Taip, draugų įsivaizdavimas – normalus reiškinys tokiame amžiuje. Tai dažnas reiškinys pasitaikantis ikimokyklinukų gyvenime. Tai vaiko fantazijos kūrinys. Iš ten jis ir atsiranda. Mažas vaikas pradeda eksperimentuoti savo fantazija ir kurti. Taip pat eksperimentuoja savo gebėjimais įsivaizduoti tikrovę tokią, kokią ją nori matyti. Nuostabiausia tai, kad abeji eksperimentai vaikui puikiai pavyksta.

 

Fantazuoja ir kuria visi vaikai. Paprastai dauguma vaikų fantazuoja kurdami netradicines žaislų funkcijas – iš kaladėlių sudėtas strypas gali tapti kardu, šakute, stebuklinga lazdele, kuo tik nori. Tai – simbolinio mąstymo apraiška, arba kitaip tariant, vaikas pradeda suprasti, kad tai, kaip pasaulį pavadiname ir ką matome, tik susitarimo reikalas.

 

Simbolinio mąstymo pasireiškimų pastebėsime kiekviename vaike. Ankstyvasis vaikų melas remiasi tuo pačiu gebėjimu ir tarnauja tiems patiems tikslams – pagražinti realybę. Yra tyrimų, teigiančių, kad Nematomus draugus dažniau susikuria pirmagimiai, taip pat ypatingų protinių gebėjimų vaikai ir ypač lakios vaizduotės vaikai. Dažniau apie Nematomus draugus kalba mergaitės, tačiau tai nereiškia, kad berniukai juos turi rečiau. Pirmagimiai vaikai neretai susikuria Nematomą draugą gimus ar prieš gimstant antrajam vaikui.

 

Nematomų draugų funkcija – padėti vaikui saugiai išgyventi įvairias emocijas, tiek pozityvias, tiek negatyvias, taip pat tyrinėti ir eksperimentuoti su savo galiomis ir suprasti kitus vaikui svarbius klausimus.

 

Kai vaikas neturi įsivaizduojamų draugų, tuos pačius dalykus jis „perdirba“ žaisdamas su žaislais, pilstydamas smėlį smėlio dėžėje, tačiau paprasta akimi nelengva suprasti, ką vaikas bando žaidimu išspręsti. Tarkime, žaidime vaikas gali pykti ant lėlės arba ant savo įsivaizduojamo draugo. Neretai tėvus tai gąsdina, nes jie jaučiasi kalti už tai, kad buvo per mažai skiria vaikams dėmesio. Tačiau nepadarykite klaidos. Jei skirsite daugiau dėmesio ar net bendrausite su vaiku visą dieną be perstojo, tai nereiškia, kad vaiko įsivaizduojamas draugas išnyks.

 

Tokiems vaikas yra didelis poreikis kurti ir fantazuoti. Branginkite tai ir gerbkite.

 

Labai svarbu vaiko nemenkinti, neišjuokti ir nebandyti kovoti su nematomais draugais. Jei taip elgsitės, vaikas pasijus atstumtas, juk nematomas draugas šiandien – jo pasaulio dalis, jei atstumsite tą dalį, vaikas pasijus nemylimas, nereikalingas ir atstumtas.

 

Tačiau nepulkite ir į kitą kraštutinumą. Nekalbinkite nematomų vaiko draugų. Jei norite ko nors paklausti apie vaiko draugą, visada kreipkitės į vaiką. Tačiau neeskaluokite temos, ją priimkite, domėkitės tiek, kiek vaikas nori, kad ja domėtumėtės, o visa kita palikite vaikui pačiam.

 

Daugumai vaikų nematomi draugai pradingsta iki mokyklos.

 

 

 

Pirmiausia pasakyčiau, kad laikytis odontologo rekomendacijų visgi reikėtų. Tačiau apie motinos pieno naudą tiek daug kalba pediatrai ir apie ilgo žindymo naudą – onkologai, nes pieno rūgštis apsaugo nuo krūties vėžio. Tad šioje vietoje derėtų pasakyti, kad greičiausiai bėda yra ne pačiame piene ar maitinime, o maitinimo kultūroje.

 

Ilgas žindymas ar maitinimas naktį iš buteliuko vaikui jau išdygus dantims gali jiems pakenkti –išsivysto „ buteliuko ėduonis“. Tai ėduonies forma, pažeidžianti viršutinius kandžius tik jiems išdygus, o vėliau ir kitus dantis, kadangi vaikui miegant sumažėja seilėtekis, rijimas, dantukai mirksta piene ar kitame angliavandenių turinčiame skystyje. Tam, kad to būtų išvengta, reikia stengtis nemaitinti kūdikio naktį, taip pat gerai drėgna marle nuvalyti dantukus po maitinimo.

 

Jei vaikutis nėra pasirengęs atsisakyti žindymo, patarčiau to visiškai ir nedaryti. Pasistenkite atsisakyti naktinių maitinimų, ypač neplanuotų. Stenkitės griežtai laikytis naktinio maitinimo grafiko. Taip pat susitvarkykite su dienos maitinimu.

 

Viena iš dantų ėduonies atsiradimo priežasčių – rafinuotų angliavandenių vartojimas. Svarbu ne kiek jų gaunama per vieną kartą, o kaip dažnai per dieną jie vartojami. Dėl šios priežasties vaikus būtina įpratinti valgyti reguliariai (4–5 kartus per dieną) ir vengti užkandžiavimų, ypač saldumynais. Dažnai galima pamatyti vaikus, nuolat kramsnojančius bandeles, ledinukus ar ką kitą, deja, tai lemia, kad rūgštys atakuoja jų dantukus visą dieną.

 

Biomechaninio ėduonies modelis: dantų apnašų mikroorganizmai + cukrus→ rūgštys→emalio demineralizacija→ėduonis.

 

Tėvams iš vaikų raciono pataria pašalinti gazuotus gėrimus, tarškučius, riboti sulčių vartojimą (gerti 2–3 kartus per dieną), kadangi jos žaloja dantukų audinį ir taip greičiau išsivysto ėduonis. Vaikams taip pat svarbu įprasti gerti vandenį, valgyti kuo daugiau skaidulinio, rupaus maisto, nes taip vyksta savaiminis burnos apsivalymas, skatinamas normalus veido žandikaulių augimas. Jei vaikas nuolat valgo minkštą maistą, susidaro lipnios apnašos, kramtymo metu jos nenuvalomos, vystosi ėduonis.

 

Odontologai pataria nuo vienerių metų pratinti vaikus gerti iš puodelio.

 

 

Tėvai turėtų valyti vaikams dantis nuo pirmojo dantuko. Dantukus reikia valyti po kiekvieno valgio. Pirmuosius dantukus patartina valyti drėgna marle. Dabar jau yra pasirodžiusios specialios servetėlės. Taip pat reikia valyti liežuvį ir žandukų vidinę dalį.

 

Išdygus pirmiesiems pieniniams krūminiams dantukams (apie 1–1,5 metus), juos jau reikia pradėti valyti minkštu šepetėliu. Dantų pastą naudoti taip pat reikia, tačiau, vaikui dar neišmokus skalauti, ją patariama rinktis be fluoro, išmokus – su fluoru.

 

Bent iki 7 m. būtina, kad tėvai patys valytų vaikams dantukus minkštu šepetėliu. Šepetėliui taupyti nereikėtų ir rinktis kokybišką, pvz., yra ekologiško plastiko šepetėliai, netraumuojantys dantų emalio ir dantų.

 

Dantų higienos įpročiai formuojasi šeimoje, formuojant vaiko požiūrį į juos, taip pat prisideda ir ikimokyklinės įstaigos. Tačiau svarbiausia, kad tėvai patys skirtų reikiamą dėmesį burnos sveikatai ir taip rodytų pavyzdį vaikui, kadangi jis natūraliai juos mėgdžioja.

 

Mažo vaiko pasiekimai: pradėjimas vaikščioti, mokymasis ir laikymasis švaros, savarankiškas valgymas, kalbos vystymasis ir t.t. suteikia vaikui pasitikėjimo savimi, pasididžiavimo, savarankiškumo, saugumo jausmus. Visus vaiko vystymosi pasiekimus galime vadinti progresu, o kai ko nors išmokęs vaikas atsisako tai daryti – regresu.

 

Suprantama, kad vaiko elgesys darželyje kelia nerimą ir klausimą ką daryti.

 

Norint kuo tiksliau ir aiškiau atsakyti į šį klausimą yra per mažai informacijos.

 

Kada vaikas pradėjo lankyti darželį, kiek laiko trunka jo nekalbėjimas, kodėl vaikas lanko ne savo amžiaus vaikų grupę, ar grupės vaikai jaunesni ar vyresni, koks vaiko temperamentas, kaip jis reaguoja į pokyčius, kaip prisitaiko prie naujos situacijos ir pan? Bet kokio regresinio elgesio priežastys yra vaiko priešinimasis situacijai ir adaptacijos sutrikimas. Vaikas tarsi sako: aš dar mažas, man dar nereikia eiti į darželį. Regresas noras grįžti į praeitį, kai nebuvo tų sunkumų, kurie dabar vaikui atrodo nepakeliami.

 

Iš turimos informacijos galima daryti prielaidą, kad vaikas darželyje patiria sunkumų, ten jis nesijaučia atsipalaidavęs, ramus, greičiau išgyvena nerimą ir įtampą. Tai gali būti susiję ir su adaptacijos procesu, jei tarkim, vaikas lanko darželį pirmus metus.

 

Kaip vaikas priims naują aplinką bei žmones, priklauso nuo daugelio dalykų. Visų pirma, tai individualios mažylio savybės. Vieni į svetimų žmonių būrį ateina lengvai, kiti - patiria didelę traumą.

 

Prisitaikymo naujoje aplinkoje sėkmė labai priklauso ir nuo tėvų. Itin jautriai atėjimą į darželį išgyvena siaurame rate auginami vaikai, t. y. kai mažylis ilgą laiką būna su vienu asmeniu - mama, močiute, aukle. Daug lemia ir tėvų galimybės "pratinti" vaiką prie naujos aplinkos. Lengviau išsiskyrimą išgyvena tie vaikai, kurie pirmąją savaitę paliekami neilgam, o buvimo įstaigoje laikas ilginamas pamažu. Pvz., pirmadienį darželyje vaikas praleidžia pora valandų. Šis laikas kasdien ilginamas. Penktadienį vaikas lieka pietų miego. Savaitgalį mažylis turi laiko savo naują patirtį integruoti.

 

Vaiko nepasitenkinimą darželyje gali sukelti ir nauja dienotvarkė. Todėl pasirinkto darželio dienos ritmu - kada čia valgoma, miegama, žaidžiama - reikia pasidomėti iš anksto ir jo laikytis namie. Tai vaikui suteikia saugumo ir pasitikėjimo aplinka jausmą.

 

Nekalbėjimo priežastis gali būti ir tai, mažylis neranda su kuo bendrauti, nėra nei vieno jo bendraamžio. Gal būt vaikas yra drovus ar agresyvus, nežino, nemoka užmegzti santykio ir niekas nenori su juo bendrauti, jo noras bendrauti buvo nepatenkintas ir jis išgyvena atstūmimą.

 

Taip pat labai svarbu atkreipti dėmesį į vaiko ir tėvų tarpusavio santykius, įvykius šeimoje. Gal šeimoje vyksta svarbūs dalykai: keičiama gyvenama vieta, skyrybos, laukiama ar jau gimė kitas vaikas, ligos ar finansiniai sunkumai. Visi šie dalykai paliečia kiekvieną šeimos narį. Mažas vaikas nemoka pasakyti kaip jaučiasi, jis tai rodo veiksmai: verkimu, nekalbėjimu, nepaklusnumu ar per dideliu nuolankumu, dažnu sirgimu ar užsispyrimu ir t.t.

 

Norint suprasti ir pajausti savo vaiką, reikėtų pastebėti kaip jis žaidžia, kaip elgiasi su kitais vaikais ir suaugusiais ne darželio aplinkoje. Ar jis atsipalaidavęs ir ramus, ar moka saugiai elgtis ar neskriaudžia kitų. Taip pat ar nesileidžia skriaudžiamas. Pastebėjus sunkumus:

·        drovumą - mokyti vaiką pasakyti savo vardą, pasisveikinti, padėkoti, atsisveikinti. To pakanka bendravimo barjerui įveikti.

·        nemokėjimą apsiginti - mokyti pasakyti “ne, nenoriu, nepatinka”, rankos gestu sustabdyti.

·        kitų skriaudimą - sustabdyti agresiją, sakant: “mes taip nedarom” ir daugiau dėmesio skirti nuskriaustajam.

·        nesaugų elgesį - trumpai, aiškiai pasakyti apie pasekmes.

 

Sprendžiant šias problemas labai svarbu bendrauti su auklėtojomis ir bendromis jėgomis spęsti šį klausimą. Kalbėtis apie tai kaip vaikas praleidžia visą dieną: valgo, žaidžia, miega, ar domisi jam siūloma veikla, kas jam patinka, su kokiais žmonėmis palaiko kontaktą. Vaikui svarbu turėti keletą žmonių su kuriais jis galėtų bendrauti, pasiguosti ir pasidžiaugti.

 

 

 

Cukrinis diabetas - tai lėtinė liga, kai dėl įvairių priežasčių žmogaus kasa nepakankamai arba neišskiria insulino. Insulinas yra biologinė medžiaga, kuri skaido cukrų. Jis padeda gliukozei patekti į ląsteles, jas aprūpinti energija. Kai insulino kiekis sumažėja, kraujyje nuolat yra daugiau nei reikia gliukozės, tai sutrikdo ir kitų medžiagų, tokių kaip riebalai ir baltymai, apykaitą. Dėl šių sutrikimų pažeidžiamos įvairių organų kraujagyslės ir patys organai – inkstai, nervų sistema, širdies raumuo.

 

Tai liga visam gyvenimui. Net ir šiuolaikinės medicinos ji laikoma neišgydoma. Tačiau įmanoma išmokti ją valdyti, atitolinti komplikacijas ir su ja gyventi, tačiau kiek kitaip nei kiti.

 

Diabetas skirstomas į du tipus: pirmo tipo diabetas – dažniausiai diagnozuojamas vaikams ir antrojo tipo diabetas – suaugusiųjų. Per metus šalyje suserga apie 13-20 vaikų. Paprastai vaikai suserga nuo trejų metukų, bet kaip rodo ir jūsų patirtis, pasitaiko ir išimčių. Kitas tarpsnis, kada dažniausiai vaikams yra nustatoma ši liga – 6-7-eri metai, arba apie devintus metus. Deja ši liga pasiglemžia vis daugiau jaunų žmonių ir ypač vaikų.

 

Kadangi klausimo autorė nedetalizavo apie savo vaiko amžių ir kitus požymius, pasistengsiu parašyti bendrais bruožais, gal kurie iš jų padės būtent jums.

 

 

Diabetas susijęs su antsvoriu. Dažniau suserga apkūnūs vaikai. Nutukus labiau apkraunama kasa, ji nebesusidoroja su krūviu ir pradeda gaminti mažiau insulino.

 

Pastebimas ir diabeto sezoniškumas – dažniau susergama pavasarį, rudenį ir žiemą.

 

Manoma, kad kiekvienas procesas, kuris nors kiek galėjo pažeisti kasą, gali būti diabeto priežastis. Tai gali būti įvairios infekcijos (kartais net nepastebimos!), traumos, apsinuodijimai vaistais, cheminėmis medžiagomis, įgimtos ligos, paveldimumas (nors 85 proc. sergančių diabetu genetinio polinkio neturi).

 

Manoma, kad įtakos turi per trumpas kūdikių žindymas, primaitinimas karvės pieno mišiniais, košėmis su gliutenu (kviečių baltymu), skiepijimas, vitamino D trūkumas. Jei giminėje yra sergančių diabetu, patartina kūdikį žindyti krūtimi kuo ilgiau, o karvės pieno pradėti duoti kuo vėliau. Kai kurie tyrimai rodo, kad tikimybė susirgti pirmojo tipo diabetu vaikams sumažėja, jei kūdikystėje motina juos maitina krūtimi.

 

Manoma, kad I tipo diabetu vaikai serga rečiau, jei nėštumo metu jų motinos vartoja daugiau vitamino D arba žuvų taukų

 

Pastebėta, kad diabetą gali išprovokuoti stresas, nes kai organizme padaugėja streso hormono adrenalino, sutrinka insulino gamyba.

 

Tikslaus recepto, ką reikia daryti, kad vaikutis nesusirgtų diabetu, niekas negali pasakyti. Patartina gyventi kuo ramesnį ir sveikesnį gyvenimą, reguliariai lankytis pas gydytoją ir stebėti vaikutį. Liga yra ūmi, gali išsivystyti net per savaitę. Kad būtų ramiau, siūlau pasidomėti šia liga plačiau. Paieškokite informacijos internete, pasikalbėkite su vaikučio gydytoju.

Atsako: Erika Bužauskaitė, Vilniaus nevalstybinio SOS darželio auklėtoja

 

Atsakant mamai į klausimą, pirmiausia, norisi pažymėti, kad tai šio amžiaus periodo ypatumai. Jau dviejų mėnesių kūdikis rodo meilumą mamai ar tėčiui, vėliau, iki septynių-aštuonių mėnesių, jis teigiamai reaguoja beveik į visus suaugusius. Ir pažįstamus, ir ne, mažylis laiko žmonėmis, galinčiais patenkinti jo poreikius. Tačiau dažnai, kai kūdikiui sueina aštuoni-devyni mėnesiai (nors "nepažįstamų baimė" gali prasidėti ir šešių mėnesių ar net anksčiau), pradeda suprasti, kad jį prižiūri mama, tėtis ir galbūt dar vienas kitas pažįstamas asmuo.

 

Tokio mažiaus mažyliai ima suprasti; kad turėtų glaustis būtent prie šių žmonių bei vengti kiekvieno, kuris gali juos išskirti. Mažyliai ima bijoti išsikyrimo. Jie nesuvokia, kad išsiskyrimas yra laikinas ir kad jiems artimas žmogus sugrįš.

 

Šio amžiaus vaikučiai gali pradėti bijoti ir savų žmonių, jei nemato ilgesnį laiką. Vaiko atmintis dar negali ilgai išsaugoti informacijos ir kartais užtenka savaitės ar dviejų, kad žmogus iš kategorijos „pažįstamas“ pereitų į „nepažįstamų“ kategoriją.

 

Tokį „svetimųjų baimės“ tarpsnį, paprastai tarp 6 mėnesių ir pusantrų metų, išgyvena dauguma kūdikių, ir jis yra visiškai normalus. Tik 2 iš 10 kūdikių šito apskritai nepatiria (galbūt todėl, kad šie mažyliai lengvai prisitaiko prie įvairių naujų situacijų) arba tai taip greitai praeina, jog lieka nepastebėta.

 

Dažnai tenka girdėti žmones sakančius, kad jei vaikas bijo svetimų žmonių, jis yra išlepintas, tikras mamyčiukas ir pan. Neimkite į galvą – tai ne tiesa. Dažnai taip šneka mažai ką išmanantys žmonės ir visiškai nesusipažinę su vaikų raidos psichologija. Ir niekada negalima vieno mažylio lyginti su kitu. Net toje pačioje šeimoje augantys vaikai gali visiškai skirtingai reaguoti į tuos pačius reiškinius. Šiuo atveju auklėjimo stilius yra niekuo dėtas.

 

Atvirkščiai, tokiu elgesiu galima pasidžiaugti: svetimųjų baimė rodo, kad mažylis jau supranta, ką jis pažįsta ir su kuo nori būti. Tai didžiulis protinės raidos žingsnis. Vaikų atsiskyrimo baimė rodo, kad jie auga.

 

Taigi, svetimų žmonių baimė yra laikinas gyvenimo tarpsnis, kurį tiesiog reikia pergyventi. Žinoma, dėl to gali kilti problemų, ypač kai reikia, kad kartais mažylį prižiūrėtų kas nors kitas.

 

Svetimų žmonių baimė palengva iki 3 metų turėtų praeiti.

 

Kūdikio atmintis ir suvokimas dar neveikia taip, kad galėtų suprasti, kad močiutė yra močiutė, o draugas – draugas. Jam tai – tiesiog nepažįstamasis. Taigi seneliai ar tetos neturėtų priimti asmeniškai, jei mažylis nuo jų traukiasi.

 

Kitais atvejais kūdikiui, lygiai kaip ir suaugusiam, žmogus gali tiesiog nepatikti.

 

Pasisemkite kantrybės ir tiesiog išlaukite šį periodą.

 

- „Leisiu vaiką į mokyklą 7 metų.“

- „O mano labai gabus, todėl žadu leisti jau sukakus 6.”

- „Oi ne, maniškis dar visai nesusitupėjęs, nei 6, nei 7 neleisiu, eis kai bus 8.

Tokius tėvelių pašnekesius tenka išgirsti dažnai. Turbūt todėl, kad dar visai neseniai patys tėvai galėjo nuspręsti, kada savo vaiką išleisti į mokyklą. Tačiau šiandien šie sprendimai priimami daug atsakingiau, kartu bendradarbiaujant vaiko tėvams ir kompetentingiems specialistams.

 

Atsakant į portalo lankytojos klausimą, galiu pasakyti, jog remiantis šiuo metu galiojančia praktika ir įstatymais, vaikas pradeda lankyti pirmą klasę, kai tais kalendoriniais metais jam sueina 7 metai. Jeigu tėveliai pageidauja, o pedagogai patvirtina, kad vaikas yra subrendęs mokyklai, į pirmą klasę jis gali eiti ir anksčiau, t.y. 6 metų.

 

Atskiru atveju vaikas, kuriam tais kalendoriniais metais sueina 7 metai ir kuriam reikalinga nuolatinė kvalifikuotų specialistų pagalba bei sveikatą tausojantis dienos režimas, vienus metus gali būti ugdomas ikimokyklinio ugdymo įstaigoje ar namuose pagal jo specialiesiems ugdymo poreikiams pritaikytą ugdymo programą (Švietimo įstatymo 9 str.).

 

1. Į vaiką gydantį pediatrą, kuris nustato, ar vaikui reikalingas sveikatą tausojantis dienos rėžimas;

2. Į Pedagoginę psichologinę tarnybą, kurios specialistai nustato specialiuosius ugdymosi poreikius ir rekomenduoja ugdymo programą bei specialistų pagalbą.

 

Mokyklai ar priešmokyklinei klasei brandus yra tas vaikas, kurio savivoka, savęs vertinimas, emocijų savikontrolė, pažinimo ir kiti procesai yra pasiekę šešiamečiui ar septynmečiui būdingą lygį, o pasiekimai – mokymosi pradžiai reikalingų žinių, mokėjimų, gebėjimų apimtį bei kokybę. Brandumo tyrimas atskleidžia stipriąsias ir silpnąsias vaiko puses.

 

Vaiko brandumo įvertinimas yra atliekamas nuo gegužės 1 d. iki rugpjūčio 31 d., paslauga – nemokama. Vaiko brandumas mokyklai matuoja vaiko pažintinius gebėjimus ir socialines emocines funkcijas bei vaiko elgesio ypatumus. Įvertinimas atliekamas, remiantis brandumo mokyklai rodikliais, patvirtintais švietimo ir mokslo ministro 1996 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 1156. Tai:

 

Klausimo autoriai, be anksčiau minėtų įstaigų, pasiūlyčiau kreiptis į Švietimo ir mokslo ministeriją, galite paskambinti atsakingam specialistui už pradinį ugdymą, dar galite kreiptis į LTR Sveikatos ministeriją, Visuomenės sveikatos skyrių (jie yra apskrityse),Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centrą (www.smlpc.lt). Šių įstaigų specialistai turėtų duoti Jums informacijos, nes jie rūpinasi vaikų sveiktos problemomis, jų sprendimo būdais. Manau gautumėte reikiamos informacijos.

 

Siūlyčiau kreiptis, nelaukti paskutinės dienos, kai reikės eiti į mokyklą. Drąsiai eikite į pedagoginę -psichologine tarnybą dėl vaiko brandumo, Jums padės suprasti, įvertinti vaiko gebėjimus, galimybes mokytis mokykloje. 

 

Tėveliams dažnai tenka priimti nelengvą sprendimą, nuo kada geriau leisti vaiką į mokyklą – šešerių, septynerių ar beveik sulaukusį aštuonerių? Vieni jų daugiausia dėmesio skiria vaiko amžiui, kiti – vaiko savarankiškumui, brandumui. Pagal dabartinį Lietuvos Respublikos švietimo įstatymą, vaikas privalo pradėti lankyti mokyklą tada, kai jam tais kalendoriniais metais sukanka 7 metai. O priešmokyklinio ugdymo grupę – kai tais kalendoriniais metais sukanka 6 metai.

 

Tėvams pageidaujant vaikas į priešmokyklinę grupę gali būti priimtas ir anksčiau nei jam sueina šešeri metai. Tokiu atveju į pirmą klasę vaikutis turėtų pradėti eiti šešerių metų. Tačiau vien tėvų noro nepakanka. Pagal įstatymus, norint pradėti anksčiau eiti į priešmokyklinę grupę, tėveliai su mažyliu turi apsilankyti pedagoginėje-psichologinėje tarnyboje arba pas mokyklos psichologą ir gauti vaiko brandumo įvertinimą. Ne visada viskas priklauso vien nuo tėvelių norų.

 

Iš jūsų klausimo supratau, kad minėtoje tarnyboje lankėtės ir deja gavote nepalankų sprendimą. Reikia pažymėti, kad specialistai pirmiausia linki gero vaikams. Aš suprantu tėvelius, kad šiais sunkiais laikais finansinė situacija verčia ieškoti labai įvairių sprendimų. Tačiau vaikučio gerovė turėtų būti svarbiausia.

 

Dažnai tėveliai mano, kad eidamas į mokyklą šešerių, vaikas praras metus, o juk dabar labai domisi raidėmis, mėgsta rašyti. Vėliau tas susidomėjimas gali sumažėti.

 

Visiškai neteisinga, jog vaikas neidamas į mokyklą šešerių praras metus. Psichologiniu požiūriu, vaiko raida vystosi palaipsniui ir spartinti jos neatsižvelgus į vaiko intelektinius ir socialinius-emocinius gebėjimus nereikėtų. Puiku, kad šešiametis vaikas domisi raidelėmis, bando rašyti, tačiau tai dar nereiškia, kad jis jau brandus 1 klasei. Svarbu paminėti, kad vaiko pasirengimą pradėti lankyti mokyklą lemia ne vien intelektiniai gebėjimai, bet ir socialinis vaiko subrendimas, bei nuostata tapti mokiniu. Mokykloje reikalingi įvairūs gebėjimai: aktyvus domėjimasis pasauliu, jautrumas vaizdams, garsams, geri atminties įgūdžiai, probleminio mąstymo pradmenys, išlavėjusi kalba, gebėjimas įsivaizduoti, bandymas kurti, savęs suvokimas ir savigarba, elementari savikontrolė, susivaldymas, bendravimo, bendradarbiavimo įgūdžiai bei nuostata ir pasirengimas tapti mokiniu.

 

Kiekvienas vaikas emociškai bręsta skirtingai. Vienas mažametis, būdamas septynerių, net ir stokodamas žinių, būna pasirengęs ir puikiai jaučiasi kolektyve, o kitas tokio pat amžiaus vaikas gali patirti sunkumų prie jo pritapdamas

 

Šioje vietoja dar labai svarbu paminėti, kad priešmokyklinis ugdymas yra teikiamas tik vienerius metus. Kiekvienam vaikučiui atėjusiam į priešmokyklinę grupę yra suteikiamas priešmokyklinuko krepšelis, kuris antrą kartą nėra teikiamas. Tad jei mažylis yra priimamas į priešmokyklinę grupę nuo penkerių metų, o kitais metai, kai jis jau turėtų eiti į pirmąją klasę specialistai pateikia išvada, kad vaikutis dar nėra pasirengęs žingsniuoti į mokyklą, kad jis tam nėra subrendęs, iškyla problema, kur dėtis mažyliui. Į priešmokyklinę grupę eiti jis jau nebegali, nes kaip minėjau įstatymai priešmokyklinį ugdymą numato tik vienerius metus. Reikėtų grįžti į ikimokyklinio ugdymo grupę. Vaikutis grįžęs į šią grupę gali imti jaustis antramečiu. Taip atsiranda daug psichologinių problemų.

 

Ar galite patekti į priešmokyklinę ugdymo grupę labai priklauso nuo pačios įstaigos. Dažniausiai priešmokyklinio ugdymo grupės yra komplektuojamos iki mokslo metų pradžios (pagal priešmokyklinio ugdymo grupių modelius – priešmokyklinio ugdymo grupė gali būti jungiama su ikimokyklinio ugdymo grupe). Tai daugiausiai susiję su priešmokyklinio ugdymo krepšelio skyrimu. Esant laisvų vietų, grupės komplektuojamos visus metus. Grupes komplektuoja direktorius.

 

Jei jūsų pasirinktoje įstaigoje vaikai yra priimami ištisus metus, vadinasi jūsų mažylis galėtų būti priimtas. Tačiau Jums būtinai reikia pateikti teigiamą brandumo įvertinimą.

Siūlau atkreipti į visų specialistų siūlymus, rekomendacijas, jie tikrai nori tik gero vaikui. Norėčiau palinkėti neatimti savo vaikui vaikystės, galimybės išsižaisti ir pabūti laimingu dar metus.

 

Atsakant į pateiktą portalo lankytojos klausimą, galiu teigti, kad jei vaikas nebuvo, nelankė darželio penkias ir daugiau dienų, atėjus jam į ikimokyklinę įstaigą, tėvai privalo atnešti ir pateikti grupės pedagogui, iš savo šeimos gydytojo medicininę pažymą, kuri patvirtina, jog jų vaikas sveikas ir gali lankyti ugdymo įstaigą.

 

Pedagogai privalo priimant vaiką į darželį, tėvams pateikti bendrą steigėjo ir visos įstaigos susitarimą dėl pateikiamų pažymų, kurios pateisina vaiko nelankytinas dienas. To susitarimo turėtų pagarbiai laikytis tėveliai, nepamirštant, jog įstaigą lanko ne tik jų vaikas, bet ir kiti vaikai.

 

Pedagogas neturėtų žemintis, nuolat priminti tėveliams, kad turi pateikti pažymą - atvykstant tą pačia dieną į darželį (po ilgo nebuvimo). Na, o jei vaikas nebuvo vieną, dvi, tris, keturias dienas, tai pedagogui turėtų užtekti sąžiningo tėvo pasakymo, jog vaikas tomis dienomis buvo sveikas, gerai jautėsi, neatvyko paprasčiausiai dėl kitokių priežasčių pvz. svečiavosi pas senelius, ar jie buvo atvykę ir t.t. P.s. Be to jei pristatoma medicininė pažyma, už nelankytas dienas nereikia mokėti, tad tokiu atveju mažesnis mėnesinis mokestis už darželį.

 

Gydytojų pažymos reikalaujamos ikimokyklinėse įstaigose ne šiaip sau ar būtent dėl kažkokio tai formalumo, tokiu būdu siekiama užkirsti įvairiems susirgimams vaikų tarpe.

 

Šiandien galime išgirsti daug pasakojimų apie klastingus susirgimus, jų plitimo situacijas, bei baisias ligų pasekmes, komplikacijas, net mirties atvejus. Manau visų ikimokyklinių įstaigų personalo darbuotojai siekia kuo didesnio vaikų lankomumo, kuo mažesnio jų sergamumo. Be abejo jie vieni tokio siekio nepasieks, be tėvelių gerų pastangų, norų tam padėti.

 

Kiekvienas tėvelis galvodamas apie savo vaiką turėtų pagalvoti ir apie kitus vaikus. Jei jų vaikas serga, gal geriau jį palaikyti namuose ir atvesti į darželį visiškai sveiką. O jei numojama ranka ir galvojama, kad visi tokius vaikus veda, galiu vesti darželį ir aš, pvz. namuose girdau vaikui vaistus ir vedu į darželį arba atnešu grupės auklėtojai ir paprašau, kad ji sugirdytų juos vaikui. Man tai girdint, apima siaubas, nes tokiu būdu manipuliuojama pedagogu ir dar savo vaiku, visai negalvojant apie galimas pasekmes. Tada norom nenorom kyla vienas klausimas - ar tėvams svarbus jų savas vaikas?

 

Esu girdėjusi, kad tėveliai įsigudrina ir atneša medicinines pažymas atbuline data, apsilanko pas gydytojus vieni, sakydami jiems, jog vaikas sveikas, mat pedagogai reikalauja, jiems reikalinga pažyma, o ne tėveliams, kuri įrodytų, kad jų vaikas sveikas. Bet jei kokia nors infekcinė liga paplinta grupėje tarp vaikučių, tai tada tėveliai, kaip uraganai sukyla, ieško kaltų, reiškia nepasitenkinimus grupės pedagogams, įstaigos administracijai.

 

Siūlyčiau nuolat visiems galvoti apie savo vaiką ir kitus vaikus, taip pat apie atsakomybę sau ir kitiems, bei padėti kitiems suprasti, jog pirmiausiai turime išmokti gerbti kitus ir save. (P.s. pedagogai turi būti taip pat reiklūs sau ir kitiems).

 

Visiems, taip pat portalo klausimo autoriui, linkiu būti sveikiems, stipriems, bei teisingai reikliems.

 

 

 

 

2-3 metų vaikų miego poreikis - vidutiniškai 13 val. per parą. Kai kurie iš jų atsisako miegoti dieną. O gaila, nes dienos miegas vaikams ne mažiau reikalingas nei nakties. Manoma, kad net 4-5 metų vaikai turėtų miegoti du kartus per dieną. Žinoma, tai neįmanoma, jei vaikas lanko darželį, bet namuose, jei tik nori nusnūsti, reikėtų skatinti šį įprotį.

 

Vaiko miegas daug ką parodo. Jei jis – ramus ir gilus, vadinasi – vaikas sveikas. Jei dieną siautėjęs vaikutis atėjus pietų metui greitai užmiega, giliai išmiega valandėlę kitą, o prabudęs vėl būna žvalus, vadinasi – tai sveikas vaikas. Todėl reikia rūpintis, kad vaikučio miego niekas nedrumstų.

 

Darželiuose pedagogai stengiasi, jog kiekvienas vaikutis pailsėtų, pamiegotų. Tik kyla klausimas – kaip daro? Aišku tai labai priklauso nuo pedagogų, kaip jie mažam vaikui pateikia faktą apie pietų miegelį. Iš savo praktikos galiu pasakyti, kad geriausiai, kai pasako, jog atėjo metas pailsėti, paklausyti: skaitomos arba sekamos pasakos, po to relaksinės muzikos. Nereikėtų įvardyti poilsį, kaip tiesioginį žodį miegą, kuris dažniausiai išgąsdina vaikus.

 

Galima sakyti, kad vaiko miegas lyg barometras rodo jo savijautą. Labai dažnai vaikai miega nepakankamai, o tėvai nenori pripažinti, kokie jų mažyliai pervargę. Pervargimas – viena pagrindinių prastos vaiko sveikatos ir netinkamo elgesio priežasčių. Jei vaikas hiperaktyvus, arba atvirkščiai, suglebęs, jam dažnai skauda galvą, pablyškęs, kaprizingas – jam trūksta poilsio. 

 

Štai keletas požymių, kurie rodo, jog vaikas miega nepakankamai:
• Rytais jūs vaiką žadinate.
• Jei leistumėt jam miegoti ryte kiek norisi, jis miegotų ilgiau nei pusvalandį nuo to laiko, kai paprastai jį prižadinate.
• Važiuojančiame automobilyje užmiega.
• Dažnai ožiuojasi.
• Vaikas vis čiulpia pirštą ar čiulptuką.
• Jam dažnai sapnuojasi košmarai.
• Antroje dienos pusėje vaikui skauda galvą, kartais skausmus lydi vėmimas.
• Vaikas atrodo pernelyg suglebęs, išsiblaškęs arba hiperaktyvus rytais ar vakarais.

 

Ikimokyklinuką nuvaryti miegoti yra pakankamai sunku. Ypač, jei jis turi vyresnių brolių ir sesių, kurie net nesiruošia eiti miegoti. 2-3 metų vaikas išgyvena tam tikrą amžiaus krizę, pasikeitimus, mokosi bendrauti su aplinkiniu pasauliu, įgyja naujų įgūdžių ir mokėjimų. Fizinis ir psichologinis nuovargis, daug įspūdžių, įsiaudrinimas, įtampa veikia mažylio miegą. Prieš užmigdant tokio amžiaus vaiką, reikia padėti jam atsipalaiduoti. Pažaiskite ramų žaidimą kartu, pieškite, o geriausia – paskaitykite ar pasekite pasakų, pasikalbėkite. Miegas sutrikti gali ir dėl vaiko negalavimų (alergijos, dantų dygimo ir t.t.). Taip pat trukdo diskomfortas: netinkama kambario temperatūra, troškulys ar alkis, nepatogi pagalvė, pižama ir t.t. Iškart po sočios vakarienės taip pat negerai migdyti vaiko. Prieš miegą galima duoti stiklinę vandens, pieno. Gali būti, kad miegas sutriko dėl psichologinių priežasčių. 2-4 metų vaikų sapnai tampa vis ryškesni ir intensyvesni, kartais baisūs. Naujos baimės gali būti susiję ir su tuo, kad paprastai 2-3 metų amžiaus vaikai pratinami miegoti atskirai, naujoje lovoje, panašioje į suaugusių, dažnai net kitame kambaryje.

Štai keletas patarimų, padėsiančių greit, be ilgų varginančių derybų, paguldyti vaiką miegoti:

·Migdykite vaiką vienu ir tuo pačiu metu.

·Sugalvokite ir pripratinkite vaiką prie savotiško ritualo. Prieš miegą vaikas turi būti ramus ir atsipalaidavęs. Kas jūsų vaiką labiausiai nuramintų: šilta vonia, pasakėlė prieš miegą ar lopšinė? Veiksmų seka kas vakarą turi būti vienoda (pvz., po šiltos vonios, sekate pasaką, tada antklodę apkamšote). Tai vaikui bus signalas, kad „laikas miegoti“.

·Neleiskite vaikui prieš miegą  aktyviai žaisti, žiūrėti TV ar žaisti kompiuterinius žaidimus.

· Vaiką reikia įtikinti, kad jis saugus. Pasakykite, kad būsite visai šalia. Galite palikti praviras duris, įjungtą naktinę lempą. 

·Jei vaikas nori miegoti su žaislais, nedrauskite to, jis nesijaus vienišas. O naktį prabudęs ir susiradęs greta žaisliuką, greičiau užmigs.

· 

Linkiu būti kantriems ir kasdien laikytis ritualo bei režimo. Net jei vaikas spyriosis ir protestuos, būkite tvirti. Guldykite miegoti ir išeikite iš kambario. Galbūt nusiramins pats. Jei verkia ilgai, grįžkite, bet neiškart. Tegu pamažu pratinasi užmigti vienas. Kai vaiką nuraminate, ilgai neužtrukite prie lovelės. Jei kaprizai nesiliauja, grįžkite ilgesniam laikui, bet neįjunkite šviesos ir neimkite vaiko iš lovos, nes po viso to tik sunkiau bus užmigti. Prireiks ne vieno vakaro, dienos, kad ritualas įsitvirtintų ir duotų  vaisių. Aišku jei vaikui netinka dienos poilsis, protestuoja prieš jį, tai susitarkite su grupės auklėtoja, kad Jūsų vaikas nors poilsio meto pradžioje pagulės, kokias 20 minučių, vėliau leistų jam pažaisti ramius žaidimus, papiešti ir t.t

 

Linkiu tvirtybės, kantrybės auginant mažąją atžalą.

 

 

Direktoriaus pavaduotojo ugdymui pareigose toks pedagogas dirbti mano galva negalėtų, nes šias pareigas turi užimti žmogus baigęs ikimokyklinio ugdymo studijas, kurios suteikia žinių, gebėjimų apie mažųjų vaikų švietimą, kaip siekti ikimokyklinio ugdymo kokybės.

 

Direktoriaus pavaduotoju konkurso ar kita tvarka dirbti priimamas asmuo, turintis aukštąjį universitetinį ar pedagoginį išsimokslinimą, darbo patirtį, išmanantis ikimokyklinio ugdymo dalykus, suprantantis mažų vaikų materialinius ir dvasinius poreikius, žinantis svarbiausius ugdymo aspektus, intelektualus, plačios erudicijos, mandagus, sugyvenamo charakterio, atsakingas ir veiklus, savarankiškas ir kritinio mąstymo, nekonfliktinis, mokantis bendrauti, galintis dirbti kompiuteriu.

 

Direktoriaus pavaduotojas :

·          Organizuoja ugdymo programos vykdymą, specialiojo ugdymo komisijos darbą;

·          Inicijuoja specialiųjų ugdymo poreikių vaikų integravimo programų rengimą ir vadovauja jų įgyvendinimui;

·          Teikia profesinę pagalbą pedagogams, atsižvelgiant į savivaldos institucijų, tėvų ir pedagogų pateiktus pasiūlymus;

·          Skatina pedagogus savarankiškam pedagogų tobulėjimam;

·          Organizuoja pedagoginį tėvų švietimą;

·          Užtikrina tvarkingai vedama ir saugiai saugoma grupių dokumentaciją;

·          Supažindina visus įstaigos darbuotojus su darbo sauga;

·          Vykdo nelaimingų atsitikimų įstaigoje tyrimą ir apskaitą;

·          Tikrina ar sudaromos sąlygos vaiko fizinei, emocinei, dvasiniai, doriniai, protiniai brandai;

·          Užtikrina, kad vaikam būtų diegiami saugos, higieniai, sanitariniai įgūdžiai;

·          Užtikrina įstaigoje viešųjų užrašų, dokumentacijos tvarkymą, laikymą;

·          Visokeriopai skatina pedagogus kelti kalbinę kvalifikaciją, raštingumą, sistemingai analizuoti, kaip jie savo veikloje ugdo vaikų klabą, moko taisyklinga kalbėti;

·          Rūpinasi žaislų įsigijimų, jų inventorizaciją, metodinėmis priemonėmis, literatūra;

·          Ir kitais darželio reikalais.

 

Šis žmogus atsakingas už ugdymo programos įgyvendinimą, refleksuoja su pedagogais apie ugdymo procesus, tikrina pedagogų veiklą, rengia siūlymus dėl pedagogų tobulinimosi ir kvalifikacinių reikalavimų, sudaro metinius įstaigos veiklos planus, paskirsto pedagogams darbo valandinį krūvį ir t.t.

 

Direktoriaus pavaduotojas ugdymui turėtų pasirūpinti savo persikvalifikavimu, taip pat ir kitais pedagogais kurie neturi auklėtojos specialybės, nes remiantis Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2005 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. ISAK-2249, parengtu ikimokyklinio ugdymo pedagogo pareigybiniu aprašu, auklėtojas yra asmuo, ugdantis vaikus nuo vienų iki penkerių/šešerių metų pagal ikimokyklinio ugdymo programą. Minėtas aprašas numato, kad auklėtojas privalo turėti aukštąjį arba aukštesnįjį (specialųjį vidurinį, įgytą iki 1995 metų) išsilavinimą ir būti baigęs vieną iš mokytojų rengimo ikimokyklinėms įstaigoms arba edukologijos studijų krypties programų ir turėti auklėtojo kvalifikaciją. Reikėtų pažymėti, kad turėtumėte remtis Jūsų įstaigoje patvirtintu auklėtojų pareigybių aprašymu, kuris numato, kokį išsilavinimą ir kvalifikaciją privalo turėti ikimokyklinės ugdymo įstaigos auklėtojas.

 

Man sunku vertint žmogų, jo kompetenciją, apie kurį rašo portalo klausimo autorius. Nes nieko daugiau nežinai, tik tiek, kad nėra specialistas. Bet norėčiau viena teiginį pasakyti, jog kartais būna tokių pedagogų, vadovų, kurie verti būtent dirbti paskirtą darbą. Jie tiesiog mokosi iš kitų, semiasi patirties dirbdami. Gal toks žmogus yra būtent šis,  apie kurį šiame klausime kalbama. Na, o jei ne, tai klausimo autorei siūlau drąsiai kalbėti, dėl direktoriaus pavaduotojos ugdymui neatitikties dirbant šias pareigas.

 

Linkiu sėkmės.

 

 

 

Atsakant į portalo lankytojos klausimą, galiu teigti, jog pavyzdinis auklėtojo pareigybės aprašymas” yra patvirtintas Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2005 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. ISAK-2249. Jis reglamentuoja auklėtojo, įgyvendinančio ikimokyklinio ugdymo programą, profesinę veiklą.

 

Remiantis šiuo aprašu, auklėtojas yra asmuo, ugdantis vaikus nuo vienų iki penkerių/šešerių metų pagal ikimokyklinio ugdymo programą. Minėtas aprašas numato, kad auklėtojas privalo turėti aukštąjį arba aukštesnįjį (specialųjį vidurinį, įgytą iki 1995 metų) išsilavinimą ir būti baigęs vieną iš mokytojų rengimo ikimokyklinėms įstaigoms arba edukologijos studijų krypties programų ir turėti auklėtojo kvalifikaciją. Reikėtų pažymėti, kad turėtumėte remtis Jūsų įstaigoje patvirtintu auklėtojų pareigybių aprašymu, kuris numato, kokį išsilavinimą ir kvalifikaciją privalo turėti ikimokyklinės ugdymo įstaigos auklėtojas.

 

Ikimokyklinio ugdymo pedagogu gali dirbti tie, kurie studijavo bendruosius profesinius dalykus: teisės pagrindus, užsienio kalbą, informacines technologijas, kalbos kultūrą, bendrąją psichologiją, filosofiją ir pedagoginę etiką, saugą darbe, vaiko sveikatą ir sveiko gyvenimo pagrindus, pedagogikos istoriją ir šiuolaikines ugdymo sistemas bei specialiuosius profesinius dalykus: ikimokyklinę pedagogiką ir žaidimus, raidos ir ypatingo vaiko psichologiją, socialinę psichologiją, vaikų literatūrą ir tautosaką, šeimos pedagogiką, lietuvių kalbos, aplinkos pažinimo, muzikinio, meninio, kūno kultūros ugdymo metodikas. Baigus ikimokyklinio ugdymo studijų programą, teisė tęsti studijas suteikiama pagal aukštojo mokslo socialinių mokslų srities, edukologijos studijų krypties programas.

 

Šiuo atveju rusų kalbos mokytoja, kuri kaip supratau išdirbo 20 metų ikimokyklinio ugdymo pedagogu, turėjo persikvalifikuoti. Tokias studijas rengė ir rengia Mokytojų kompetencijų centras. Nebent kažkokią išimtį rusų kalbos mokytojai padarė steigėjas ir įstaigos vadovas, kurie suteikė būtent jai auklėtojos kvalifikaciją.

 

Remiantis 2005 m. Švietimo ir mokslo ministro įsakymu „Kvalifikacinių reikalavimų mokytojams, dirbantiems pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio, neformaliojo vaikų švietimo mokymo programas aprašas“ 4 punktu: Ikimokyklinio ugdymo specialistu laikomas asmuo, baigęs vieną iš:

4.1. mokytojų rengimo ikimokyklinėms įstaigoms studijų programų;

4.2.edukologijos studijų krypties programų ir turintis auklėtojo kvalifikaciją,

o „Priešmokyklinio ugdymo specialistu laikomas asmuo, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro nustatyta tvarka išklausęs priešmokyklinėje grupėje dirbantiems pedagogams skirtus kursus ir atitinkantis šio aprašo 4 ir 6 punkto reikalavimus“ (5 punktas).

 

Tad mano galva, šis pedagogas neturintis įrodančio raštiško įrodymo, t,y. pažymėjimo, kuris suteiktų teisę dirbti ikimokyklinio ugdymo pedagogu, dirbti negalėtų. Nebent šiuo metu nėra norinčių dirbti toje ugdymo įstaigoje su atitinkamu išsilavinimu pedagogo, bet jei atsirastų, tai vadovybė turėtų priimti būtent ikimokyklinio ugdymo specialistą arba suteikti galimybę dirbančiam pedagogui t.y. rusų kalbos mokytojai, studijuoti išlyginamąsias studijas, kurias baigus bus suteikta auklėtojos kvalifikacinė kategorija.