Emokykla.lt
Populiarios temos:
Edukacija Projektai Kompleksinė pagalba Specialieji poreikiai Skaitymas Vaiko kalba Vaiko raida Vaiko sveikata Vaiko ugdymas  
Kaip vaikai mokosi kalbėti? (4)

Kaip vaikai mokosi kalbėti? (4)

2015-12-12
Daiva Dočkienė, logopedė
Aplinka, kurioje vaikas auga, tėvų sukurti bendravimo ypatumai ir dėmesys yra labai svarbūs vaiko kalbos raidai, aplinkos suvokimui ir intelektinės smegenų veiklos vystymuisi, tačiau turėtume nepamiršti, kad visa tai priklauso ir nuo kitų, savaime įgyjamų ir išugdomų vaiko gebėjimų. Judesys, koordinacija, kvėpavimas, mimika, mokymasis sutelkti dėmesį ir artikuluoti yra ypač svarbūs žingsniai siekiant tobulinti vaiko kalbos įgūdžius. Tėvų pagalba – itin svarbi.
Jei jūsų mažylis jau kalba, atminkite, kad priekaištauti dėl jo netaisyklingos kalbos negalima. Geriau nuolat rodykite jam taisyklingos kalbos pavyzdį, pasitelkite kelias gudrybes (žaidimus), kurie padės lavinti taisyklingą vaiko kalbą.
 
Šioje dalyje aptarsime, kaip ir kokiomis priemonėmis būtų galima pasiekti kuo geresnių rezultatų lavinant minėtus vaiko gebėjimus.Visi šiame straipsnyje pateikiami patarimai, neturi virsti pratybomis. Atminkite, kad ir kalbos lavinimas turi būti smagus užsiėmimas ir žaidimas. Lopšeliukams ir ikimokyklinukams žaidimas – gyvenimo pagrindas. Vaiko patiriamas kalbėjimo, bendravimo ir veiklos džiaugsmas turi būti bet kokios bendros veiklos su vaiku pagrindas ir pagrindinė sąlyga.
 
Smulkiosios motorikos (pirštukų) lavinimas. Kodėl tai svarbu?
 
Kas yra smulkioji motorika? Tai judesiai, kuriuos atliekant dalyvauja smulkieji kūno raumenys (pirštų, riešo, akių), juos lavinti yra ypač svarbu, jei siekiame, kad vaiko kalbos raida būtų sklandi.
 
Gaila, kad smulkiajai motorikai tėvai neskiria daug dėmesio, nes yra įsitikinę, kad kiek vaikas pats užsiima, tai to ir pakanka. Iš tikrųjų reikia lavinti rankų pirštelius, plaštaką, riešą. Aktyvindami pirštukų pagalvėles skatiname vystytis kalbą, nes jose esantys centrai susiję su galvos smegenų zonomis, atsakingomis už kalbą, o kai kurie pirštų ir riešo judesiai susiję su aplinkos suvokimu, intelektine smegenų veikla. Taigi jei lavės piršteliai – lavės ir kalba. Todėl nepamirškite lavinti vaiko smulkiosios motorikos – vaikas turi kiek įmanoma daugiau dirbti savo mažais ir dar nepaklusniais pirštukais. Kuo vaiko piršteliai darysis vikresni, tuo jo kalba taps suprantamesnė ne tik mamai. Tačiau nepamirškite, kad veikla turi atitikti vaiko amžių. Mažyliui turi būti įdomu ir ne per sunku. Pradėkite nuo paprasčiausių pratimukų – delniukų masažo, glostymo, patrynimo, katučių, o tik vėliau pereikite prie sunkesnių, kūrybingumo ir atidumo reikalaujančių užduočių.
 
Kadangi skiriasi vaikų temperamentas, tai ir užduotys turėtų būti skirtingos. Vaikams krapštukams, galima duoti užduotėlių, kuriose kažką reikia iškirpti, suverti ir panašiai. Tačiau aktyvius auginantiems mamai ir tėčiui reikia parodyti daugiau iniciatyvos ir išmanumo. Tėvai turėtų patys įsitraukti į žaidimą: ropoti, dainuoti, žaisti, dėlioti. Matydamas patenkintą mamą ar tėtį, vaikas pats įsitrauks į veiklą. Jokiu būdu nereikia užduoties „nuleisti iš dangaus“. Viskas turi būti lyg smagus bendras žaidimas.
 
Žaidimai, kurie lavina pirštelius
 
Nepakeičiami yra pirštukų žaidimai, atėję iš senojo lietuvių liaudies folkloro. Jau mūsų promočiutės suprato, kad žaidimas „Virė virė košę“, „Pirštukai-nykštukai, kur tu buvai?“ skirti rankų delniukų masažui. Iš pirmo žvilgsnio primityvūs žaidimai išties turi lavinamąją funkciją. Be to, jie visada teikia daug gerų emocijų vaikams ir tinka nuo gimimo iki... Tokie pirštukų žaidimai nieko nekainuoja (na, tik lašelį mamos fantazijos). Be to juos žaisti galima ne tik namuose, bet ir gamtoje, važiuojant automobiliu ar laukiant eilės prie gydytojo kabineto. Dėmesio! Venkite stipriai baksnoti ar baladoti pirštų pagalvėles (pavyzdžiui, „Parodyk, kaip lietutis lyja“). Tai ne tik neaktyvina, bet ir blokuoja tam tikrus centrus.
 
Maždaug nuo 5 kūdikio gyvenimo mėnesio, sudarykite galimybę vaikučiui čiupinėti ir voliotis ant įvairios tekstūros audinių. Duokite čiupinėti nėrinių, mezginių, pintų daiktų. Paimkite vaiko rankutę ir švelniai ja paglostykite brolio ar sesės plaukus, kačiuko nugarą. Tai ne tik suteiks progą pirštukams paliesti įvairius paviršius, bet ir mokys suprasti, kad žmones ir gyvūnus reikia liesti švelniai. Paėmę mažiuko delniukus, plokite katutes. Su kiek paūgėjusiais kūdikiai jau galite žaisti ir kiek sudėtingesnius rankų žaidimus. Rodykite įvairius judesius, kad mažylis galėtų juos atkartoti savo rankutėmis. Leiskite imti įvairius smulkius daiktus, tik prižiūrėkite, kad mažylis nesikištų jų į burną ir neužspringtų.
 
Ikimokykliniame amžiuje labai naudinga lipdyti. Galite naudoti pirktinį plastiliną, savo pasigamintą, druskos tešlą arba molį. Jei naudosite praktinį plastiliną ar molį, mažylį reikia prižiūrėti, kad laiku užkirstumėte kelią vaiko norui paragauti nulipdytą rutuliuką. Labai padeda piešimas pirštais. Parduotuvėse yra pirkti specialiai tam skirtų dažų, kurie yra nepavojingi vaikučio sveikatai ir lengvai nuplaunami.
 
Su vyresnėliais siūlome išbandyti šešėlių teatrą (maždaug nuo 2 metų), žaidimus su mozaikomis, kuriose mažos detalės įsistato į skylutes (leidžiama nuo tada, kai vaikas nustoja viską kišti į burną, arba yra atidžiai prižiūrimas suaugusių), karolių vėrimas ant virvutės. Namų aplinkoje galima rasti labai daug naudingų daiktų ir užsiėmimų, kurie padės lavinti mažylio smulkiąją motoriką. Tai gali būti įvairių daiktų varstymas, tinka batai ar figūros su išbadytomis skylutėmis. Tam, kad vaikui būtų įdomiau „mokytis“, figūros viduryje galima priklijuoti kokį nors paveikslėlį ir pasakyti, kad, gražiai „apsiuvęs“ kraštelį spalvotu raišteliu, galės darbelį padovanoti draugui. Nuolatos kartu su vaiku galite varstyti ir rišti nuautus batus, o po to apautus; taip kartodamas tą patį veiksmą vaikas įsimins ir įgus kontroliuoti savo judesius.
 
Labai naudingas - sagų, užtrauktukų, spaustukų, segtukų segimas. Apsišarvuokite kantrybe – tegul vaikas būtinai pats sagstosi sagas, rišasi batų raištelius, pasiraitoja rankoves. Pradėti savarankiško apsirengimo treniruotes geriausia nuo lėlių rūbelių, tegul vaikas padeda apsirengti lėlytėms, vėliau tėvams ar seneliams. Pradžioje tegul sega dideles sagas, po to – mažas. Suaugusieji turi parodyti ne tik judesį, bet ir padėti vaiko rankomis jį atlikti. Galima pasigaminti specialius „treniruoklius“: prisiūti keletą sagų ant audeklo skiautės, o ant kitos skiautės iškirpti skyles. Po tokių treniruočių vaikai jau galės patys užsisegti savo drabužių sagas. Virtuvėje taip pat galima rasti labai daug naudingų užsiėmimų. Tarkim, verti tuščiavidurius makaronus, ar ant plastilinu aplipdyto stiklainio įspausti įvairias kruopas, žirnius bei pupas.
 
Nepamirškite trimečio ir vyresnio vaiko supažindinti su žirklėmis. Daugelis mamų be reikalo bijo vaikui patikėti žirkles. Jei žirklių žiedus suimsite kartu su vaikelio piršteliais ir iškirpsite kokias nors figūras – bus puiki rankų treniruotė. Pamažu lavės ir vaiko sugebėjimas reguliuoti savo judesių tikslumą ir stiprumą. Žirklutės turi būti pritaikytos vaikams. Išmokykite vaiką, jei tai įmanoma, prisiūti sagas, siuvinėti, nerti vąšeliu ar megzti virbalais. Vaiko raidos psichologai tvirtina, kad vaikai, kuriems nuo mažų dienų buvo mankštinami rankų pirštukai, greičiau pradeda taisyklingai, aiškiai kalbėti, gerai artikuliuoja garsus.
 
Bendrosios motorikos lavinimas
 
Nereikėtų pamiršti ir bendrosios motorikos lavinimo, kuri apima viso kūno viršutinių bei apatinių galūnių judesius. Tai viena svarbiausių sričių, kurią reikėtų ugdyti siekiant vystyti vaiko kalbinius gebėjimus, nes nepakankamai išlavinti raumenys, koordinacija, erdvės suvokimas gali tapti kliūtimi mokytis kalbėti, o vėliau ir skaityti. Šios srities ugdymui nereikia ypatingų pastangų ir priemonių, taigi per žaidimą ir tiesiog judesio džiaugsmą galite pasiekti puikių rezultatų. Pateiksime keletą metodų, kuriuos, pasitelkę savo fantaziją, galėsite išbandyti siekdami ugdyti vaiko judesio techniką ir erdvės suvokimą: 
  • Visi įmanomi žaidimai su kamuoliu (žaidžiami, kai tik vaikas pradeda stovėti).
  • Gatvėje ėjimas šaligatvio plytelių linijomis.
  • Šuoliukai per virvutę ir įvairias kliūtis.
  • Važiavimas triratuku ir dviratuku (apie 2-3 metus).
Mimikos ir artikuliacinės (kalbėjimo organų) motorikos lavinimas
 
Mimikų atpažinimas, o vėliau ir sugebėjimas jas atkartoti yra labai svarbūs įgūdžiai vaiko emocinei brandai ir tolesnei kalbos raidai, nes, išmokęs valdyti veido raumenis ir kurti emociškai nuspalvintus paveikslus tiesiog su savo veidu, vaikas greičiau pajus kalbėjimo džiaugsmą ir supras, kad pats bendravimas yra įdomus kūrybinis procesas. Pradėdami ugdyti mimikos ir artikuliacinę motoriką įsidėmėkite, kad patį didžiausią dėmesį turite sutelkti į save, nes šiuo atveju vaikas yra Jūsų veiksmų mėgdžiotojas, vadinasi,vaikas būtinai turi matyti aiškią ir taisyklingą suaugusiųjų artikuliaciją. Pradžioje vaikas mokosi valdyti kalbėjimo organus (apatinį žandikaulį, lūpas, liežuvį), pamėgdžiodamas pašnekovą, tas pats vyksta ir su mimikos reakcijomis. Stenkitės kalbėti su vaiku „veidas į veidą“, kad jis matytų aiškius Jūsų burnos judesius.
 
Pačių mažiausiųjų mimikos raumenims lavinti labai tinka žaidimas „Veidrodis“. Atsisėskite priešais mažylį, demonstruokite įvairias grimasas (liūdesį, džiaugsmą, išgąstį, nuostabą ir t.t.). Po kiek laiko vaikutis pradės kartoti ką jam rodysite. Rodydami mimiką ją galite pakomentuoti. Kiek paūgėjus vaikui, tą patį galite daryti su veidrodžiu.
 
Kai vaikutis jau mokės naudotis šiaudeliu, pabandykite su juo pažaisti. Su šiaudeliu pritraukite nedidelę lapo skiautelę ir perkelkite ją į kitą vietą. Išmokykite mažylį prisimerkti, pamerkti vieną akį, uostyti, ištempti lūputes į priekį bučiniui, nusišypsoti uždaromis lūpomis ir rodant dantukus. Nepamirškite lavinti ir liežuvio. Jam skirti patys įvairiausi pratimai: bandykite paliesti nosį, judinkite aukštyn – žemyn, kairėn-dešinėn, caksėkite, darykite „dūdelę, braukykite per gomurį ir dantukus ir t.t.
 
Kodėl reikia lavinti kvėpavimą?
 
Kvėpavimo įtaka kalbos raiškai, savaime suprantama, yra taip pat svarbi. Garso stiprumas, aiškumas, tonas priklauso nuo to kiek įkvėpsime, kiek iškvėpsime ir kaip paskirstysime kvėpavimo jėgą, norėdami išgauti tam tikrą garsą. Taigi mokydami vaiką kalbėti turime nepraleisti šios srities. Pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas kalbinio kvėpavimo mokymui: trumpas, gilus įkvėpimas per nosį ir gilus iškvėpimas per burną.Kvėpavimo pratimai gali būti labai žaismingi ir smagūs kiekvienam mažyliui. Berniukams ypač turėtų patikti „Stalo futbolas“. Panaudokite bet kokį lengvą daiktą, vatos gumulėlį, lapelį, popierinė laivelį ir pan., kad vaikas pūsdamas galėtų jį pajudinti.
 
Sekite vaiko judesius ir stenkitės, kad įkvėpdamas vaikas nekeltų pečių, o iškvėpdamas neišpūstų skruostų; kad pučiamas objektas būtų burnos aukštyje, o kūnas išliktų tiesus. Galite surengti ir rungtynes. Tokius žaidimus jau galite žaisti su vienerių metų mažyliais.  Laikydamiesi tų pačių kvėpavimo taisyklių, žaiskite vaikiškais pučiamaisiais instrumentais. Tiek berniukams, tiek mergaitėms turėtų būti smagu žaisti su vandeniu pučiant į jį per šiaudelį burbulius. . Burbuliukai parodys iškvėpimo trukmę.
 
Klausos dėmesio lavinimas – kalbos kūrimui
 
Ugdyti vaiko klausą yra vienas esminių žingsnių, be kurio negalėtume užtikrinti sklandaus kelio į vaiko kalbos pasaulį, nes suvokdamas, atskirdamas, gebėdamas interpretuoti ir tinkamai išreikšti garsą vaikas tampa ne tik mėgdžiotoju, bet ir kalbos kūrėju.
 
Taigi pasitelkę keletą kasdienių priemonių ir žaidimų galima keliauti į garsų pažinimo lobyną. Kartu su vaiku ištyrinėkite, kokius garsus ir šnaresius gali skleisti mūsų kūnas ir burna: plojimas rankomis, spragsėjimas pirštais, trynimas delnais, trepsėjimas kojomis, žingsniavimas, kaukšėjimas dantukais, pliaukšėjimas liežuviu, šliurpimas valgant, čepsėjimas, pūtimas, nosies pūtimas, aimanavimas, rėkimas, šnabždėjimas, žiovavimas, knarkimas, kosėjimas, čiaudėjimas, dainavimas, švilpimas ir kt. Nepamirškite tuos garsus pavadinti, kad kitą kartą galėtumėte žaisti atvirkštinį žaidimą, kai pasakysite pirmiausia veiksmo pavadinimą, o paskui kartu su vaiku jį atliksite. Taip bus lavinama ne tik vaiko klausa, bet ir atmintis.
 
Vartydami įvairius paveikslėlius, išbandykite, kokius triukšmus galite imituoti kūnu/burna: mašinos ūžimą, vėjo šniokštimą, krano lašėjimą, baliono sprogimą, dulkių siurblio ūžimą..., įvairiausius gyvūnų skleidžiamus garsus. Sukurkite trumpą pasakojimą, remdamiesi paveikslėliais, tegul vaikas vienas arba kartu su Jumis jį „įgarsina“.
 
Su vyresniu vaiku galite pažaisti kiek sudėtingesnį žaidimą.Tarkime, mažylis vaidina paukštį. Iš anksto su juo susitarkite, kad išgirdęs tam tikrą slaptažodį jis ims plasnoti. Pavyzdžiui slaptažodis galėtų būti paukštelis paukštužėlis. Pradėkite vardinti labai panašias frazes, kaip antai, paukšteli paukšteli, paukšti paukštelis ir pan. Tik išgirdęs sutartą frazę vaikas gali pradėti plasnoti. Šį žaidimą galite adaptuoti įvairiems garsams.
 
Klausos ir dėmesio lavinimui labai naudinga pažaisti „akląjį“. Žaisdami su vaiku, vienas užsidenkite akis, o kitas imituokite kokį nors garsą. Pirmasis turi atspėti veiksmą ar daiktą, atkartoti garsą ar parodyti atitinkamą paveikslėlį.
 
Kalbiniai, intelektiniai ir mokymosi gebėjimai. Koks jų vaidmuo?
 
Gebėdamas atskirti, analizuoti, atkartoti ir galiausiai pats manipuliuoti savo kalbos galimybėmis vaikas mokosi mąstyti ir savo mintis išreikšti per kalbą. Netvarkinga kalba, garsų deriniai pamažu gali tapti rišliu sakiniu ir galų gale – pasakojimu. Savaime suprantama, to siekti turime nuolatos ir gludindami jau išugdytus vaiko gebėjimus ieškoti būdų, kaip eiti pirmyn. Toliau pateiksime daugybę priemonių ir patarimų, kurie padės lavinti vaiko kalbinius, intelektinius ir mokymosi gebėjimus.
 
Garsažodžių pamėgdžiojimas. Tai padės formuotis vaiko artikuliacijai ir frazinei kalbos pusei, o gal net užkirs kelią daugeliui vėlesnių kalbos vystymosi problemų.
 
Garsų ar garsažodžių pamėgdžiojimas – tai į lietuvių kalbą „išverstas“ gyvūno balsas ar artimiausios aplinkos garsas (motoro gausmas, stuksenimas ir t.t.). Žaisdami su vaiku turėkite paveikslėlių, kuriuose yra pavaizduoti gyvūnai (pvz.: šuniukas –„au-au“, katytė – „miau“, karvė – „mū“, uodas – „z-z-z“ ir t.t.) Kuo vaikas mažesnis, tuo didesni, ryškesni ir tikroviškesni turi būti paveikslėliai. Juos galima rodyti jau 3-4 mėnesių naujagimiui. Jei vaikas visai mažas, pradėkite nuo paprasto kortelių rodymo, pratinkite vaiką sukoncentruoti žvilgsnį į paveikslėlį, sekti akimis jo judėjimą. Tardami garsažodžius, paryškinkite ir sulėtinkite tariamą garsą, atkreipkite vaiko dėmesį į kalbos organų judesių tikslumą.
 
Jei Jūs įsitaisote priešais vaiką, stenkitės, kad abiejų veidai būtų viename lygyje. Jei vaikas dar tik guli – pasilenkite virš jo taip, kad vaikas aiškiai matytų Jūsų veidą. Laikydami paveikslėlį su šuniuku dešinėje pusėje nuo savo burnos, lėtai ir aiškiai tarkite „au-au“, tuomet dėkite kortelę į šoną ir imkite kitą. Demonstruokite korteles tol, kol vaikas išlaikys dėmesį. Pamažu rodomų kortelių kiekis turėtų didėti.
 
Atsiminkite, kad kalbos garsai įsimenami ir išmokstami priklausomai nuo vaiko amžiaus:
  • švilpiamieji garsai (s, z) susiformuoja apie 3 m.;
  • šnypščiamieji ir afrikatos (š, ž, č, c, dž, dz) – apie 4 m.;
  • sonoriniai (l, r) – apie 5-6 m.;
Nekelkite per aukštų reikalavimų, o kantriai mokykite.
 
Perėjimas prie frazės. Įgarsindami paveikslėlius, pridėkite ir gyvūno pavadinimą: „Šuniukas – au-au“, „Ožkytė – me-e“, „Gyvatė – š-š-š“ ir t.t. Vėliau frazę dar ilginkite: „Šuniukas loja au-au“, „Varna kranksi kar-kar“, „Ežiukas puškuoja puš-puš“. Pamatysite, kaip Jūsų mažylis žymiai greičiau ir lengviau prašneks pakankamai taisyklinga frazine kalba.
 
Nepamirškite, kad gimtosios kalbos vaikas išmoksta pamėgdžiodamas, todėl suaugusieji turėtų vengti visokių šveplavimų, iškraipymų, netaisyklingos kalbos ir pan. Bet koks Jūsų pasakymas vaiko sąmonėje gali įsitvirtinti pirminiu pavidalu, t.y. taip, kaip Jūs ištarėte, su visomis fonetinėmis (garsinėmis), gramatinėmis, leksinėmis ir intonacinėmis klaidomis.
 
Svarbu: visos vaiko kalbos raidos metu –maždaug iki 7 metų, o ypač pirmus trejus metus, stenkitės kalbėti su vaiku aiškiai, paraidžiui, neslėpdami ir nedengdami savo burnos.
 
Visi Jūsų veiksmai, poelgiai, aplinkinio pasaulio reiškiniai turi būti lydimi išsamių komentarų. Kuo daugiau smulkmenų bus Jūsų kalboje, kuo ji bus turtingesnė  – tuo labiau išsivysčiusi bus ir Jūsų vaiko kalba. Į kiekvieną pokalbį su vaiku sudėkite visą įmanomą informaciją, tinkančią tai situacijai. Jau ne kartą įrodyta, kad vaiko smegenų galimybės perdirbant ir atsimenant informaciją yra neišmatuojamos. Vėliau Jūs būsite nustebinti, kaip lengvai ir efektyviai Jūsų vaikas mokysis.
 
Nežiūrėkite į kalbos skatinimą kaip į darbą ar pratybas, nepaverskite to kankinančiais pratimais ar kartojimais! Žaisdami Jūs galite daryti įtaką savo vaiko kalbinių gebėjimų įgijimo tempui ir eigai. Sukurkite savo šeimoje tokį kalbinį klimatą, kuris natūraliai skatintų vaiko kalbą ir kartu su juo pajuskite kalbėjimo džiaugsmą – tai bus pati geriausia pagalba Jūsų vaiko kalbos vystymuisi!
 
Šaltiniai:
Naudota literatūra:
1.      Brügge W., Mohs K., Richter E.: So lernen Kinder sprechen. Ernt Reinhardt Verlag, Muenchen,1998
2.      Brügge W., Mohs K., Richter E.: Wenn ein Kind anfaengt zu stottern. Ernt Reinhardt Verlag, Muenchen,2005
3.      Brügge, W.; Mohs, K.: Therapie der Sprachentwicklungsverzögerung. Ernt Reinhardt Verlag, Muenchen,2007
 
Susiję su tema:
Jei Jums kyla klausimų, susijusių su ikimokyklinio ar priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdymu, parašykite mums: info@ikimokyklinis.lt. Ugdymo specialistai, teisininkai ir kiti mielai Jums atsakys. Daugiau klausimų ir atsakymų ieškokite skiltyje D.U.K. 
 
Draudžiama bet kuriuo būdu ar pavidalu kitur naudoti ir platinti portale esančią tekstinę, grafinę informaciją be raštiško www.ikimokyklinis.lt sutikimo. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.ikimokyklinis.lt su nuoroda kaip šaltinį.