Vaikų būreliai – ar savo mažyliui nedarote meškos paslaugos?

 Ko nori vaikas

 

Psichologai pabrėžia, kad dažniausiai tėvai mažiems vaikams būrelius parenka, atsižvelgdami į savo pačių neišsipildžiusias svajones. Jeigu mama svajojo piešti, vaikas atiduodamas į dailės būrelį, o jeigu tėvelis norėjo būti krepšininku, sūnus, tegul ir neturintis šiam žaidimui tinkamų duomenų, vedamas į krepšinio mokyklą.

 

Tėveliams atrodo, kad vaikas tobulėja, ir tai yra gerai. Tačiau praktika rodo ką kita. Neretai tokie priverstinai ugdyti žmonės užaugę turi emocinių problemų ir nebenori paimti į rankas teptuko, smuiko ar kamuolio.

 

Specialistai teigia, kad viena pagrindinių taisyklių, renkant būrelius – visų pirma atsižvelgti į atžalos norus. Net ir su ikimokyklinio amžiaus vaikais svarbu kalbėtis apie tai, kokie užsiėmimai jam labiausiai patinka, pavyzdžiui – dainuoti ar išmokti plaukti, kur jis jaučiasi galintis nuveikti daugiau.

 

Nederėtų pamiršti, kad būreliai yra saviraiškos būdas, turintis teikti malonumą. Todėl pakanka tiesiog pažvelgti į savo vaiką. Judresniems reikia sportinių būrelių, ramesniam vaikui – keramikos, dailės, muzikos užsiėmimų. Tuomet ir pats mažylis noriai eis į būrelį ir jo lauks.

 

Kartais mamos savo drovesnes mergaites veda, pavyzdžiui, į modeliukų mokyklas, kas jos išmoktų laisviau elgtis, save išreikšti, pajustų savo vertę. Neretai tai iš tiesų padeda, tačiau gali ir neigiamai paveikti vaiką. Sprendimas išties paprastas – tereikia savęs paklausti – „ar aš neprimetu vaikui savo nuomonės?“. Ir, žinoma, sąžiningai į šį klausimą atsakyti...

 

 

Ir dar viena bėda – išrinkome vaikui vieną būrelį, paskui antrą, trečią... Ar tik ne laikas pasakyti „Stop“? Dažnai priimta manyti, kad jeigu vaikas turės daugiau užsiėmimų, jis mažiau laiko praleis gatvėje, kieme. Lyg ir norma tampa, kai jau darželinukai pradedami mokyti japonų ar ispanų kalbos, muzikos, šokių, kovų menų ir dar jeigu tik lieka laisva valandėlė – dar ir dailės ar plaukimo paslapčių.

 

Mylintys tėvai nori išugdyti savo vaiką kažkuo ypatingu. Ir tai ne nuodėmė, tačiau saiką visgi reikėtų išlaikyti. Mat visai laisvo laiko neturintis vaikas patiria didelį fizinį krūvį ir emocinę įtampą. Paprastai toks ypatingas vaikas sunkai pritampa prie bendraamžių, nes neatitinka jų lygio, o vyresni nepripažįsta jo, nes protingesnis mažiukas – nepriimtina kompanija.

 

Galiausiai derėtų nepamiršti vienos auksinės taisyklės – pusvalandis bendros veiklos ar atviro nuoširdaus bendravimo su tėveliais vaikui gali būti milijoną kartų svarbesnis už geriausių miesto būrelių lankymą...