Emokykla.lt

Ankstyvojo amžiaus dvikalbių vaikų ugdymo realijos: Lietuvos patirtis pasauliniame kontekste

2011-10-20
Susijusios temos: Vaiko kalba Vaiko ugdymas
Ankstyvojo amžiaus dvikalbių vaikų ugdymo realijos: Lietuvos patirtis pasauliniame kontekste
Aldona Mazolevskienė
Sigita Montvilaitė
Vilniaus pedagoginis universitetas
Danų ir švedų vaikų darželių patirtis rodo, ikimokyklinio amžiaus vaikai gali būti aktyvūs dvikalbiai, t.y. kalbėti savo motinos kalba ir iki mokyklos išmokti valstybinę kalbą.
Temos aktualumas. Mūsų šalies mokyklinėje praktikoje galime rasti dvikalbio ugdymo modelių taikymo pavyzdžių, tačiau ankstyvajam kalbų mokymui, ypač tokioje formalioje grandyje kaip ikimokyklinis ugdymas, neturime efektyvių metodikų ir net tinkamai parengtų pedagogų. Pradėję lankyti darželį, daugelis dvikalbių vaikų lietuvių (valstybinės) kalbos mokosi patys, bendraudami su bendraamžiais. Auklėtojos dažniausiai mano, kad tokios problemos išsispręs savaime. Tačiau užmirštama, kad geras kalbos mokėjimas yra būtinas kiekvienam žmogui, nes padeda realizuoti vieną iš svarbiausių poreikių – sąveiką su kitais žmonėmis.
 
Dvikalbių vaikų ugdymui įsitvirtinti ir jiems skirtoms ugdymo programoms rengti yra būtinas naujas mokslinis, metodologinis požiūris, leidžiantis vertinti situaciją iš vaiko pozicijų ir pagrįstas vaikystės, kaip multikultūrinio pasaulio, samprata. Lietuvoje stokojant aiškių pozicijų vaikų dvikalbystės, ypač ankstyvosios, atžvilgiu, dažniausiai ši problema analizuojama remiantis suaugusiųjų patirtimi. Tokiu būdu yra paminamos labai svarbios šiuolaikinio neopedocentrizmo nuostatos, atkreipiančios dėmesį į tokius aktualius dalykus: Kaip jaučiasi dvikalbis vaikas ugdymo įstaigoje? Ar jis yra toks pat kaip visi? Kaip jo išskirtinumus priima pedagogai, kurie yra labiau orientuoti į universaliąsias, bendrąsias vaikų charakteristikas?
 
Dvikalbio ugdymo modelių paieškos: pasaulinis kontekstas
 
Dvikalbio ugdymo programa išreiškia siekiamybę išmokyti abiejų kalbų kaip kokybiškos kalbinės veiklos. Tai reiškia – suprasti kalbančius ir pačiam būti adekvačiai suprastam, skaityti ir rašyti abiem kalbomis (pastarieji uždaviniai keliami mokyklai).
 
JAV ir kitose pasaulio šalyse jau seniai taikoma dvikalbio, netgi daugiakalbio, ugdymo praktika. Šioje šalyje dvikalbis ugdymas yra orientuotas į kalbinės mažumos vaikų poreikius. Tačiau pastaraisiais metais stebima tendencija, kai kalbinė dauguma išreiškia norą mokytis tautinių mažumų kalbų. Paprašius ar gavus tėvų sutikimą, tokie vaikai turi galimybę ugdytis dviem kalbomis ir tuo pačiu stiprinti savo dvikalbystės įgūdžius.
 
Studijuojant mokslinę literatūrą, galima aptikti įvairių dvikalbio ugdymo modelių. Ankstesniais laikais ugdymo įstaigos pasirinktas modelis dažniausiai priklausė nuo finansinių išteklių, kalbos statuso bendruomenėje bei konkrečioje valstijoje. Pastaruoju metu dvikalbio ugdymo modeliai bei su jais susiję terminai dažniau remiasi dvikalbio ugdymo filosofija arba loginiu jų pagrindimu.
 
Dvikalbio ugdymo filosofinės kryptys: išsaugojimo (Maintenance) ir pereinamumo (Transitional)
 
Yra dvi ryškiausios dvikalbio ugdymo filosofinės kryptys: išsaugojimo ir pereinamumo. Pirmoji akcentuoja abiejų kalbų vystymą, turtinimą ir išsaugojimą bei tokiu būdu skatina adityvią dvikalbystę. Šis procesas – tai antros kalbos įgūdžių pridėjimas prie jau turimo individo kalbinio repertuaro. Pagal šią filosofinę kryptį abi kalbos ir kultūros yra vienodai vertinamos. Pereinamumo filosofija palaiko atimančiąją dvikalbystę, kuomet prioritetai teikiami tik dominuojančiai kalbai ir kultūrai.
 
Ugdymo institucijose vykdomų dvikalbio ugdymo programų įvairovę lemia ne tik specifiniai poreikiai, tikslai, perspektyvos, regionų arba bendruomenių turimi ištekliai. Pasirodo, kad visgi požiūris į realiai egzistuojančią dvikalbystę arba daugiakalbystę tampa lemiamu faktoriumi.
 
1 lentelėje pateikiamos dvikalbystės modulius grindžiančios filosofijos kryptys.
 
Dvikalbio ugdymo filosofinės kryptys
 
1 lentelė
Neatsižvelgimas, nereagavimas, ignoravimas  (Nonresponse)                                 
Ignoruojami dvikalbiai arba kalbantieji ne anglų kalba. Vadovaujamasi viena mokymo programa ir metodika, tarsi visi kalbėtų tik angliškai. 
Atsižvelgimas  (Response)   
Pripažįstami dvikalbiai arba kalbantieji ne anglų kalba. 
Kalbos marinimas/naikinimas  (Extinction)                                      
Ne anglų kalbos vartojimas draudžiamas, kartais panaudojant ir bausmes. Neatsižvelgiama į kitas kalbas nei mokymo programoje, nei metodikoje.
Dėmesys(Attention)
Pripažįstamos kalbos alternatyvos ir į jas atsižvelgiama. 
Anglų kalba kaip tolimesnio mokymosi sąlyga  (English as Prerequisite)                  
Anglų kalbos mokomi tie, kurie ja nekalba. Ją išmokus, mokiniai toliau mokosi standartinėse klasėse. Mokymo programa, metodai išlieka be pasikeitimų. 
Dvikalbystė (Bilingual)
Kalbų, kurios vartojamos, lygiavertis mokėjimas. Vienos iš kalbų dominavimas kelia susirūpinimą.
Anglų kaip antroji gimtoji kalba(ESL with Bilingual Classroom)
Mokymas vyksta anglų kalba. Anglų kalbos, kaip antrosios kalbos, mokymo(si) programa yra orientuota į kuo geresnį anglų kalbos žinojimą. Ugdymo procese gali dalyvauti (arba ne) dvikalbystės specialistai (dvikalbiai mokytojai, pagalbininkai ir pan.).
Dvikalbis mokymas  (Bilingual Instruction)
Dviejų kalbų mokėjimas ir reguliarus vartojimas mokymo procese. Mokykloje dirba dvikalbiai pedagogai, dvikalbė bendruomenė. 
Perėjimas prie anglų kalbos  (Transition)  
Iš pradžių mokymas vyksta dviem kalbomis, tačiau perėjimas suplanuotas taip, kad anglų kalba išliktų dominuojanti. Anglų kalbos mokymui pasitelkiama namuose vartojama kalba (gimtoji kalba).  
Gimtosios kalbos išsaugojimas  (Maintenance)
Mokymas vyksta dviem kalbomis, orientuojamasi į gerą abiejų kalbų mokėjimą.  
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 Pagal: Alternative Programs in Bilingual Education
 
Lentelėje pateikti teiginiai rodo, kad ugdymo institucijos dvikalbystės klausimą arba sprendžia, arba jį ignoruoja. Jeigu problemos nesistengiama įžvelgti, visi vaikai laikomi anglakalbiais. Tai gana dažnas reiškinys, ypač jei dvikalbių ugdytinių nėra daug. Jeigu ugdymo įstaigos atsižvelgia į kalbinę įvairovę, jų požiūris į kitų kalbų marinimą yra neigiamas. JAV daugelis suaugusiųjų, kurie pradėjo lankyti mokyklas, nemokėdami anglų kalbos, dar prisimena, kaip buvo baudžiami už gimtosios kalbos vartojimą net žaidimų aikštelėse. Kurtiems mokiniams surišdavo rankas, kad jie negalėtų susikalbėti ženklais.  
 
Šiandien edukacinės iniciatyvos, besiremiančios kultūrinio pliuralizmo principais, plačiai taikomos ir palaikomos tiek pavienių Europos šalių vyriausybių, tiek ir ES. Visame pasaulyje žymiai didėjant lingvistiniu ir kultūriniu aspektu skirtingų vaikų skaičiui, dvikalbio ugdymo idėja laikoma viena moderniausių. Jai suteikiama naujas kokybinis, teorinis bei praktinis įprasminimas.
 
Įvairiose pasaulio šalyse, tarp jų – ir Lietuvoje, intensyviai kuriami dvikalbio ugdymo modeliai, programos bei mokomosios priemonės, kurių tikslas vienas – labai gerai išmokyti dviejų ar daugiau kalbų. Demokratinėse Vakarų valstybėse dvikalbystės problema sprendžiama labai įvairiai, tačiau bet kokiu atveju dėmesio centre yra žmogus, jo poreikiai. Tokiu būdu jau ankstyvajame amžiuje sudaromos palankios sąlygos išmokti valstybinę kalbą ir integruotis į šalies socialinį-kultūrinį gyvenimą. Svarbiausia, kad kartu yra skatinamas, o ne vien toleruojamas gimtosios kalbos mokymas(is) visų pirma ikimokyklinio ir pradinio ugdymo įstaigose.
 
Net tokia konservatyvi šalis kaip Didžioji Britanija skatina tikslingą dvikalbystę ten, kur anglų kalba baigia išstumti kitas (pavyzdžiui, airių, baskų arba velsiečių) kalbas. Naujas požiūris į dvikalbystę ir jos ugdymo tendencijas plinta Suomijoje, Belgijoje, Šveicarijoje. Įdomi ir verta dėmesio Danijos vyriausybės vykdoma kitakalbių ikimokyklinio amžiaus vaikų valstybinės kalbos mokymo programa. Visoje šalyje veikia parengiamosios mokyklai klasės, kurias lanko 90 proc. 5-7 metų amžiaus vaikų. Vyriausybės nutarimu imigrantų vaikai, panorę mokytis tokiose klasėse, privalo mokytis danų kalbos. Daugelyje Danijos mokyklų papildomai įsteigtos parengiamosios klasės 5-6 metų dvikalbiams vaikams, kur jie mokosi danų kalbos.
 
Danų ir švedų vaikų darželių patirtis rodo, ikimokyklinio amžiaus vaikai gali būti aktyvūs dvikalbiai, t.y. kalbėti savo motinos kalba ir iki mokyklos išmokti valstybinę kalbą.
 
Didžiausia dvikalbio ugdymo praktikos patirtį turi sukaupusi JAV. Šioje šalyje jau nuo 1968 metų galioja dvikalbio švietimo įstatymas, kuris garantuoja vaikų, turinčių skirtingą lingvistinę ir kultūrinę patirtį, lygiavertę ugdymo(si) kokybę su angliškai kalbančiaisiais. Kalbinėms mažumoms priklausantys mokiniai privalo gauti tinkamą mokymą tol, kol sugebės skaityti, rašyti anglų kalba pakankamai gerai, kad galėtų visapusiškai įsisavinti mokykloje dėstomas disciplinas. Dažniausiai ugdymo institucijose taikomi šie dvikalbio ugdymo modeliai:
  • Anglų kalba kaip antroji (ESL – English as a Second Language). Šios programos pagrindinis tikslas – mokyti mokinius anglų kalbos. Klasėse gali būti įvairiomis kalbomis kalbančių mokinių. Mokomoji kalba – daugiausiai anglų, mažai ar visai nevartojant kalbinių mažumų mokinių gimtųjų kalbų.
  • Pereinamasis dvikalbis mokymas (Transitional Bilingual Education). Pabrėžtinai skiriant dėmesį perkėlimui į aukštesnę klasę ir mokyklos baigimo reikalavimams, mokiniai skatinami kuo anksčiau įgyti anglų kalbos įgūdžių ir prisijungti prie bendraamžių anglakalbių klasėse. Mokant vartojamos ir anglų, ir neangakalbių kalbos.
  • Dvikalbis įtraukimas (Bilingual Immersion). Šiuo atveju klasėse yra daugmaž vienodas gerai mokančių anglų kalbą ir kalbinės mažumos atstovų skaičius. Mokymo programos sudaromos taip, kad mokoma ir anglų, ir antrąja kalba. Pavyzdžiui, vieną savaitę dalykas dėstomas ispaniškai, o kitą – angliškai.
  •  Dviejų krypčių dvikalbis ugdymas (Two-Way Dual Language) jau prigijo daugelyje mokyklų visose Jungtinėse Valstijose. Mokiniai pratinami laisvai vartoti dvi kalbas, nes pamokas, vykstančias anglų ir kita kalba, paprastai lanko per pusę angliškai ir antrąja kalba kalbančių mokinių. Nors antroji kalba dažniausiai esti ispanų, galima pasirinkti kinų, korėjiečių, japonų, navachų, rusų, portugalų ir prancūzų kalbas. Adityvi dvikalbė aplinka padeda vystyti abiejų kalbų mokėjimą ir skatina mokinių savigarbą bei tarpkultūrinį supratimą.
 
Dviejų krypčių dvikalbio mokymo programų turinys rengiamas taip, kad gerų mokymosi rezultatų būtų pasiekiama abiem kalbomis. Kadangi mokiniai privalo perprasti ugdymo turinį kalba, kuria jie nekalba nuo gimimo, skatinamos inovatyvios mokymo strategijos. Dviejų krypčių dvikalbio ugdymo tikslai paprastai nekinta, tačiau technologijos, suteikiančios galimybes juos realizuoti, labai priklauso nuo vietos sąlygų, demografinių rodiklių ir bendruomenės požiūrio. Šios aplinkybės ir nulemia modeliavimo kriterijų paieškas.
 
Šie kriterijai gali būti labai įvairūs. Pavyzdžiui: kalba (pasaulio pažinimas mokomas ispanų kalba, o meno disciplinos – anglų; kas antrą dieną tų pačių dalykų mokoma vis kita kalba); asmuo (vienas mokytojas moko vien kiniškai, o kitas – vien angliškai); laikas (kai mokiniai abiejų kalbų mokomi vienodą laiką – „50 ir 50“ modelis; kai mokiniai apie 90 proc. laiko mokomi antrąja kalba ir tik 10 proc. – anglų kalba pradinėse klasėse, palaipsniui pereinant prie „50 ir 50“ modelio aukštesnėse klasėse.
 
Nors šiuo metu ispanų kalba JAV yra populiariausia antroji kalba, kai kurios bendruomenės, kuriose dominuoja kitos kalbos, jau domisi dviejų krypčių dvikalbio ugdymo modelio taikymo galimybėmis. Bendruomenių ir tėvų parama yra svarbiausia kuriant šias programas ir užtikrinant ilgalaikį jų egzistavimą.
 
Dvikalbių vaikų ugdymo modeliai Lietuvoje
 
Mūsų šalyje, siekiant patenkinti skirtingus dvikalbių vaikų bei jų šeimų ugdymosi poreikius, siūlomi įvairūs priešmokyklinio ugdymo modeliai:
a)   2-3 vaikų iš kitakalbių arba mišrių šeimų ugdymas lietuvių (valstybine) kalba priešmokyklinėje grupėje. Šiuo atveju taikomas submersijos modelis. Vaikas patenka į grupę, kur ugdymas vyksta daugumos kalba ir yra priverstas jos išmokti natūraliai bendraudamas. Tokį ugdymo modelį pasirenka ne tik tie tėvai, kurie ketina vaiką leisti į lietuvišką mokyklą, bet ir tie, kurie savo atžalą ketina leisti į mokyklą, kur ugdymas teikiamas jų gimtąja kalba.
b)   Priešmokyklinio ugdymo grupės, kuriose apie pusė vaikų lietuvių, kita pusė kitakalbių. Šiuo atveju gali būti taikomas dviejų krypčių dvikalbis ugdymas – vienodai bendraujama abiem kalbomis (daugumos ir tautinės mažumos). Grupėje dirba vienas pedagogas, gerai mokantis abi kalbas arba du pedagogai, su vaikais bendraujantys skirtingomis kalbomis.
c)  Priešmokyklinėse grupėse, kuriose yra apie pusė kitakalbių, ketinančių lankyti lietuviškas mokyklas, ugdymas vykdomas lietuvių (valstybine) kalba. Kitakalbiams vaikams tam tikrą laiko dalį organizuojama veikla ir bendravimas gimtąja kalba, kad būtų plėtojami kalbos gebėjimai ir ugdomas tautinis tapatumas. Šis modelis turi imersijos ir dviejų krypčių dvikalbio ugdymo bruožų.
d)  Priešmokyklinė grupė, kurioje visi vaikai yra kitakalbiai arba iš mišrių šeimų. Ugdymas organizuojamas tautinės mažumos gimtąja kalba, tačiau skiriamas specialus laikas valstybinės kalbos mokymuisi. Taip formuojama vėlesnioji dvikalbystė.
e)   Priešmokyklinėje grupėje, kurioje visi vaikai kitakalbiai arba iš mišrių šeimų, ugdymas organizuojamas valstybine lietuvių kalba. Šis modelis grindžiamas imersijos principais.
 
VPU vaikystės studijų katedros magistrės J. Šamatovičienės (2010) atlikto tyrimo duomenys rodo, kad dažniausiai ikimokyklinio ugdymo įstaigose yra taikomas dviejų krypčių dvikalbio ugdymo modelis arba organizuojamos valstybinės kalbos ugdymo valandėlės.
 
Dviejų krypčių dvikalbio ugdymo(si) modelis. Ugdymas grupėje vyksta abiem kalbomis – mažumos ir valstybine. Vienu metu abi kalbos nevartojamos: jeigu pirmoje dienos pusėje ugdoma viena kalba, tai antroje dienos pusėje su vaikais bendraujama kita. Pedagogai privalo gerai mokėti abi iš jų. Kalbos ugdymui parenkamos artimos vaikui sociokultūrinės temos: šeima, sveikata, parduotuvė, namai, draugai ir pan. Kalbos pradedama mokyti nuo konkrečių sąvokų, būtiniausių bendravimui žodžių bei frazių: mokomasi susipažinti, pasisveikinti, atsisveikinti, dėkoti, atsiprašyti, paklausti, atsakyti ir pan., Vėliau nuosekliai pereinama prie sudėtingesnių, abstraktesnių dalykų – kodėl, kas vyksta, atsitinka, kas būtų, jeigu būtų ir pan.
 
Šio modelio pranašumas, kad vaikai, mokydamiesi valstybinės kalbos (lietuvių), turi galimybę tobulinti ir savo gimtosios kalbos – rusų, lenkų, anglų – įgūdžius. Kalbos mokomasi įprastose bendravimo situacijose. Pedagogo uždavinys – sudaryti sąlygas įvairiapusei vaikų kalbinei raiškai.
 
Pedagogo inspiruotos lietuvių kalbos ugdymo valandėlės. Priešmokyklinio ugdymo grupėje ugdymas vyksta viena kalba, o kitos kalbos (pvz., lietuvių) mokymui du kartus per savaitę organizuojamos kalbinės valandėlės, kurios dažniausiai trunka vos 35 minutes.
 
Lietuvių kalbos valandėlių metu pedagogas viską aiškina lietuviškai, atsižvelgdamas į vaikų žinių lygį. Kalbėdamas jis pasitelkia kūno kalbą, įvairią vaizdinę medžiagą ir pan. Užsiėmimų metu vaikai šoka, piešia, vaidina, žaidžia, siekiama, kad jie kuo daugiau pamatytų, išgirstų, kalba praturtėtų naujais žodžiais, frazėmis. Pastebėta, kad ugdant vaikų kalbą pedagogų organizuojamose lietuvių kalbos valandėlėse, vyrauja žaidybinis metodas.
 
Tyrimo duomenų rezultatai parodė minėtų modelių privalumus ir trūkumus:
  • Vaikų, kurių lietuvių (valstybinės) kalbos gebėjimai ugdomi taikant dviejų krypčių dvikalbio ugdymo modelį, monologinės ir dialoginės kalbos įgūdžiai yra geresni: jie geriau įsisavina naujus žodžius, frazes, yra aktyvesni pokalbiuose, lengviau įsimena eilėraštukų tekstus, laisviau reiškia mintis, jų kalba yra vaizdingesnė ir pan. Vaikams kalbant, rečiau pastebimas kalbų interferencijos (maišymo) reiškinys
  • Vaikų, kurie kalbos mokomi pedagogų inspiruotų kalbinių valandėlių metu, monologinės ir dialoginės kalbos gebėjimai yra prastesni: jie lėčiau įsisavina naujus žodžius, ilgesnį laiką ieško tinkamų žodžių savo mintims išreikšti, dažniau nesąmoningai įterpia gimtosios kalbos žodžius, daro daugiau gramatinių klaidų, jų pokalbis nėra sklandus, dažnai peršokama nuo vienos minties prie kitos, šiems vaikams sunkiau formuluoti klausimus ir pan.
Šaltiniai:
1.  Alternative Programs in Bilingual Education. [žiūrėta 2010-07-15]. Prieiga per internetą: http://www.ncela.gwu.edu/pubs/classics/reading/section-three.htm
2.  Barkauskaitė M., Monkevičienė O., Montvilaitė S., Mazolevskienė A., Arnašienė Ž., Žilinskaitė R. Concept of Social Mobility and Integration in the Context of Bilingualism: Notions and Tendencies. Pranešimas, skaitytas tarptautiniuose mokymo kursuose. Velsas, 2005    
3.  Bilingual/ESL.[žiūrėta 2010-09-02]. Prieiga per internetą: http://www.ecs.org/html/issue.asp?issueID=16
4.  Europos bendrijų komisijos komunikatas tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui. Nauja daugiakalbystes pagrindų strategija. [žiūrėta 2010-07-13]. Prieiga per internetą: http://ec.europa.eu/education/policies/lang/doc/com596_lt.pdf 
5.  European Charter for Regional or Minority Languages, Strasbourg, 2.X.1992. [žiūrėta 2010-07-13]. Prieiga per internetą: http://arts.uwaterloo.ca/minelres/coe/crml.htm
6.  European Network for Regional or Minority Languages and Education. [žiūrėta 2010-07-15]. Prieiga per internetą: http://www.mercator-education.org/
7.  Ladberg G. (1994). Børn med flere sprog. – København: Munksgaard.
8.  Mackey, W. F. (1970). A Typology of Bilingual Education. Foreign Language Annals 3.
9.  Mazolevskienė A. Priešmokyklinio amžiaus dvikalbių vaikų lietuvių kalbos gebėjimų ugdymas. : [Rankraštis] : daktaro disertacija: socialiniai mokslai, ugdymas (edukologija) (07 S), Vilniaus pedagoginis universitetas. – Vilnius, 2006.
10. Raal K. (1996). Ét barn to sprog – om støtte til sprogtilegnelse hos tosprogede børn i daginstitutionen. – Odense: LAMA grafik.
11. Skripkienė R. Sakytinės komunikacijos gebėjimų lietuvių (negimtąja) kalba ugdymas pradinėse klasėse. : [Rankraštis] : daktaro disertacija: socialiniai mokslai, ugdymas (edukologija) (07 S), Kauno Vytauto didžiojo universitetas. – Kaunas, 2005.
12. Solis, A. (2001.) Boosting Our Understanding of Bilingual Education: A Refresher on Philosophy and Models. IDRA Newsletter. [žiūrėta  2010-07-14]. Prieiga per internetą: http://www.idra.org/Newslttr/2001/Apr/Adela.htm
13. J. Šamatovičienė. Priešmokyklinio amžiaus kitakalbių vaikų Lietuvių (valstybinės) kalbos ugdymo modeliai. Magistro darbas. – Vilniaus pedagoginis universitetas, 2010.
14. Two-Way Bilingual Educations in Practice: A National and Local Perspective [žiūrėta 2010-07-16]. Prieiga per internetą: http://www.cal.org/resources/digest/ed379915.html