Ar visi animaciniai filmukai daro vienodą įtaką vaikams?

Todėl šiame straipsnyje norėtume pristatyti animacijos poveikį mažai tyrinėtai vaiko pažintinei sferai – mirties sampratai. Straipsnyje aptarsime, kaip vystosi vaikų mirties samprata, bei pristatysime tyrimo apie animacinių filmukų poveikį vaikų mirties sampratai rezultatus. Pagrindinis straipsnio tikslas – analizuot tokius klausimus: Ar visi animaciniai filmukai vienodai veikia vaikus?, Ko moko juos senoji rusų animacija bei japonų anime žanro filmukai?, Kurią animaciją, visgi, geriau žiūrėti mažamečiams?

 

Mirties sampratos raida. Norint suprasti mirties reiškinį, reikia žinoti, kad mirties samprata susideda iš penkių komponentų: 1) negrįžtamumas(angl. irreversibility), kuris reiškia, kad jei jau gyva būtybė kartą mirė, jos fizinis kūnas nebegali atgimti iš naujo; 2) baigtinumas (angl. finality) – supratimas, kad visos gyvenimo apibrėžtos fizinės funkcijos – medžiagų apykaita, jutimai, judesiai ir kt. – mirus nustoja funkcionuoti; 3) priežastingumas (angl. causality) – tai fizinių-biologinių veiksnių, kurie nulemia mirtį, supratimas; 4) neišvengiamumas (angl. inevitability) – tai suvokimas, kad visos gyvos būtybės, įskaitant ir save patį, galiausiai turi mirti;5) universalumas (angl. cessation), kuris reiškia, kad mirtis gali ištikti tik gyvus organizmus.

 

Vaikų mirties samprata pradeda formuotis nuo pat gimimo. Jau kūdikiai išgyvena išsiskyrimo nerimą, nes, būdami apie 8 mėn., ima suprasti, kad nors objektas pasislėpė, jis vis tiek egzistuoja. Vaikai iki dvejų metų dar nesuvokia mirties, tačiau jau išgyvena atsiskyrimo sukeltus jausmus.

 

Ikimokyklinio amžiaus vaikai dar nesupranta, kad mirus visos žmogaus fiziologinės funkcijos sustoja, jog mirtis gali ištikti bet kurį gyvą organizmą, miręs nebegali prisikelti, tačiau jau pradeda po truputį suvokti mirties priežastingumą, gali nusakyti kelias fiziologines priežastis, dėl kurių galima numirti. 6-8 metų vaikai jau pradeda suvokti mirties baigtinumą bei negrįžtamumą, tačiau jiems vis dar nesuprantama, kad mirti gali ir jie patys ar artimiausi jų šeimos nariai. Nuo 8-10 metų vaikai suvokia mirtį taip pat kaip ir suaugę, tačiau mirtis jiems vis dar atrodo bauginanti.

 

Tačiau mirties tema baugina ne tik vaikus, bet ir suaugusius. Todėl dažnai tėveliai visai vengia kalbėti šia tema ar yra linkę nutylėti kai kuriuos su ja susijusius dalykus. Tai pajutę vaikai nustoja klausinėti jų to, ko nežino ir dar nesupranta apie mirtį, bei visus jausmus, susijusius su ja, slepia savyje arba ieško atsakymų kitur, pavyzdžiui, televizijoje.

 

Animacija ir agresija. Televizija padeda vaikams dar ikimokykliniame amžiuje susipažinti su daugeliu reiškinių. Ši tendencija ypač ryški ketvirtaisiais-šeštaisiais gyvenimo metais. Anot Z. Tidikienės (1989), televizija pažeidė klasikinę vaiko amžių atitinkančią pasaulio pažinimo logiką ir nuoseklumą – nuo artimo prie tolimo. Jau mokyklinio amžiaus šiuolaikiniam vaikui kartais tai, kas toliau, yra geriau pažįstama, negu šalia esantys dalykai. Televizija smarkiai išplėtė vaikų žinias, pagreitino pasaulio pažinimo tempus.

 

Augančiam vaikui svarbu pažinti jį supantį pasaulį. Vedinas įgimto smalsumo, jis tarsi kempinė sugeria bet kokią iš aplinkos gaunamą informaciją. Vaikas dar nėra išsiugdęs gebėjimo analizuoti ir atsirinkti, kas svarbu, o kas nereikalinga. Jam tinka viskas, kas sugeba patraukti dėmesį. Televizorius iš pirmo žvilgsnio atrodo puiki išeitis patenkinti vaikų smalsumą, juolab, kad mažylis neretai namuose jį mato nuolat veikiantį.

 

Tėvai norėdami, kad vaikas būtų bent kurį laiką ramus, tiesiog įjungia animacinius filmukus ir tai prikausto jo dėmesį prie televizoriaus ekrano. Tačiau ar dažnas jų bent susimąsto, kas rodoma šiuolaikiniuose animaciniuose filmukuose, ko jie moko, apie ką pasakoja ir kokį poveikį daro besivystančiam vaikui?

 

Animacija atlieka didžiulį vaidmenį formuojant asmenybę, kuri realiame gyvenime turės prisitaikyti prie visuomenės. Todėl iškyla klausimas, ar animaciniuose filmukuose turėtų būti prievartos, agresijos? Atsakyti greičiausiai turėtume – „taip“, kadangi jos yra ir tikrame gyvenime. Tačiau ar toji prievarta turėtų būti lydima juoko, kaip dabar dažniausiai matome filmuose, skirtuose vaikams?

 

Kova tarp gėrio ir blogio animaciniuose filmukuose pastaruoju metu pradingsta, t.y. ji nėra akcentuojama. Herojai daužo vienas kitą per gyvybiškai svarbius organus ir, atrodytų, kuris nors iš jų nebeprisikels, tačiau jis ir toliau išlieka gyvas, laksto, kalba. Ką iš to sužino vaikai? Tai, kad fizinė jėga yra svarus argumentas bei kad sužalotas žmogus gali vėl atgimti.

 

Jeigu atidžiau pažiūrėtume animacinius filmukus, rodomus  per televizijos kanalus mūsų šalyje, pamatytume, kad daugelyje jų vaizduojamas smurtas. Muštynės pateikiamos kaip konflikto sprendimo būdas, kitos agresijos formos kaip vaizdai, iš kurių derėtų juoktis. Pyktis taip pat dažniausiai išreiškiamas smurtaujant. Mes, suaugusieji, supykę tik įsivaizduojame, kad suduotume mus supykdžiusiam žmogui, o realiame gyvenime sugebame susivaldyti ir viską išsiaiškinti žodžiais. Tai reiškia, kad valdome savo emocijų raišką.

Taigi, agresija, kol ji egzistuoja tik fantazijoje, nebūtinai yra bloga. Tačiau šiuolaikiniuose vaikiškuose filmukuose neretai gėris pralaimi, dominuoja neigiamos jėgos, smurto vaizdai. Kai agresijos daug, ji tampa pavojingu modeliu, kurį vaikai prisimena ir imituoja supykę. O jei vaikas naudoja agresiją, smurtą savo jausmams išreikšti, kaip elgėsi jo matytas animacinio filmuko veikėjas, ir dar nesuvokia mirties priežastingumo ar baigtinumo, tai jis negali numatyti, kad jo panaudotas smurtas gali sukelti mirtį. Juk nežinodamas, nuo ko gali mirti žmogus, kokie yra jo gyvybiniai organai, jis gali sukelti mirtį arba rimtai sužaloti.

Animaciniuose filmukuose iškreiptas mirties suvokimas gali paveikti vaikų mąstymą taip, kad vaikai, nesuvokdami mirties priežasčių, pasiners į fantazijų pasaulį. Dažnai matydami, kaip filmukų herojai prisikelia, vaikai ima galvoti, kad ir mirusįjį žmogų galima prikelti ar „sutaisyti“. Vaikams reikia laiko, kad suprastų mirties ir jos priežasties procesą. Jie semiasi patirties ne tik iš šeimos, aplinkos, tačiau mokosi ir iš animacinių filmukų. Galbūt perdėtai ir nelogiškai pavaizduota mirtis filmukuose vaikams suformuoja netikslų mirties suvokimą?

 

Skirtingų animacinių filmukų poveikis. Yra atlikta labai mažai tyrimų, kurie analizuotų santykį tarp populiarių vaikiškų animacinių filmų ir vaikų mirties supratimo. O ir animacinių filmukų yra tiek daug ir tokių skirtingų, kad negalėtume teigti, jog visi jie daro neigiamą poveikį vaikams.

 

M. A. Sedney (1999) atliko tyrimą, kurio metų analizavo animacinių filmukų personažų veiksmus. Filmukuose pastebėtas dažniausiai laimingas personažų gyvenimas po artimojo mirties. Juose neišreiškiamas gedėjimo skausmas. Tai žymiai skiriasi nuo realiame gyvenime patiriamo skausmo po artimojo mirties. Tame gali slypėti priežastis, kodėl vaikai labai dažnai nesupranta, kas vyksta su jais, kai jie susiduria su artimo žmogaus ar gyvūno mirtimi, ir todėl negali normaliai gedėti. M. A. Sedney (1999) išskiria tik vieną animacinį filmą „Liūtas karalius“, kuriame gedėjimas yra pavaizduotas realistiškai. Todėl šis animacinis filmas galėtų būti vienas iš nedaugelio mokant vaikus tinkamai suprasti gedėjimą po artimojo mirties.

 

2009 metais buvo atliktas tyrimas Kauno ir Prienų rajonuose, kuriuose buvo tiriamas animacijos poveikis vaikams. 6-8 metų vaikams tris savaites kasdien po 15-30 minučių buvo rodomi animaciniai filmukai bei tirta vaikų mirties samprata prieš ir po jų peržiūros. Tyrimui buvo pasirinkti senieji rusų ir japonų anime žanro filmukai.

 

Kaip teigia M. Gudelis (2007), rusų 1948-1975 metais sukurti animaciniai filmukai yra verti ypatingo dėmesio ne tik kaip animacijos kūriniai, išsiskiriantys savo forma, estetika, atlikimo technika, bet ir kaip unikali laisvos minties ir protesto komunikacijos forma, akcentuojanti tam tikras žmogiškąsias vertybes ir besipriešinanti to meto totalitarizmo persunktos socialinės ir kultūrinės aplinkos tendencijoms. Šio laikotarpio multiplikaciniuose filmuose, sutelkdami dėmesį į individą, kūrėjai taip pat siekė parodyti žmogaus prigimtį, jame tuo pat metu slypintį gėrį ir blogį. Kai kuriuose filmuose individas pateikiamas kaip darantis klaidas, bet sugebantis jas ištaisyti arba galintis pasiaukoti dėl kito. Kituose filmuose yra atskleidžiama tamsioji žmogaus prigimties pusė: godumas, savanaudiškumas, garbės troškimas bet kokia kaina.

 

O štai šiuolaikinė japonų animacija kuriama remiantis samurajų, XII–XIX amžiaus Japonijos karių, istorija. Anime yra specifinis japonų menas, kurio pagrindiniai bruožai: didelės, neproporcingos veidui veikėjų akys, įvairių formų ir spalvų plaukai, kojos ir rankos paprastai nėra proporcingos liemeniui, spalvinimas yra trisluoksnis. Minėtam tyrimui buvo pasirinktas 1984-1995 metais kurtas japonų animacinių filmukų serialas „Drakonų kovos“ (angl. Dragon Ball), kuriame daug veiksmo, susiduria kelios stiprios jėgos, veikėjai dažnai priima skubotus sprendimus. Siužetas vystosi greitai, todėl kartais istorija pasilieka antrame plane, daug smurto scenų, kovos tarp veikėjų, jų nemirtingumo akcentavimo ar prisikėlimo iš mirusiųjų.

 

Šio tyrimo pagrindinis tikslas buvo atskleisti animacinių filmukų poveikį mirties sampratos formavimuisi tarp šešerių-aštuonerių metų vaikų. Buvo keliama prielaida, kad adekvati ir neadekvati informacija apie mirtį animaciniuose filmukuose turi jam skirtingą poveikį.

 

Gauti rezultatai atskleidė, kad, žiūrėdami senuosius rusų animacinius filmukus, kuriuose pateikiama adekvati informacija apie mirtį, vaikai geriau supranta šį reiškinį. Analizuojant kiekvieno mirties sampratos komponento (neišvengiamumo, universalumo, negrįžtamumo ir baigtinumo) supratimo pokytį po rusų animacinių filmukų peržiūros, gautas didesnis kiekvieno iš jų įvertinimų vidurkis.

 

Labiausiai iš visų padidėjo baigtinumo suvokimo rezultatų vidurkis. Taigi, galima daryti išvadą, kad vaikai, žiūrėję rusų animacinius filmukus, geriau supranta, kad visi gyvi organizmai, įskaitant ir save patį, galiausiai turi mirti, kad, jei jau gyva būtybė kartą mirė, jos fizinis kūnas nebegali atgimti iš naujo ir, kad mirus visos fiziologinės funkcijos – medžiagų apykaita, jutimai, judesiai ir kt. – nustoja funkcionuoti. Tačiau galimų mirties priežasčių supratimui šie animaciniai filmukai poveikio nepadarė.

 

Analizuojant japonų animacinių filmukų, kuriuose pateikiama neadekvati informacija apie mirtį, poveikį, gauti rezultatai parodė, kad pakito, o tiksliau pablogėjo, vaikų mirties sampratos negrįžtamumo komponento supratimas, t.y. mažiau vaikų, žiūrėjusių anime žanro filmukus, po poveikio suvokė, kad, jei jau gyva būtybė kartą mirė, jos fizinis kūnas nebegali atgimti iš naujo. Visų kitų mirties sampratos komponentų supratimas po šių animacinių filmukų žiūrėjimo nepasikeitė.

 

Nors V. S. Glebuvienės ir A. L. Tarasonienės (2008), atliktame tyrime buvo įrodyta, kad animaciniai filmukai stipriai paveikia vaikų žaidimų turinį, jo kontekstą ir tai kelia daugelio sričių specialistų susirūpinimą, tačiau šiame tyrime gauti rezultatai įrodo, kad mirties sampratos raidai šiuolaikiniai animaciniai filmukai, kuriuose rodoma daug smurto scenų, pabrėžiamas nemirtingumas ir pan., itin reikšmingo poveikio neturi.

 

Taigi, apibendrinant atlikto tyrimo rezultatus, galime pastebėti, kad skirtingi animaciniai filmukai daro nevienodą poveikį vaikų mirties sampratos kaitai. Tam tikri animaciniai filmukai netgi turi teigiamą poveikį. Senieji rusų animaciniai filmukai pagerina mirties sampratos komponentų – neišvengiamumo, universalumo, negrįžtamumo ir baigtinumo – supratimą, tačiau neturi rikšmingo poveikio priežastingumo komponento sampratai. Japonų anime animaciniai filmukai nedaro reikšmingo poveikio vaikų mirties sampratai, tačiau pablogina mirties negrįžtamumo supratimą.

 

Vadinasi, atrinkus tinkamus animacinius filmukus, tokius, kaip senoji rusų animacija, kuriuose nerodomas iškreiptas mirties suvokimas: pavaizduotos smurto scenos turi pasekmes kaip ir realiame gyvenime, mirus filmukų veikėjams, jie neprisikelia ir netransformuojami į kitus kūnus, vaikai yra mokomi suprasti mirties baigtinumą, negrįžtamumą, universalumą bei neišvengiamumą.

 

Šiuolaikiniai animaciniai filmukai, kuriuose daug kovų ir smurto, pablogina tik vieno iš penkių mirties sampratos komponentų supratimą, o tai leistų manyti, kad itin didelio neigiamo poveikio vaikų mirties sampratos kaitai šie filmukai nedaro. Tačiau reikia nepamiršti, kad ilgai stebėdami įvairias smurto scenas ir tai, jog konfliktų sprendimui pasitelkiamas smurtas, vaikai gali pradėti tą patį elgesio modelį naudoti ir realiame gyvenime.

 

Rekomendacijos. Prieš leisdami vaikui žiūrėti televizijos programas, iš anksto pasidomėkite, kokio turinio informacija bus pateikiama bei nuo kelių metų rekomenduojama tą programą žiūrėti. Visada atrinkite ir leiskite vaikui žiūrėti tik tas programas, kurios tinka jo amžiui. Neleisdami vaikui žiūrėti kurios nors televizijos programos dėl netinkamo jos turinio, atvirai pasakykite atžalai, kodėl taip darote, bei leiskite jam šiuo klausimu išsakyti savo nuomonę. Tyrimai rodo (Kirsh, 2005; Tarasonienė, Glebuvienė, 2008), kad vaikus nuo neigiamos televizijos įtakos apsaugo geri, draugiški santykiai šeimoje, ypač su tėvais. Drauge žiūrint televizorių irgi formuojasi tam tikros nuostatos.

 

Stenkitės kiek įmanoma dažniau žiūrėti televizorių kartu su vaiku. Žiūrėdami televizorių kartu su vaiku, visada būkite aktyvūs stebėtojai, išreikškite savo nuomonę apie rodomus siužetus bei paskatinkite vaiką išsakyti ir savo nuomonę. Prireikus paaiškinkite vaikui jam nesuprantamus dalykus.

 

Žiūrėdami su vaiku televizijos programą, pradėkite diskusiją apie tai, ką vaikas mato, kokius teigiamus ir neigiamus veiksmus jis pastebi. Jei vaikui sunkiai sekasi pasakyti savo nuomonę, padėkite jam pradėdami patys. Paklauskite, kaip ekrane stebimas veiksmas paveiktų jį patį realiame gyvenime.

 

Visada paaiškinkite vaikui rodomo smurto pasekmes realiame gyvenime. Pavyzdžiui, jei animacinio filmuko veikėjas nukrenta nuo aukšto kalno ir lieka gyvas, pasakykite, kad jei taip atsitiktų iš tikrųjų, veikėjas smarkiai susižalotų ir greičiausiai numirtų.

 

Atkreipkite vaiko dėmesį į teigiamą elgesį, parodytą per televiziją, ir akcentuokite, kad visada geriausia konfliktus spręsti bendradarbiaujant, stengiantis suprasti vienas kitą.

 

Rodykite vaikui teigiamą pavyzdį, ribodami savo televizoriaus žiūrėjimo laiką. Niekada nenaudokite televizoriaus, vaizdo grotuvo ar kompiuterio, norėdami priversti vaiką sukoncentruoti ties rodoma programa ir taip išvengdami rūpesčių dėl jo užimtumo.

 

Pakeiskite televizoriaus žiūrėjimą aktyviu bendravimu, žaidimais su vaiku bei visa šeima. Galite pasiūlyti vaikui užuot žiūrėjus televizorių užsiimti jam patinkančiu sportu, pažaisti stalo žaidimą ar pabūti kieme. Paskatinkite vaiką atrasti jam labiausiai patinkantį užsiėmimą, galbūt lankyti būrelį.