Gabus vaikas darželyje

 

 

 

 

2008 m. Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos ir Vilniaus Pedagoginio universiteto atlikto tyrimo metu analizuota, kokios individualios ugdymo programos, patenkinančios vaikų ir šeimų poreikius, naudojamos ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Rezultatai parodė, kad dažniausiai individualios programos taikomos raidos sutrikimų turintiems vaikams (28 proc.), elgesio sutrikimų turintiems vaikams (12 proc.) ir galiausiai – gabiesiems (16 proc.).

 

Tyrimu siekta sužinoti, ar tėvai, kurių vaikai lanko darželį, pageidautų, kad įstaiga vykdytų programas, skirtas ypatingų poreikių vaikų ugdymui. Net 48 proc. apklaustų tėvų atsakė teigiamai. Paaiškėjo, kad daugiau nei trečdalis (36 proc.) tėvų pageidautų savo vaikui individualios gabumams ugdyti skirtos programos. Palyginimui – tik 28 proc. ikimokyklinio ugdymo įstaigų vadovų teigia, kad tokias programas jie gali pasiūlyti.

 

Neretai tėvai ir auklėtojai skundžiasi, kad tik įdėjus daug pastangų ir paaukojus nemažai laiko – kartais procesas užtrunka net metų metus – pasiseka rasti tinkamą auklėjimo ir ugdymo pagalbą, labai reikalingą gabiems vaikams. Kartais tėvams tiesiog tenka išgirsti: „Džiaukitės, turėdami tokį protingą vaiką. Kiti tėvai būtų laimingi. Kas gi jums kelia nerimą?“. Tačiau vaiko ugdytojai pabrėžia, kad ne tik šalia esantis žmogus, bet ir auklėjimo aplinka, skatindama vieną vaiką, gali neveikti arba netinkamai veikti kitą. Individualūs polinkiai ir poreikiai, sutapę su supančia ir skatinančia aplinka, turi lemiamos reikšmės kiekvieno žmogaus raidai. Antai, tarkim, būdamas vaikystėje labai aktyvus, tačiau nuolatos slopinamas, vaikas gali užaugti tikru tinginiu.

 

Todėl kyla natūralus klausimas: „Kaip atpažinti gabų ikimokyklinuką?“. Psichologai ir pedagogai dažniausiai mini šias gabių ikimokyklinio amžiaus vaikų ypatybes:

·     neįprastai greitai įgyja naujus įgūdžių, suvokia sąvokas;

 

 

Visiems vaikams gerai vystytis reikia ne tik laisvės ir erdvės spontaniškoms pramogoms –  jie taip pat turi būti nukreipiami teisinga linkme ir skatinami, kad galėtų ugdytis naujus elgsenos būdus ir veiksenos modelius.

 

O realia patirtimi, ugdant vaikų gabumus, su mumis pasidalino Vilniaus darželio-mokyklos „Dainorėliai“ pedagogai. Pavyzdžiui, jo direktorė L. Milašauskienė teigia, kad tik nedidelė visuomenės dalis galėtų pasakyti, kad yra svarbu ir įmanoma (!) groti muzikos instrumentais su penkerių metų vaikais.

 

Jeigu paklaustume tėvų, kodėl jie leidžia savo vaikus į papildomo ugdymo mokyklas, išgirstume labai daug įvairių atsakymų. Džiugu, kad dalis tėvų tikisi, kad vaikai įgaus papildomų gebėjimų: kūrybiškumo ir pan. ir tai sieja su vaikų tolimesnio gyvenimo sėkme.

 

Štai darželyje-mokykloje „Dainorėliai“, susibūrus bendraminčiams pedagogams, buvo suformuota įstaigos ankstyvojo imstrumentinio muzikavimo samprata, kurios pagrindas – vaiko emocinės, motyvacinės ir vertybinės sistemos ugdymas, kūrybingos asmenybės formavimas. Direktorės L. Milašauskienės manymu, vaikas, muzikuodamas kartu su savo mokytoju, ansamblyje su draugais, tėveliais, išgyvena būseną, kai praranda laiko pojūtį, patiria didelį pakilimą, sėkmę. Tokiu būdu tolerantiškas elgesys su vaiku ir jo iniciatyvos neslopinanti globa paskatina jį kūrybinei saviraiškai, o kartu ir patirti daugybę išgyvenimų.

 

 

Smuiko mokytoja metodininkė S. Dirsienė pasidalino mintimis apie vaikų kūrybingumo skatinimą individualių užsiėmimų metu. Anot mokytojos, meninė mokyklos-darželio kryptis leidžia įvairiapusį ir gana intensyvų meninį ugdymą. Užsiėmimo sėkmę lemia apgalvotas veiklos planas, tempas, aiškios ir įdomios užduotys, priemonių įvairovė, veiklos formų kaita ir, svarbiausia – teigiamomis emocijomis pagrįstas bendravimas su vaiku.

 

 

 

Ankstyvasis individualus vaikų muzikinis ugdymas apima dainavimą, ritmiką, muzikos klausymą, grojimą, improvizavimą. Nuo pat pirmųjų individualaus grojimo užsiėmimų skatinama groti kartu, kada net ir vienas vaiko išgaunamas garsas prisijungtų prie ansamblio su mokytoju ar grupe muzikuojančiųjų.

 

Repertuarą sudaro žinomos lietuvių liaudies dainelės, skaičiuotės-skanduotės (ritmo įgūdžiams ugdyti), dainelės su žodiniu tekstu (garsui, vidinei klausai lavinti), skirtingo charakterio (maršinio, šokinio, lyrinio) kūrinėliai, taip pat kūrinėliai, kuriuos atlikdami vaikai jau išgroja nesudėtingas melodijas. Kūriniai neretai siejami su pasakų siužetais, įvairiais vaizdiniais, vaikų įspūdžiais, išgyvenimais. Taigi, pasitelkiant žaidimo formą, vaikai įtraukiami į kūrybinę veiklą.

 

Vėliau per dailės užsiėmimus mažyliai piešia įsimintiniausius savo įspūdžius apie išgirstą muziką. Iš vaikų piešinių ir tolesnio bendravimo su jais muzikos užsiėmimuose akivaizdžiai matyti, kad muzikinė pasaka suteikia jiems stiprių emocinių išgyvenimų ir tokiu būdu aktyvina domėjimąsi muzikavimu, skatina analizuoti išgirstų muzikos kūrinių perteiktą nuotaiką ir charakterį.

 

Mokytoja mano, kad vienas iš ypač efektyvių vaiko motyvacijos palaikymo ir kūrybiškumo skatinimo būdų yra tėvų įtraukimas į bendrą muzikavimą. Be to, patys tėvai tampa aktyviais vaiko muzikinio ugdymo proceso dalyviais. Svarbu ir tai, kad atsiranda tikimybė atgaivinti namų muzikavimą, kuris galėtų tapti šeimos ir kartu vaiko neatsiejama gyvenimo dalimi ir sudarytų muzikos mokymosi tęstinumo prielaidas bei taptų vaiko mėgstamu užsiėmimu tolesniame jo gyvenime.

  

 

 

Ankstyvuoju individualiu muzikiniu ugdymu siekiama skatinti vaiko estetinius išgyvenimus, jo saviraišką, diegti bendravimo kultūros įgūdžius, fiksuoti sėkmės jausmą ir formuoti aktyvaus kūrėjo, o ne vartotojo poziciją.

 

Tai pavyzdys, kaip skatinant galima pažadinti „neišnaudotos veiklos sritis“. Tokiu būdu pasireiškia elgsena ir veiksmai, kurie tinkamai veikiami vystosi ir įsitvirtina. Jei mes, teisingai skatindami „užslėptą“ talentą, jį atskleidžiame ir puoselėjame, netrukus suvokiame, ką vaikai geba.

 

Kokios turi būti teisingos „vystymosi“ sąlygos? Svarbiausia – aktyvus bendravimas ir skatinimas, t.y. visada reikia remtis vaiko polinkiais ir poreikiais. Žinoma, nelengva išsiaiškinti, kaip tai daryti teisingai ir ko konkrečiai reikia gabiam vaikui.

 

Monks F. J., Ypenburg I. H. mano, kad nors tokie vaikai yra priklausomi nuo teisingo sužadinimo ir skatinimo, tačiau dažnai būna nepakartojami ir skirtingi, reikalaujantys nuolatinio dėmesio. Reikia, kad mes savo pedagogine veikla pamėgintume tenkinti šių vaikų ypatingus poreikius.

 

Kyla klausimas, kada reikėtų pradėti vaikų gabumų skatinimą? Ar galima kalbėti apie nepaprastus gabumus dar kūdikystėje? Juk kūdikiai nesugeba kalbėti, o pasitenkinimą ar nepasitenkinimą daugelis jų reiškia beveik taip pat. Jie vienas nuo kito labiau skiriasi tik aktyvumu ir atida. Na, o jeigu vaikas turi tam tikrų raidos sutrikimų, gabumai apskirtai gali išryškėti daug vėliau. Psichologų nuomone, nėra  visiems galiojančių ir neklaidingų požymių, iš kurių būtų galima atpažinti kūdikio nepaprastus gabumus.

 

Aktyvaus pedagoginio skatinimo prielaida – smalsumą žadinantys daiktai ir dalykai. Tai gali būti bet kas: knygos, muzikos instrumentai, medžiagos ir meistravimo įrankiai, žaislai ir įvairi žaliava, iš kurios galima padaryti bet kokius daiktus (kaip antai tušti jogurto indeliai, medžiagos skiautės, skardinės). Tačiau įvairių medžiagų ir žaislų, deja, neužtenka. Nors vaikai žaidžia spontaniškai ir daug, tačiau retkarčiais juos reikia pamokyti, pasiūlyti naują idėją, ką nors nuveikti kartu, o kai jie prašo, turi sulaukti tinkamos ugdytojo pagalbos.

 

Teisingas stimuliavimas ir skatinimas reiškia, kad naudojamos turimos medžiagos, neįperšant ir neprimetant vaikui to, kuo jis nesidomi. Taip pat negerai perkrauti vaiką informacija, idėjomis ar veikla taip, kad jis nebetektų galimybės pats pasirinkti arba negalėtų kartais paprasčiausiai nieko neveikti.

 

Vis dėlto sakyti, kad „vaiko gabumų ugdymas“ ir „gabaus (o juo labiau – itin gabaus) vaiko ugdymas“ yra tapatūs dalykai, būtų neteisinga. Programų, ypač tų, kurios skirtos itin gabiems vaikams, realizavimui reikia aukštos kompetencijos specialistų ir ne kiekvienas darželis pajėgus tokią specialistų komandą turėti. Juk nieko nestebina, pavyzdžiui, tai, kad krepšinį Lietuvoje žaidžia vos ne kiekvienas berniukas, bet krepšinio mokyklose mokosi toli gražu ne visi, o juo labiau ne visi priklauso šalies vaikų ar jaunimo rinktinei.

 

Specialiai organizuota itin gabių vaikų identifikacija reikalinga tik tuomet, jei po jos vaikui sudaromos sąlygos atitinkamam ugdymuisi.

 

O kad gabus vaikas darželyje jaustųsi gerai reikėtų (remiantis A.Takacs ir M.B.Karnes, pgl. D. Grakauskaitę-Karkockienę):

Taigi, ypač reikšmingas tampa pedagogų pastabumas, kompetencija, geranoriškumas, veiklumas ir... – mūsų dienomis mūsų visuomenėje – atkaklumas.