvai turėtų nedvejodami įvardinti padėtį taip, kaip yra iš tiesų, viską pavadinti tikraisiais vardais, parodyti vaikui, kad jam nėra reikalo meluoti. Dar viena auklėjimo sritis, kur neretai kyla sunkumų – mandagaus elgesio mokymas. Mandagumo reikia mokyti mandagiai, rodant atitinkamą elgesį, deja, neretai tėvai tai daro šiurkščiai. Visiškai nenaudinga kartoti vaikui, kad jis nemandagus. Vaikas gali priimti tokį vertinimą, pradėti apie save taip galvoti ir elgtis, – juk nemandagus vaikas ir turi elgtis nemandagiai.

Čia nurodyta tik keletas svarbiausių priežasčių, lemiančių netinkamą vaiko elgesį. Nepaisant to, ar tokį elgesį sukelia trijų metų krizė, ar sunkus vaiko temperamentas, ar patirta trauma, ar įžeidžiantis, atstumiantis tėčio (mamos) elgesys – tėvai gali tinkamai reaguoti į vaiko nepaklusnų elgesį ir taip pakeisti tarpusavio santykius bei užkirsti kelią dar didesnėms problemoms ateityje.

Kaip reaguoti į nepaklusnų vaiko elgesį?

Viena svarbiausių užduočių tėvams, susidūrus su nepaklusniu, agresyviu vaiko elgesiu – visų pirma patiems išlikti ramiems ir savo elgesiu rodyti tinkamą pykčio kontroliavimo pavyzdį. Tėvai turėtų skirtingai reaguoti į vaiko jausmus ir veiksmus. Jausmus reikia įvardinti ir išreikšti, veiksmus reikia apriboti ir nukreipti kitur. Kartais pakanka „atspindėti“ vaiko jausmus (pvz.: „Aš matau, kad tu parėjai piktas ir įskaudintas“), kartais reikia nustatyti ribas (pvz.: „Tu negali piešti ant sienos, tam yra popierius“).

Vaikai toli gražu ne visada supranta ir žino, kokį jausmą jie išgyvena vienoje ar kitoje situacijoje. Be to, neretai vienu metu patiriama ne viena, o kelios emocijos. Kaip vaikui suprasti, ką jis jaučia? Viena iš svarbiausių užduočių tėvams – atspindėti sumišusius, prieštaringus vaiko jausmus, kad jis žinotų, ką jaučia. Girdėdamas iš tėvų apie savo patiriamus jausmus vaikas iš tiesų jaučiasi išklausytas ir suprastas. Kartais to ir užtenka, kad prieštaraujantis, nepaklusnus, priešiškas elgesys nepasireikštų.

Veiksmų apribojimas – tai ribų nustatymas. Riba yra tas taškas, už kurio vaikas negali eiti. Riba gali būti brėžiama dėl vaiko saugumo ar gerovės. Vaikai jaučiasi saugesni, kai žino leistino elgesio ribas. Mažiems vaikams sunku susidoroti su savo socialiai nepriimtinais impulsais, todėl brėždami ribą, tėvai padeda vaikui: „Aš neleisiu tau nueiti per toli, tu saugus.“. Jei vaikui visuomet leidžiama elgtis taip, kaip jis nori, jis tokį tėvų nuolaidžiavimą supranta kaip abejingumą; niekas, ką jis daro, nėra tiek svarbu, kad tėvai susirūpintų. Tam tikras vaiko elgesys negali būti toleruojamas jokiomis aplinkybėmis ir turi būti sustabdytas. Tai toks elgesys, kuris kelia pavojų vaiko ar kitų žmonių sveikatai, materialinei gerovei, kuris pažeidžia teisines ar etines normas. Vaiko nepaklusnus, nesiskaitantis elgesys su suaugusiais taip pat turi būti stabdomas.

Nėra taip paprasta tinkamai nustatyti ribas. Vaikui turi būti aišku, koks elgesys yra nepriimtinas, apribojimas turi būti visiškas, o ne dalinis, pateikiamas tvirtai ir nedviprasmiškai. Vaikui taip pat turi būti nurodoma, kokie veiksmai gali būti atliekami vietoj nepriimtino elgesio (pvz.: „Negalima mėtyti lėkščių, galima mėtyti kamuolį.“). Ribos turi būti išreiškiamos taip, kad nežeistų vaiko savigarbos. Jas lengviau priimti, kai išsakomos glaustai ir beasmeniškai (pvz.: „Jau laikas gulti“, vietoj: „Tu dar per mažas taip ilgai sėdėti, eik miegoti“.). Reikia nepamiršti, kad net aiškiai nustačius ribas ir jas nuolat taikant, dauguma vaikų vis tiek tikrins savo tėvus. Ypač daug erdvės atsiranda interpretacijoms tuomet, kai apribojimai pateikiami miglotai, todėl ribos turi būti tikslios ir konkrečios, o tėvai turi būti nusiteikę jas nuolat kartoti ir priminti.

Tam tikrų pastovių taisyklių sukūrimas prisideda prie tinkamo elgesio mokymosi ir užkertą kelią nepaklusnumui ir prieštaravimams. Tačiau svarbu nepamiršti, kad tėvai turi pasirūpinti ne tik taisyklių sukūrimu, bet ir jų laikymusi – neužtenka taisyklių sąrašą pakabinti ant sienos ir tikėtis, kad vaikas jų visuomet laikysis.

Nelengva teisingai pateikti nurodymą ar taisyklę. Visų pirma, jie turi būti pateikiami aiškiai ir asmeniškai vaikui. Sakant taisyklę ar nurodymą, reikia kreiptis į vaiką vardu, nurodyti laiką, kada nurodymas turi būti įvykdytas (pvz.: „dabar pat“, „kai aprengsi lėlytę“ ir pan.), nurodymą pateikti ne klausimo, o teiginio forma, sakyti „prašau“, stovėti arti vaiko, o jei vaikas mažas – pasilenkti. Nurodymas turi būti aiškus ir konkretus (pvz.: „Būk geras, sakyk „prašau“, kai ko nors nori paprašyti“), atitinkantis vaiko amžių. Balso tonas turi būti malonus ir tvirtas, o ne maldaujantis, meilikaujantis ar įsiteikiantis. Kai vaikas padaro tai, ko prašėte, jį pagirkite. Vienu metu vaikui pateikite tik vieną, o ne kelis nurodymus, jo įvykdymui skirkite pakankamai laiko, o jei nurodymas nevykdomas, būtinai užtikrinkite atitinkamas pasekmes. Jei vaikas kelis kartus pakartojus nurodymą jo nevykdo, mama ar tėtis turi imtis atitinkamų veiksmų: atimti laužomą žaislą, paimti už rankos ir išvesti vaiką, neleisti muštis ir pan. Kartais mažiems vaikams veiksmai pasako daugiau nei žodžiai.

Suaugę neretai daro klaidą prašydami vaiko tinkamai elgtis naudodami „Jei... tai“ formuluotę: „Jei paruoši namų darbus, gausi saldainį“, ar tuo labiau leisdamiesi su vaiku į derybas, kai šis kelia sąlygas: „Jei paruošiu namų darbus, ar galėsiu dar pažaisti su kompiuteriu?“. Šiuo atveju turi būti naudojama „Kai... tai“ taisyklė: „Kai paruoši namų darbus, gausi saldainį“. Taip formuluojant nurodymą, apdovanojimus kontroliuoja suaugęs, o ne vaikas, be to, taip užkertamas kelias vaikui manipuliuoti tėvais.

Tėvų dėmesys yra labai stipri priemonė keičiant vaiko elgesį. Mokant tinkamo elgesio, daug stipriau nei materialiniai dalykai, veikia socialinės paskatos: pastebėjimas, entuziazmo parodymas („Tu nupiešei tokią žalią žolę!“), nuoširdus domėjimasis, pagyrimas, šypsena, apkabinimas ir pan. Giriant vaiką, užtenka trumpo pastebėjimo, visiškai nereikia rėžti ilgų kalbų apie dailininko talentą. Kartais, kai vaiko elgesys yra tarsi nesibaigianti problema, atrodo neįmanoma vaiko paskatinti ar pagirti. Tuomet tėvai gali atkreipti dėmesį į savo vaiką tuomet, kai jis nesielgia blogai: „Man taip smagu, kad jūs su broliu nesusiginčijot dėl to, kas pirmas atsisės prie stalo“. Šiuo atveju tėvai ne stengiasi pagirti vaiką, o sako „Aš tave matau“ teiginius. Taip vaikas ne tik pagiriamas, bet ir patenkinamas jo dėmesio siekimo poreikis bei užkertamas kelias netinkamo elgesio pasireiškimui.

Nelengva suprasti, kodėl vaikas elgiasi netinkamai, kodėl jis prieštarauja tėvams, nepaklūsta jų nurodymams ir apribojimams. Tačiau jau vien tėvų pastangos išsiaiškinti tokio elgesio priežastis yra vertingos ir pačios savaime gali žymiai prisidėti prie to, kad vaiko elgesys pasikeistų. Gal vaiko elgesys nepasidaro kitoks vien dėl to, kad mama suvokia, kad jos sūnus išgyvena trijų metų krizę ir neklauso jos dėl savo savarankiškumo siekimo. Tačiau gal tai padeda mamai lengviau priimti tokį sūnaus elgesį ir būti šalia jam ieškant savo galimybių ribos šitam dideliam suaugusių pasaulyje. Tvirtas tėvų žinojimas, koks elgesys neleistinas, kada sustabdyti vaiką, o kada leisti savarankiškai susidoroti su sunkumais, kaip reaguoti į jo jausmus, kada pagirti, o kada tik parodyti savo dėmesį – tai menas, kurio mes mokomės kartu su savo vaikais, ir darbas, kurį dirbame kasdien.

Šaltiniai:

Ginott H. G. Tarp tėvų ir vaiko: nauji senų problemų sprendimai. Vilnius, Via Recta, 1999.
Goldenthal P. Helping children and families: a new treatment model integrating psychodynamic, behavioral, and contextual approaches. New York, Wiley, 2005.
Herbert M. Typical and atypical development. From conception to adolescence. Oxford, Blackwell Book, 2003.
Herbert M., Wookey J. Managing children‘s disruptive behaviour. A guide for practitioners working with parents and foster parents. London, Wiley, 2004.
Wenar Ch. Developmental Psychopathology. New York, McGrow Hill, 1994.