Būreliai: kuo daugiau, tuo geriau?

Kažkada vaikystė buvo tolygu žaidimas kieme. Šiandien kieman vaikai leidžiami ne taip noriai – jų ten tyko tikri ir įsivaizduojami pavojai, o kartais dėl šiuolaikinės architektūros įmantrybių kiemo, kokiame žaidėme mes, tiesiog nėra... Todėl vedame savo atžalas į įvairiausius būrelius ir mokyklėles, tikėdami: „Bus saugiau, o svarbiausia – taip vaikas lavėja ar netgi kloja pamatus savo būsimai karjerai.“ Kaip siekiant gero neperlenkti lazdos? 

 

Šia tema kalbamės su Vilniaus miesto psichologinės pedagoginės tarnybos direktore psichologeRoma Vida Pivoriene ir šios tarnybos psichologe Jolanta Šabliauskiene.

 

Pakankamai gera galima laikyti situaciją, kai savo laisvalaikiu patenkintas tiek vaikas, tiek jo tėvai. Jei vaikas nenoriai lanko būrelį, tai gali rodyti, jog tėvų parinkta veikla neatitinka vaiko interesų ar lūkesčių. Būtų gerai, kad tėvai tartųsi su vaiku, atsižvelgtų į jo norus, gebėjimus, sveikatą.

 

Tėvų noras lavinti savo vaiką ir užpildyti jo laisvalaikį prasminga veikla suprantamas ir gerbtinas. Tačiau svarbu, kad tėvai neperlenktų lazdos, neapkrautų vaiko daugybe įvairių būrelių, kai ir patys atsiduria savo gerų norų spąstuose. Neretai tėvai visiškai ignoruoja savo asmeninius poreikius, vaiko vežiojimas po skirtingus būrelius sukelia daug organizacinių sunkumų šeimai, dėl ko neretai kyla įtampa tarp tėvų, jie jaučiasi irzlūs ir pavargę.

 

Be to, tėvai turi prisiminti, kad turiningas vaiko laisvalaikis nėra tik daugybė jį lavinančių būrelių. Harmoningai asmenybės raidai svarbu, kad vaikas turėtų pakankamai laiko kalbėtis, žaisti, dirbti ir užsiimti įvairiausia veikla drauge su tėvais. Neretai suaugusieji neįvertina ir kito svarbaus vaiko poreikio – laiko „pabūti su savimi“, nevadovaujamam rinktis veiklą, laisvai fantazuoti, kas leidžia vaikui pasijusti atsakingam, kūrybingam ir galinčiam.

 

 

Kaip jau minėjome, jei tėvai ignoruoja vaiko norus, gebėjimus, ypač kai vaikas jau gali juos sąmoningai suvokti ir išreikšti, ir perkrauna jo laisvalaikį daugybe būrelių, o vaikui nebelieka laiko pabūti namuose, susitikti su draugais, tuomet galime kalbėti apie „prarastos“ vaikystės fenomeną: vaikas gali išgyventi nuolatinę įtampą dėl skubėjimo, nuovargį dėl daugybės struktūruotų užsiėmimų ir jų kaitos. Laikui bėgant dėl minėtų dalykų vaikai gali prarasti motyvaciją ką nors lankyti. Vertėtų prisiminti, kad miela veikla būrelyje gali pasitarnauti kaip relaksacija po sunkios dienos mokykloje.

 

Kartais, vesdami į būrelius tėvai galvoja apie vaiko ateitį, būsimą profesinę karjerą. Tuomet vaikui keliami didesni reikalavimai, didinama atsakomybė, atsiranda pasiekimų vertinimas, tokia veikla dažniausiai praranda pramogos pobūdį. Gerai, kad tėvai rūpinasi ir stengiasi kuo anksčiau atskleisti vaiko įgimtus gabumus, kryptingai juos lavinti, galvodami apie vaiko karjeros galimybes. Pavojus vaikystei dažniausiai iškyla tada, kai aukštų vaiko pasiekimų tikimasi keliose skirtingose srityse. Vienas iš pasirenkamų dalykų turėtų pasitarnauti atsipalaidavimui ir malonumui. Labai svarbu, kad vaikas turėtų galimybę rinktis būrelį, nes tai motyvuoja ir leidžia pajusti atsakomybę.

 

 

Vaikystėje išbandydamas įvairią veiklą vaikas pažįsta save, savo gebėjimus, pasaulį. Laisvė rinktis ir bandyti nereiškia, kad vaikas nenuoseklus, paviršutiniškas, besiblaškantis, neatsakingas. Dėl to dažnai tėvai nerimauja. Leidę pasirinkti norimą būrelį, jie turėtų pasirūpinti, kad vaikas nenutrauktų veiklos per greitai, susidūręs su pirmaisiais sunkumais ar patyręs nusivylimą.

 

Tėvai turėtų išklausyti ir pasikalbėti su vaiku, suprasti patys ir paaiškinti jam, kad net patrauklioje veikloje yra ir nelabai malonių dalykų, rutinos. Pavyzdžiui, mergaitės nori lankyti pramoginius šokius dėl spalvingų renginių, išskirtinių suknelių ir šukuosenų, tačiau užsiėmimai prasideda nuo žingsnelių...

 

Tėvai turėtų būti kantrūs, neleisti vaikui tuoj pat mesti pradėtos veiklos, bet ir nekaltinti jo. Lankydamas būrelį vaikas taip pat gali mokytis laikytis susitarimo, užbaigti pradėtą veiklą.

 

 

Kartais rinkdami vaikui papildomą veiklą tėvai remiasi savo neišsipildžiusiais vaikystės troškimais ar tuo, kas jiems dabar atrodo patrauklu ir prasminga, o gal netgi madinga...
Natūralu, kad renkant veiklą mažesniam vaikui svarbiausia bus tėvų nuomonė. Vaikui augant, kaip jau minėjome, svarbu vis labiau atsižvelgti į jo paties pasiūlymus, kartu tartis ir nuspręsti.

 

Kartais vaiko gebėjimai ar fiziniai duomenys nesutampa su jo interesais. Pavyzdžiui, berniukas yra aukštaūgis, galėtų tapti krepšininku, bet jam nepatinka sportas apskritai... Taigi tėvai turėtų gerai įvertinti aplinkybes ir atsižvelgti į vaiko interesus.

 

 

Tėvai dažniausiai per vėlai atkreipia dėmesį į tokią situaciją. Kartais girdime, kaip dvejų–trejų metų vaikų tėvai džiaugiasi, šneka su pasididžiavimu apie tai, jog jų vaikas jau išmano, kaip elgtis su kompiuteriu. Kompiuteris – kaip televizorius. Vaikas atsisėda prie jo ir „viskas gerai“ – nereikia ginčytis, spręsti problemų, nes jis ramus. Nors vieni tėvai galvoja, kad kompiuteris padeda lavinti vaiką, supažindina su technologijomis, kiti atranda, jog tai geras būdas, kad vaikas nelakstytų į kiemą, nelįstų ir nieko iš tėvų nenorėtų.

 

Tačiau sėdėjimas prie kompiuterio turi juodąją pusę – formuojasi priklausomybė, vaikas nebenori kitos veiklos, nes sėdėdamas prie kompiuterio jis patenkina daug savo poreikių. Taigi, nereikėtų labai ankstyvame amžiuje leisti vaikui naudotis kompiuteriu, „dozuoti“ prie jo praleidžiamo laiko.

 

 

Šiuolaikiniam pasauliui būdingi greiti ir nuolatiniai pokyčiai, atsirandantys dėl sparčiai besivystančių technologijų. Kai kurios profesijos numiršta, atsiranda naujos, keičiasi jų turinys. Tai reikalauja nuolatinio mokymosi, kvalifikacijos kėlimo, žinių gilinimo. Dabartinėje realybėje mokymosi amžius ilgėja – normalu net brandesniame amžiuje įgyti ar keisti profesiją, pradėti mokytis aukštesniojoje ar aukštojoje mokykloje. Mokymosi amžiaus ribos platėja į abi puses.

 

 

Šiandieninėje informacinėje ir konkurencinėje visuomenėje tėvai siekia suteikti vaikams gerą gyvenimo startą, turėti didesnes pasirinkimo galimybes, kad šie saugiau jaustųsi. Todėl stengiasi intensyviai ugdyti savo vaikus, kartais net perlenkdami lazdą ir ignoruodami kitus ne mažiau svarbius vaiko poreikius, kurių patenkinimas vaikystėje lemia harmoningos asmenybės raidą.

 

 

Lazda visuomet turi du galus... Griežtai suplanuotas laisvalaikis slepia pavojų. Vaikui gali būti sunkiau išmokti savarankiškai organizuoti laisvalaikį, užmegzti ir palaikyti santykius su bendraamžiais, spręsti kylančius tarpasmeninius nesutarimus. Dar vienas svarbus dalykas – būnant nuolatinėje suaugusiųjų priežiūroje vaikui sunkiau laisvai reikšti savo jausmus. Žaidimai su bendraamžiais kieme padeda vaikui agresyvius impulsus išreikšti ir valdyti savo terpėje, išmokti elgtis socialiai.

 

 

Vargu ar tokios normos gali būti – juk visi tokie skirtingi. Ir kūdikiai, ir vaikai skiriasi – charakteriu, energijos lygiu, jų nevienoda sveikata, gyvenimo situacija ir kitos aplinkybės. Galbūt vienas lankys tris būrelius ir viską suspės, o kitas sugebės po mokyklos nueiti tik į vieną. Rinkdami būrelius savo vaikui, turime prisiminti apie „neperdozavimą“!