Tu šviesk, spindėki, žibinte...

Rieda metų ratas mažiesiems atverdamas vis naujas paslapčių dureles už kurių galima atrasti saulę ir gėles, lietų, vėją ir ilgus vakarus, kaukučius ir netgi nykštukus. Tokiais ilgais ir niūriais vakarais dažnas pradeda galvoti apie šiltą ir linksmą vasarą bei jos pramogas pamiršus apie tai, kad kievienas metų laikas turi savo linksmybių bei įvairiausių švenčių kurias galima švęsti labai linksmai.

 

 

Lapkričio pradžioje Vilniaus lopšelyje darželyje „Pelėda“ jautėsi didelis sujudimas. Visa įstaigos bendruomenė pradedant vaikučiais ir baigiant jų tėveliais pradėjo ruoštis paskutinei rudens šventinei vakaronei „Žibintų šventė“. Aktyviai skatinami ir palaikomi ugdytinių tėvelių dideliame popieriaus lape surašėme pagrindinius darbus kuriuos reikia padaryti iki šventės: įrengti laužavietę, pasigaminti žibintus, apmąstyti vaikams skirto vaidinimo scenarijų, sugalvoti siurprizinį momentą, pasiskirstyti darbais ir t.t. Daugelis numatytų veiklų kėlė dideles abejones: ar pavyks, ar pasieksime laukiamo rezultato. Tačiau lapkričio 21 dieną vykusios „Žibintų šventės“ metu patirtais įspūdžiais gyvenome visą savaitę. Jais norių pasidalinti su Jumis mieli kolegos.

 

 

 

Už lango tamsu...Kieme matosi tamsūs judančių žmonių šešėliai prie kurių pro tamsą bando prasiveržti ugnelės šviesa. Dar keletas minučių ir visi darželio teritorijoje esantys takeliai sužimba žibintų švieselėmis. Prie lauko teatro scenos pamažu pradeda rinktis tėveliai su degančiais žibintais, iš grupių su pačių pasigamintais žibintais pradeda rinktis vaikučiai. Ar kada matėte vasaros naktyje šokančius jonvabalius? Taip taip, būtent taip tamsoje atrodė šviečiantys žibintai. Staiga galingų prožektorių apšviestoje scenoje pasirodo Kaukučių pasakos veikėjai, kurie vaikams papasakoja apie tokius paprastus dalykus, kaip gerumas, pagalba ir meilė savo artimui. Užgesus scenos žibintams, auklėtojų padedami vaikai uždega savo žibintus ir nušviestais takeliais, dainuodami „tamsus, bet geras šis vakaras ir mums nebaisi ši naktis...“ keliauja ieškoti šviesos.

 

Kitoje darželio teritorijos pusėje visų laukia didelis laužas, kuris visos vakaronės metu šildys savo kaitria ugnimi. Manau, kad daug kaitriau kiekvieno viduje ruseno pasitenkinimas bendra veikla prie kurios prisidėjo kiekvienas iš dalyvaujančių šventėje – juk akmenis iš kurių padaryta laužavietė atrideno tėveliai. Degant laužui šventės dalyviai, kurių buvo apie keturis šimtus, dainavo dainas ir žaidė žaidimus. Nors rudeninis oras nelepino susirinkusių, tačiau gera nuotaika nedingo. Po įspūdingo, dangų sudrebinusio fejerverko vaikai kartu su tėveliais, rudeninio vakaro tamsoje, pasišviesdami savo žibintais ieškojo nykštukų paslėptų dovanų. Kokios dovanos laukė vaikučių? Šiltos, ką tik iš krosnies ištrauktos naminės bandelės...

 

 

 

Pasibaigus šventei stebėjau vaikučius, tėvelius, brolius ir seses, senelius ir močiutes bendraujančius paslaptingoje žibintų šviesoje, o galvoje sukosi mintys apie šiltus jausmus, gebėjimą susitelkti, mokėjimą kartu dirbti ir linksmintis. Pairodo nieko neįmanomo nėra. Tereikia tik geros idėjos ir noro.

 

 

 

 

Vilniaus lopšelio darželio „Pelėda“ direktorė Gaila Žiemienė, pavaduotoja ugdymui Audronė Rimšienė, vyresnioji auklėtoja Daiva Naujikienė